Vaikiškų LRT laidų vedėjus nesunkiai prisimena ne tik patys jauniausi žiūrovai, bet ir jų tėvai, o suvaidintų personažų vardai tokių laidų vedėjams prilimpa ilgam. Kaip gimsta ištikimiausi Gustavo bendražygiai ir be ko teta Beta neįsivaizduoja kiekvienos dienos?
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kiekvieną darbo dieną, pusę devynių vakare, Bernadeta Stankevičienė, visiems geriau pažįstama kaip teta Beta, pasitikdavo mažuosius žiūrovus su knygomis, pasakomis ir animaciniais filmais vienoje ilgiausiai Lietuvos televizijos eteryje rodytų laidų mažiesiems „Labanakt, vaikučiai“.
„Mano televizijos krikštatėviai – šviesaus atminimo, nepaprastai inteligentiškas žmogus Algirdas Paukštaitis ir Petras Dimša. Pirmi „Labanaktukai“ buvo tiesioginiai. Buvome įsprausti tarp „Panoramos“ ir „Vriemia“. Turėjome pusvalandį. Prisimenu pirmą eterį: kalbėjau ir nelabai prisimenu ką.
Bet juokingiausia, kad, kai jau išėjau iš studijos, apačioje, kitoje studijoje, vaikšto A. Paukštaitis ir P. Dimša ir, pamatę mane, sako: ačiū Dievui, taip bijojom, kad nepabėgtum iš kadro išsigandusi. Tai tokie buvo mano krikštatėviai ir toks buvo pirmas kartas“, – prisimena B. Lukošiūtė-Stankevičienė.
Kiekvieną vakarą Bernadeta tiesiai iš radijo atskubėdavo į televizijos studiją, kur laida „Labanakt, vaikučiai“ būdavo transliuojama tiesiogiai.
Teta Beta ją iki šiol vadina ne vienas vaikas ar suaugęs žmogus, o pati laidos vedėja prisimena sulaukdavusi begalės laiškų.
„Rašydavo labai daug vaikų, pasakodavo tai, kas jiems rūpi. Kai atsirado Dalios Kutraitės sugalvotas nykštukas Tukas, jie pradėjo siųsti darbelius tam nykštukui. Laiškai būdavo ir nuo suaugusiųjų. Būdavo ir keistokų laiškų.
Man atrodo, kad ta laida buvo tokia savotiška natūralumo, šilumos oazė, nors atiduodavom duoklę visoms toms tarybinėms šventėms. Tačiau garbė redaktorėms – jos sugebėdavo taip parengti tekstą, kad per daug neakcentuoji, bet kitaip negali“, – pasakoja LRT laidų vedėja.
Dar vienas LRT žiūrovams puikiai pažįstamas personažas – specialusis korespondentas Gustavas, rytais žadinantis žiūrovus jau beveik 20 metų. Iš pradžių buvęs laidos „Labas rytas suraitytas“ dalimi, 1999-aisiais personažas pasisveikino jau kaip „Gustavo enciklopedijos“ šeimininkas.
„Kolega, kuris vaidino profesorių Knyslį, pasikvietė mane. Susikūriau savo personažą – specialųjį korespondentą Gustavą, kuris pasakojo ne naujienas, bet senienas. Kas, iš kur, kodėl? Tarkim, kodėl vilkas žiūrėdamas į mėnulį kaukia? Pats sukūriau legendą. Naivoka, primityvi legenda, bet vėliau jų buvo ir daugiau“, – sako Audrius Rakauskas.
Profesorius Kalėdauskas, nykštukas Benas, žmogėdrų šeima, vandenų valdovas Neptūnas – tai tik keletas personažų, kurie, laikui bėgant, kartu su Gustavu leidosi į įvairius nuotykius.
Laidoje atsirado kompiuterinė grafika, taip pat – piešti elementai, kuriuos kūrė pats Audrius, padedamas laidos režisieriaus Vaido Lekavičiaus.
„Piešiu kontūrinius piešinius pieštuku, vėliau – tušinuku. Piešiu personažus. Tarkim, jeigu reikia nupiešti karalių ir reikia, kad jis vaikščiotų, mojuotų rankomis ir dar kalbėtų, reikia atskirai piešti kūną, kojas, rankas, galvą, žandikaulį. Tie personažai niekur nedingsta, jie kaip aktoriai laukia savo eilės“, – atskleidžia A. Rakauskas.
Vaikai yra reiklūs žiūrovai, pripažįsta pašnekovai. „Ypač dabar, kai informacija lengvai prieinama. Tačiau iš to gali kilti daug įdomių diskusijų“, – sako B. Lukošiūtė-Stankevičienė.
Ir nors ilgus metus dirba radijuje bei televizijoje, laidų vaikams kūrėja ir vedėja sako, kad mažiesiems reikia priminti ir literatūros svarbą.
„Gera literatūra visada yra labai geras pagrindas pasikalbėti. Jeigu tėvai vakare atrastų kelias minutes prisėsti ant lovos krašto ir paskaityti, pamatytumėte, kaip pradedi kalbėtis ir vaikas papasakoja: gal dieną jam kažkas nutiko. Gal nebūtų šiaip pasakęs.
Ir taip netyčia tu pasikalbi su vaiku. Esu įsitikinusi, kad knyga buvo, yra ir bus, ir linkiu, kad ji būtų svarbiausias mūsų gyvenimo dalykas“, – sako laidos „Labanaktukas“ vedėja.
