LRT televizija gali pasigirti ne tik informacinių laidų ilgaamžiškumu. Nijolės Baužytės istorinių videofilmų ciklas „Mūsų miesteliai“ baigia skaičiuoti trečią dešimtį, o Violetos Baublienės kokybiškos gyvensenos žurnalas „Stilius“ žiūrovams pažįstamas daugiau kaip 20 metų.
„Tautos istorija – geriausia tautos mokytoja“, – sako jau 28-erius metus ciklą „Mūsų miesteliai“ Lietuvos televizijoje kurianti žurnalistė N. Baužytė.
Nuoširdūs ir išmintingi miestelių žmonės – tai šio ciklo ilgaamžiškumo paslaptis. Daugiau kaip pusę amžiaus televizijoje dirbanti žurnalistė kurti ciklą pradėjo Atgimimo pradžioje – 1989-aisiais. Pirmieji pasakojimai buvo apie jai artimiausius ir geriausiai pažįstamus miestelius: gimtinę Pušalotą, tėvo tėviškę Labanorą, mamos – Seredžių.
„Užsimerkdavau ir besdavau pieštuku į žemėlapį. Žinoma, neilgai teko taip važinėti, paskui pradėjo kviesti, rašyti laiškus, skambinti, visaip būna. Kartais važiuoji į miestelį, nes niekada nesi ten buvęs, nes įdomu. Nėra neįdomių miestelių, iš pradžių atrodo, kad čia nieko nėra, bet kai tik pradedi žiūrėti atidžiau, pradedi žmones kalbinti, supranti, kad yra lobiai, kurie ne iš karto matosi“, – įsitikinusi „Mūsų miestelių“ autorė.
N. Baužytė sako, kad, bėgant metams, jos darbų paskirtis keitėsi. Pirmuosiuose videofilmuose norėta parodyti krašto grožį ir unikalumą, jų veikėjai – miestelių gyventojai, gimę dar tarpukario Lietuvoje. Miesteliams nykstant, pagrindinis filmų uždavinys – išsaugoti likusius prisiminimus būsimoms kartoms.
„Dabar gi mes jau tuos videofilmus darome kaip kokius requiem, deja. Per tą laiką miesteliai be galo pagražėjo, suremontuoti namai, nėra lūšnų, gražūs keliai. Autochtonų [senųjų vietinių] jau beveik nelikę, visi po žemėmis. Per radiją girdėjau teisingą frazę – miesteliai pasidarė kaip senelių ir vaikų namai“, – kalba N. Baužytė.
Pasak ciklo autorės, prieš vykstant filmuoti, apie miestelį reikia žinoti daugiau, nei žino patys gyventojai. Miestelio istoriją N. Baužytė randa senuose laikraščiuose ir knygose. Ji sako, kad nėra neprakalbinamų žmonių – reikia tik mokėti prieiti ir susidraugauti. Žurnalistė iki šiol prisimena vyriausią savo pašnekovą – 105 metų senolį.
„Įsirėmęs į staktą stovi toks lieknas žmogus gražiu raštuotu megztiniu, didele kupeta plaukų. Einu prie jo ir sakau: ieškau Česnulevičiaus Broniaus. Sako: tai aš būsiu. O aš žiūriu į jį ir galvoju: čia to Česnulevičiaus sūnus, maždaug apie 60 metų žmogui. Sutrikau, sakau, man sakė, kad Česnulevičiui 90 metų. Jis sako: pamelavo, man ne 90, man 105. Nepatikėjau. Jis: galiu pasą parodyti. Atneša pasą, o ten iš tikrųjų parašyta 105 metai. Sako: nebėra sveikatos, va, prieš porą metų visus darbus dirbau, o dabar pusę hektaro pievos nušienauju, jūs, ne kaimo gyventojai, nesuprantat, ką reiškia nušienauti pusę hektaro pievos“, – prisimena „Mūsų miestelių“ autorė.
