Čikagietis kunigas Algimantas Kezys jau daugiau kaip du dešimtmečius reiškiasi fotografijos meno pasaulyje. Jo darbai, išstatyti parodose ar spausdinti leidiniuose, nuolat susilaukia šiltų amerikiečių kritikų įvertinimų. Paskelbtas kunigo A. Kezio užmojis leisti rinkinį nuotraukų iš kelionės į Lietuvą. Ta tema su fotografu kalbėjosi „Amerikos balso“ bendradarbis Romas Sakadolskis.
– Praeitą rudenį lankėtės Lietuvoje, o dabar prieš akis – naujas ruošiamas fotoalbumas iš anos kelionės. Tiek savo tematika, tiek pobūdžiu šis leidinys skiriasi nuo anksčiau išleistų trijų pagrindinių jūsų leidinių. Ar visos nuotraukos šiam rinkiniui imtos per aną dešimt dienų Lietuvoje?
– Visos iki vienos. Čia turėjo būti dienoraštis, kuris prasidėjo pirmąja diena ir baigėsi paskutiniąja. Grynas autentiškas dešimties dienų dienoraštis.
– Tačiau tai – nechronologiškas dienoraštis, tiesa?
– Ne, nechronologiškas. Tai tematinis dienoraštis, kuris apima tam tikras temas, bet tokias temas, kurios ten buvo atrastos važinėjant visiškai be jokio plano. Važiavau kaip tikras turistas, žingeidus žmogus, kuris grįžta į savo kraštą po 40 metų, ir važiuoja ten, kur jį veža turistiniai vadovai.
Tik sėdėjau, žiūrėjau ir kai ką nusifotografavau. Grįžęs tą visą medžiagą, žinoma, peržiūrėjau, susiradau ir išryškėjo tam tikros temos. Iš tikrųjų jos yra dienoraštinės temos, bet, galima sakyti, yra ir istorinių, ir asmeninių, ir visuomeninių temų, kurios siejasi viena su kita.
– Tai toks gana asmeniškas požiūris į tą kelionę. Tai nėra atitrauktas reportažinio pobūdžio dienoraštis, tiesa?
– Teisingai. Pačios fotografijos gali atrodyti labai subjektyvios. Sakykime, istorinė dalis, kad ir Trakų pilis. Man, nebuvusiam Trakų pilyje jau daugiau kaip 40 metų, tai sukelia tam tikras emocijas, ilgesį, norą dar giliau pažinti tą vietą, negu anksčiau.
Mano tas noras įsivelti į Trakų pilies istoriją yra suasmenintas. Man norisi pamatyti ne tik paviršių, plytas, bet ir sužinoti, kas ten vyko. Taip pat ir atspindėti tai ne tik nuotraukose, bet ir savo įspūdį, patirtą toje vietoje, perteikti tekste. Todėl šiame rinkinyje fotografija siejasi su pačiu tekstu. Tai yra tam tikras dienoraštinis fotografinis žanras. Šis leidinys yra ir vaizdo, ir rašto leidinys. Reikia tuos du imti kartu.
– Kuriose Lietuvos vietose lankėtės?
– Žinoma, Vilnius buvo pagrindinė vieta. Tai yra miestas, kuriame aš kadaise gyvenau. Man jis sudarė lyg ir tėviškės įspūdį, nors tėviškė yra kitur. Buvome Trakuose, Rumšiškėse, Druskininkuose. Aplankėme ten ir M. K. Čiurlionio vietas, M. K. Čiurlionio keliu važiavome. Aplankėme ir kitų vietovių, bet tik tas, į kurias mus vežė turistiniai autobusai.
– Ko trūksta šiame rinkinyje? Nėra nuotraukos tos vietos, kur yra jūsų gimtinė. Kodėl?
– Žinoma, čia nebuvo mano valioje. Tuo metu, kai mes lankėmės Lietuvoje, ėjo kalbos, kad galbūt bus leidžiama važiuoti kiekvienam į savo gimtinę. Visi tikrai norėjome sužinoti ir laukėme iki paskutinio, bet tas leidimas taip ir neatėjo.
