„Tokių parodų metu supranti, kokią svarbą turi archyvas. Jeigu tos nuotraukos prieš dvidešimt penkerius metus atrodė dar „čia pat“, dabar tai jau yra istorija. Džiaugiuosi, kad Paulius Lileikis viską labai stropiai fiksavo ir išsaugojo, nes išsaugoti sugeba ne visi“, – taip apie fotografo P. Lileikio parodą „Fotoamnestija“, kurioje užfiksuotos 1988–1989 m. akimirkos, atidarymo LRT galerijoje metu kalbėjo nacionalinio transliuotojo vadovas Audrius Siaurusevičius. Tiesa, renginio metu puikiai nusiteikęs pats nuotraukų autorius paneigė šią mintį. „Aš jas kruopščiai užmiršau“, – juokavo fotografas ir pridūrė, kad parodą atidaryti jį paskatino socialinis tinklas „Facebook“.
Ketvirtadienio popietę vykusį parodos atidarymą pradėjęs LRT generalinis direktorius ir nuotraukų autoriaus bendramokslis A. Siaurusevičius tikino, kad daugelį šių kadrų jis mato visai kitaip, nes užfiksuotuose įvykiuose jam yra tekę dalyvauti. „Man sunku kalbėti apie šią parodą, nes daugelį dalykų, kurie čia yra, aš vienaip arba kitaip mačiau gyvai, stovėdamas kur nors šalia Pauliaus. Praktiškai kiekvienai nuotraukai galima parašyti atskirą istoriją. Dėkoju, kad Paulius dabar mums parodo tai, ką esame užmiršę ir tikiuosi, kad tai – ne paskutinė jo paroda LRT patalpose. Viliamės surengti dar vieną parodą iš LRT gyvenimo“, – kalbėjo nacionalinio transliuotojo vadovas.
Jo mintims pritarė ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis. „Tai, kas buvo prieš dvidešimt penkerius metus, atrodė šalia, dabar atrodo visiškai kitaip, ypač – jaunajai kartai, žmonėms, kurie gimė po tų įvykių. Jiems tai yra tam tikri atradimai, kur vienas vaizdas gali pasakyti daugiau, nei prisiminimai, pasakojimai, ar užrašyti žodžiai. Spaudos fotografų klubas kalba apie tikrąją fotografiją, tikrąjį vaizdą, nemanipuliuotą, tikrą jausmą, emocijas, ir jų perteikimą“, – tvirtino J. Staselis.
LRT – jau ketvirtoji vieta, kurioje atidaroma paroda „Fotoamnestija“, tačiau pats autorius tvirtino, kad jam ši vieta – ypatinga. „Jaučiuosi kaip fotopiligrimas, tai – jau ketvirta stotelė, bet man ši stotelė yra ypatingai maloni: prieš daug metų čia dirbo mano tėvelis, o dabar čia dirba mano sūnus. Pats kabindamas parodą nespėjau su visais sveikintis, nes daug ką pažįstu. O su A. Siaurusevičiumi kartu mokėmės viename kurse, tarp šių penkiasdešimties galite rasti ir vieną jo nuotrauką“, – tikino fotografas.
Anot jo, fotografijų, sudarančių parodą, skaičių nulėmė jo paties amžius. „50 darbų, nes man 50 metų. Ir aš vos tilpau. Dabar galvoju, ar čia patalpos mažos, ar aš toks senas“, – renginio svečius pralinksmino menininkas.
Tiesa, P. Lileikis tikino, kad šios parodos galėjo ir nebūti, nes senus negatyvus jis paprasčiausiai užmiršo. „Generalinis direktorius minėjo, kad aš kruopščiai rinkau negatyvus. Nė velnio nekruopščiai aš juos rinkau, aš juos kruopščiai užmiršau. Po tiek metų pagalvojau, kad jie dulka, ir reiktų su jais kažką daryti. Pradėjau vieną po kito juos rodyti „Facebooke“, sulaukiau gerų atsiliepimų, taip gimė mintis, kad reikia ją prikelti naujam gyvenimui. Gruodžio mėnesį ji buvo atidaryta Rotušėje, Sausio 13-ąją ji buvo Minske, padžiazavo Birštone, o pabuvus čia ji keliaus į Tauragę“, – pasakojo fotografas.
