Besidarbuodamas universiteto laboratorijoje, Rusijoje gimęs ir Vokietijoje augęs chemikas Constantine`as Fahlbergas 1879 m. visiškai atsitiktinai sintetindamas įvairius chemikalus išrado dirbtinį saldiklį – sachariną.
Išradėjas pats to nesuprato iki tol, kol grįžo namo vakarieniauti. Tik valgydamas jis pastebėjo, kad duonos, kurioje nebuvo jokio cukraus, skonis neįprastai saldus. Praėjo šiek tiek laiko, kol chemikas suprato, kad saldi buvo ne duona, o jo paties rankos, ant kurių buvo justi laboratorijoje naudotų chemikalų likučiai.
Grįžęs į darbo vietą, C. Fahlbergas dar kartą atidžiai išnagrinėjo tą keistą saldų darinį, o galiausiai patentavo 400 kartų už cukrų saldesnį, vandenyje tirpų ir kalorijų neturintį sachariną.
Šis cukraus pakaitalas Antrojo pasaulinio karo metais buvo dedamas į kareivių maisto davinius, nes buvo lengvesnis ir saldesnis už cukrų. Europoje sacharinas žymimas maisto priedo numeriu E954.
Kernavės istorija yra neužbaigta miesto tapsmo istorija
Nuo XIII a. pabaigos Kernavė buvo svarbus politinis ir prekybinis Lietuvos centras, kartais net vadinama pirmąja Lietuvos sostine. Toks apibūdinimas nėra tikslus, nes monarchai nevaldė iš vieno centro – jie viešpatavo keliaudami tarp krašto pilių ir dvarų.
Vis dėlto Traidenio laikais Kernavė neabejotinai buvo viena svarbiausių didžiojo kunigaikščio rezidencijų. Šalia pilies išaugo pirklių ir amatininkų gyvenvietė, kurios mastus XX a. pavyko rekonstruoti archeologams. Tačiau XIV a. Kernavė neatlaikė kelių Vokiečių ordino užpuolimų ir kitame šimtmetyje minima tik kaip ekonominis valdovo dvaras. Kernavės istorija – tai neužbaigta miesto tapsmo istorija.
Kitaip susiklostė Kauno likimas. Miestas pirmąkart paminėtas 1361 m. Vykstant karams tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, Kauno pilis buvo strategiškai svarbioje vietoje. XIV a. pabaigoje, konfliktų epochai einant į pabaigą, Kaunas galėjo išnaudoti savo palankią geografinę padėtį Nemuno ir Neries santakoje ir pamažu iš pilies apygardos virto miestu.
Nauji gyventojai, tarp jų ir vokiečiai, apsigyveno kiek atokiau nuo pilies. 1408 m. didysis kunigaikštis Vytautas suteikė Kaunui Magdeburgo savivaldos teises. Šios teisės turėjimas atskyrė tikrus visateisius miestus nuo tokių vietovių, kaip Kernavė.
Bachų šeimos lopšys buvo Tiuringija
Garsiausias muzikalios ir gausios Bachų šeimos atstovas – kompozitorius Johannas Sebastianas Bachas. Pagal pasakojimus šeimos pradininkas buvo valstietis kepėjas Veitas Bachas, neturtingas, bet darbštus žmogus, turėjęs didelę aistrą muzikai. Pasakojama, kad jis niekada nesiskyrė su savo mėgstamu instrumentu citra, kuria puikiai grojo liaudies dainas ir šokius.
Jo meilę muzikai paveldėjo sūnūs, anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai. Anuomet klausti kurį nors Bachą, kuo jis bus, buvo kvaila, mat jie visi tapdavo muzikantais. Baroko epochos laikais, kad ir kur nuvažiuotum – į Gotą, Eizenachą, Veimarą ar Arnštatą, visur galėjai sutikti kurį nors Bachą.
Įdomiausia tai, kad kasmet visi Bachai suvažiuodavo į didelę giminės šventę. Tą dieną būdavo švenčiamos visos šeimos šventės ir iškilmingi įvykiai. Nesunku įsivaizduoti, kad, susirinkus gausiai muzikantų šeimai, buvo daug grojama ir dainuojama.
A. Jarry pjesės „Karalius Juoba, arba Lenkai“ veiksmas vyksta ir Lietuvoje
Pjesę „Karalius Juoba, arba Lenkai“ 23 metų prancūzų rašytojas Alfredas Jarry paskelbė 1896 m., bet buvo apkaltintas plagiatu, nes nemažai idėjų ir motyvų atkeliavo iš Francois Rabelais, Charlesio Baudelaire`o, Arthuro Rimbaud ir Lautreamont`o kūrybos.
Kuoktelėjusį Lenkijos karalių Juobą ir jo žmoną Juobienę vaizduojanti pjesė šiandien jau vadinama dada judėjimo, siurrealizmo ir absurdo teatro pirmtake. Juoba – kruviniausiais metodais užgrobęs valdžią ir ją išlaikyti bandantis apsišaukėlis, vulgarus godus akiplėša, o drauge ir bailus išdavikas.
Jokia geografinė vieta pjesėje nėra detaliai aprašyta. Pirmajame pastatyme, kuris buvo rodytas vos du kartus, dekoracijos vienu metu vaizdavo ir kambarį, ir laukus, ir atogrąžas, ir vidutinio klimato zoną, ir Antarktį. Pats A. Jarry sakė, kad veiksmas „vyksta Lenkijoje, kitaip sakant, Niekur“.
Abiejų Tautų Respublika tuo metu buvo išnykusi iš žemėlapių ir virtusi neegzistuojančia legendine šalimi. Tarp pjesės veikėjų randame ir du tikrai egzistavusius Lenkijos karalius (ir Lietuvos didžiuosius kunigaikščius) – Stanislovą Leščinskį ir Joną Sobieskį. Konkrečiau nusakomas tik Lietuvos klimatas: „Sninga. […] šuniška žiema, šaltis spigina kaip velnias […]“. Kai veiksmas vyksta Lietuvoje, užmušamas lokys ir Juoba terorizuoja Juobienę sviesdamas į ją lokio kailį.
Lenkija ir Lietuva šioje absurdo pjesėje pasirodo kaip tinkamas fonas barbaro Juobos istorijai. Vulgarus diktatorius Juoba simbolizuoja ne kurios nors vienos tautos, o visą pasaulį apėmusią kvailybę. Lietuva, kaip legendomis garsėjantis kraštas, suteikia mitinį aspektą Juobos istorijai.