– Tas faktas nelabai padeda šiam rinkiniui. Ta prasme, kad, jeigu jau kalbama apie dienoraštį, grįžimą į namus, tai yra grįžimas į namus, kurių nėra tam tikra prasme. Tiesa?
– Mano idėja buvo truputį platesnė. Aš grįžtu ne tiek į tą bakūžę ar patį gimtąjį miestuką, kaimą, bet grįžtu į namus, kurie yra daug plačiau suprastini. Namai, kur ieškau savo giminės ir savo asmens šaknų, kažkur dėlioju istoriją.
Mano gimtinė apima ne vien tik gimtąjį kraštą, bet ir mūsų visą praeitį. Grįžtu prie senovės, grįžtu prie liaudies, liaudies meno. Iš tikrųjų čia glūdi dar gilesnės asmens šaknys nei vien tik paviršutiniškas grįžimas į gimtąjį miestą, kuris irgi gali būti įdomus ir gali būti tau asmeniškai labai svarbus, bet man norėjosi užgriebti dar gilesnes šaknis. Aš galvoju, kad, pavyzdžiui, istorinė perspektyva, kuri mane surišo, kad ir kunigaikščių paveikslais, atvaizdais, skulptūromis ar liekanomis, man buvo dar įspūdingesnė, negu kad važiavimas į Kybartus ar Vištytį.
– Vištytis yra būtent tas miestelis, kuriame gimėte, ar ne?
– Taip. Man būtų buvę labai smagu ir ten nuvažiuoti, bet šį kartą neteko.
– Šiame rinkinyje nematau tipiškų, panoraminių Vilniaus vaizdų. Atvirkščiai – viskas sukaupta į tam tikrą dėmesio tašką, kuris lengvai pasiekiamas, čia pat, apčiuopiamas. Ar tai daroma sąmoningai, ar taip išėjo?
– Dabar, kai sakai tokį klausimą, pats galvoju, kodėl taip išėjo? Negalvojau nei apie vieną, nei apie kitą. Nei man rūpėjo daryti panoraminius vaizdus, nei man rūpėjo iš arti ką nors fotografuoti. Dabar, kai užklausei, tai aš pats matau, kad taip yra. Gal taip yra dėl to, kad yra kažkoks vidinis poreikis.
Mano vidinis poreikis fotografuojant daugiau yra intymus, kai tu imi vaizdą iš arčiau. Panorama, kaip tokia, man, mano vidiniams poreikiams svetima. Kai galvoju apie kitus savo leidinius, kaip tik tokių dalykų trūksta pas mane. Man labiau rūpi prieiti iš arčiau, su teleobjektyvu dirbti, o ne su „plačiuoju kampu“.
– Visos nuotraukos kaip ir ankstyvesniuose rinkiniuose yra juodai baltos. Jūs nedarote spalvotų nuotraukų. Taip galima pastebėti, kad yra ryškūs kontrastai ir aiškios linijos šiame rinkinyje. Nors galbūt tos linijos ne tokios aiškios, kaip ankstyvesniuose. Tebedvelkia toks autentiškumas, nes jūs savo nuotraukų nebandote sukomponuoti, sudedant kelis vaizdus vieną ant kito. Gal galėtumėte palyginti stilistiniu atžvilgiu šį būsimą rinkinį su buvusiais?
– Stilistiniu atžvilgiu, fotografinėmis akimis žiūrint, šis leidinys, žinoma, yra visiškai kitoks negu ankstyvesnieji, kur man norėtųsi kiekvieną nuotrauką padaryti tokią, kuri galėtų eiti ant savo kojų, viena pati ir visiškai be jokių ryšių su kitomis. Tai būtų mano toks noras kiekvieną savo vaizdą padaryti tokį.