Ilgaamžiškumo eteryje paslaptį žino ir kita LRT televizijos laidų vedėja aksominiu balsu – Violeta Baublienė. „Tai buvo laikai, kai stigo kokybės, tikrumo ir vertybių“ – tokią prieš daugiau kaip 20 metų laidos pradžią prisimena žurnalistė.
Laida koja kojon žingsniavo su laikotarpiu, kai keitėsi žmonių požiūris, temos, bet principai, kuriais vadovaujasi, nepakito – laidoje niekada nebuvo bulvaro ir geltonosios spaudos temų. Laidos tikslas – skatinti žiūrovus pažinti originalius, drąsius, kūrybingus herojus.
„Žūrėdavome į tuos Vakarus ir norėjosi, kad žmonės gražiai gyventų, kad būtų kultūringi, maloniai bendrautų, turėtų tam tikras manieras prie stalo, pokalbyje. Pagaliau, kad jie gražiai apsirengtų. Ir to tikrai nebuvo, nebuvo apie tai televizijos laidų. Mokė virti, kepti, kalti kažką, bet kad būtų ugdoma vidinė kultūra – taip ir nebuvo“, – sako V. Baublienė.
Laidos pavadinimas, gavus sutikimą, pasiskolintas iš tuo metu populiarios CNN laidos „Style with Elsa Klensch“. Vėliau lietuviškojo „Stiliaus“ kūrėja Violeta Baublienė toje CNN laidoje ir stažavosi. Pirmą laidos dešimtmetį laidos vedėja prisimena kaip kelionių ir savęs pažinimo laiką.
„Mums buvo atradimų laukas, todėl, kad Lietuvoje to nebuvo. Prisimenu, nuvažiavus į Prancūziją filmuoti vyndarių, buvo taip keista, kad jie, kai degustuoja vyną, gurkšteli, palaiko burnoje ir išspjauna. O aš: Dieve, tokį vyną spjaudyti. Pažinimas atėjo su pašnekovais ir temomis. Žmogus auga su darbu“, – įsitikinusi laidos „Stilius“ vedėja
Žiūrovai ekranuose pamato tik galutinį, išdailintą laidos vaizdą. Tačiau už jo slypi sunkus darbas: temų, pašnekovų paieška, filmavimai, montažas. Sunkumų kelia ir įgimtas lietuvių kuklumas.
„Sunku yra tai, kad lietuviai – pakankamai kuklūs žmonės ir labai retai patys save eksponuoja netgi darydami atradimus ar stebuklus prilygstančius Nobelio premijai. Jie niekada nepasakys: aš vertas būti parodytas per televizorių. Sakys: ką jūs, aš nevertas, yra geresnių už mane. Čia yra tipinis atsakymas. Bet laida turi gerą reputaciją ir, kai paskambini tartis dėl pašnekovo ar temos, nėra jokio poreikio aiškinti, kokia tai yra laida“, – džiaugiasi V. Baublienė.
Moteris prisimena prieš porą mėnesių filmavusi apie Lietuvos generalinį Policijos komisarą Liną Pernavą. Laidos žinomumas pasitarnavo ir tada. „Man buvo įdomu, kaip žmogus, dirbdamas tokiose pareigose, gyvena, kiek laiko jis tam gyvenimui turi, kokie jo interesai. Kabinu ilgiausius makaronus telefonu, aiškinu, kad čia tokia Baublienė skambina iš Lietuvos televizijos. Jis sako: viskas aišku, nereikia nieko sakyti. Laidos reputacija yra privalumas, galiu drąsiai bet kam skambinti“, – įsitikinusi laidos „Stilius“ vedėja.
V. Baublienė džiaugiasi, kad per du dešimtmečius pavyko užsiauginti žiūrovų kartą: laidą žiūri ir tėvai, ir užaugę jų vaikai, o kokybiškos laidos apie gyvenimo būdą išlieka svarbios.