Šis rinkinys skiriasi tuo, kad šiame rinkinyje galbūt nėra nė vienos fotografijos, kurią būtų galima išskirti iš kitų, įsirėminti vieną, kad ji judintų žmogų visiškai be jokių ryšių su tuo, kas buvo prieš tai ar po to. Čia yra grandinė nuotraukų, visiškai kitaip suprastų. Daugiau yra dokumentinė paskirtis, kur linijos, kaip sakei, atlieka tam tikrą funkciją, bet jos nėra pagrindas.
Pagrindas yra turinys. Ne vien tik nuotraukos turi eiti, bet, kaip anksčiau sakiau, jis dabar yra surištas ir su tekstu, kuris šalia parašytas. Tai visai kitokios rūšies žanras. Į šį rinkinį reikėtų žiūrėti kaip į vieną kūrinį, kuris sudarytas iš daugelio akmenėlių ir sudėta į vieną gražią mozaiką.
– Ir man peršasi tas žodis. Tekstas yra anglų kalba.
– Jeigu šis leidinys pasieks leidyklą ir bus išleistas, tai gal geriau, kad parašyta angliškai, nes tada, žinote, pasieksime daug platesnę rinką. Mums nėra būtina užsidaryti vien tik savo ratelyje, ypač šiame krašte.
Čia kai kuriose vietose yra teikiama ir informacija, sakykime, apie mūsų didžiųjų kunigaikščių skulptūras, kurias teko užtikti Trakų pilyje. Mano tekstas nėra gryna poezija, bet yra ir informacinis tekstas, kuris pasako, kas tas Vytautas buvo, kas tas Kęstutis buvo ar kas ta Trakų pilis, kad svetimas žmogus nebūtų pasiklydęs šiame rinkinyje, bet kad jis taip pat žinotų, apie ką eina kalba ir kartu su tavimi jaustų.
– Kada numatyta šį albumą išleisti? Žinau, kad jis dar nėra baigtas ruošti, bet ar jau yra kokių perspektyvų?
– Dievuliau, ne. Tai pirmas kartais, kai aš apie jį kalbu. Bandžiau vienam ir kitam parodyti. Dar turi pagulėti gerokai stalčiuje. Man pačiam turi subręsti mintis. Geriau trupučiuką daugiau laiko sau leisti, neskubėti. Tada išeina brandesnis dalykas, kuris ir tau pačiam neša džiaugsmą, ir kitiems labiau patinka.
– Ar šis rinkinys yra jūsų dėmesio centre, ar yra ir kitų žmonių, kitų rūpesčių?
– Yra kitų rūpesčių. Dabar šis leidinys guli stalčiuje. Aš atvažiavęs, labai užsidegęs viską išsiaiškinau, sudėliojau ir padėjau. Dabar jis guli, bet visai neseniai teko būti, pavyzdžiui, kitoje kelionėje.
Važiavome į Romą švęsti šv. Kazimiero 500 metų mirimo sukaktį. Ten teko gerokai pavaikštinėti ir po miestą, ir po Romėnų griuvėsius, važiuoti į Neapolį ir Florenciją. Ten vėl kilo naujų minčių, kurios dabar mano sąmonėje rutuliojasi. Galbūt kas nors išsirutulios. Žiūrėsime, kokią medžiagą aš iš ten parsivežiau.
Nuolat sukasi bent keli projektai vienas šalia kito, kur tu su vienu dirbi, kitą padedi, apie trečią tik miegodamas galvoji. Tokiu būdu projektai vienas paskui kitą išeina į viešumą. Mano yra toks sąmonės sąstatas. Aš turiu taip dirbti. Man neužtenka vieno ir antro. Yra keli darbai, kurie kartu paraleliai vienas kitą veja ir vienas kitą brandina. Panašiai ir čia. Dabar tegu paguli, paskui pažiūrėsime.
– Labai ačiū, kad šia proga išėmėte iš stalčiaus ir su mumis pasidalinote keliomis mintimis.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
