„Man mažiau įdomu klausyti naujo „Kings of Leon“ albumo, nei surasti kažkokį 600 gerbėjų „Facebooke“ turintį atlikėją iš Islandijos, kurio Lietuvoje niekas nėra girdėjęs, o pasiklausius paaiškėja, kad jį labai verta išgirsti“, – sako LRT OPUS laidos „Vardai ir garsai“ vedėjas, dienraščio „Lietuvos rytas“ muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys. Jis teigia savo radijo laidoje norintis pagroti muzikos, kuri klausytojui galėtų būti atradimas, ir nesutinka su mintimi, kad šių dienų lietuviška muzikos kultūra ir industrija negali sukurti tokių legendų, kokiomis laikome „Fojė“ ar „Antį“.
Prieš 14-ąjį gimtadienį pradėjęs dirbti radijo stotyje Kaune, R. Zilnys į radiją sugrįžo po 20 metų pertraukos ir sako, kad jį rado beveik nepasikeitusį: magija ta pati, tik galimybės ją skleisti – platesnės.
Su LRT.lt R. Zilnys dalijasi mintimis apie neseniai LRT OPUS eteryje startavusią laidą „Vardai ir garsai“, lietuvišką muziką, muzikinius atradimus ir muzikos žanrų ribas, už kurių jo ausis beveik neužklysta.
– Mano žiniomis, užtruko netrumpai, kol idėja jums su savo laida pasirodyti LRT OPUS eteryje tapo kūnu ir pagaliau nuskambėjo radijo bangomis. Kas paskatino apsispręsti žengti į radiją ir čia kurti savo laidą?
– Su [LRT OPUS vadovu] Dariumi Užkuraičiu pirmą kartą apie tai kalbėtis pradėjome prieš dvejus metus. Taip jau nutiko, kad pusantrų metų tai buvo kalbos, juokeliai susitikus kažkur koncertuose, kol prieš pusmetį jis jau rimtai pasakė: klausyk, yra pirmadienio vakaras, valanda eterio, galbūt norėtum ateiti ir pagroti savo mėgstamą muziką, kažką apie ją papasakoti? Aš pasakiau, kad būtinai, bet tas „būtinai“ užtruko dar keturis mėnesius, nes nuolat turiu labai daug veiklos ir prisiruošti pasakyti, kad štai nuo šio pirmadienio kiekvieną pirmadienį kažką darysiu, yra labai sudėtinga. Tačiau per mano gimtadienį sausio pabaigoje jis tiesiog pasakė, kad arba aš ateinu, arba tą laiką jis atiduoda kažkam kitam. Tada sukilo mano principai ir aš pasakiau – ateisiu.
Labai džiaugiuosi šia galimybe ir esu dėkingas, nes, kaip ir sakė Darius, jis mane pakvietė, nes kasdien išgirstu kalnus muzikos. Žinoma, apie ją rašau dienraštyje „Lietuvos rytas“, yra galimybių dalytis ta muzika socialiniuose tinkluose, pasakoti apie ją, bet radijas labai magiškas dalykas, kuriame aš pradėjau dirbti labai seniai. Po to buvo kokių 20-ies metų pertrauka, todėl turėti progą dirbti radijo stotyje, kurią pats labai mėgstu ir dažnai klausausi, turėti joje savo jaukią valandą – labai smagus nuotykis.
– „LRT OPUS Ore“ koncertuojantys atlikėjai kartais sako, kad koncertas LRT OPUS`e – prestižas. Ar pats LRT OPUS vardas turėjo kiek nors įtakos apsisprendžiant čia imtis laidos?
– Be jokios abejonės. Ne paslaptis, kad esu sulaukęs kitų radijo stočių pasiūlymų, tačiau kažkaip vis neprisiruošdavau, kažko vis pritrūkdavo, kad tai įvyktų. LRT OPUS, neslėpkime, nėra pati klausomiausia ir populiariausia radijo stotis Lietuvoje, tačiau gerose kompanijose labai dažnai susiduriu su žmonėmis, su kuriais labai įdomu bendrauti, ir, kai kalba prieina iki mėgstamos muzikos, jie pasako, kad klausosi LRT OPUS. Sakau tai nepataikaudamas, nes taip iš tiesų yra.
LRT OPUS neturi analogų Lietuvoje, ji visiškai išskirtinė. Manau, kad žmonės, kurie jos klausosi, kažkuria prasme yra bendraminčiai. Dažniausiai tai žmonės, kurie domisi muzika, nes nesidomint klausyti šios radijo stoties ne taip įdomu. Tai tie žmonės, su kuriais aš ir noriu turėti bendrą kalbą, ir ši laida suteikia galimybę su jais pabendrauti.
– Jau užsiminėte, kad jums tai nėra pirmas kartas radijuje. Bandžiau jūsų ieškoti „Wikipedijoje“ ir išsiaiškinti daugiau apie tai, tačiau nepavyko. Gal papasakotumėte apie savo ankstesnes patirtis radijuje?
– Aš pradėjau dirbti 1993 metais, prieš savo 14-ąjį gimtadienį, radijo stotyje „Titanika“ Kaune. Tai buvo pirmoji nepriklausoma radijo stotis ir tokie laikai, kai niekas nežinojo, ką daro, todėl įsidarbinti radijuje labai sunku nebuvo. Jau tada beprotiškai domėjausi muzika ir dažnai skambinėjau į tos radijo stoties viktoriną, laimėdavau visus įmanomus prizus. Kai kartą per savaitę jų viktorinas laimėjau, rodos, aštuonis kartus, jie paklausė, kiek man metų. Eteryje pasakiau, kad man 13-ka, tuo nepatikėję jie mane pakvietė į radijo stotį susipažinti.
Man atėjus, jie pasiūlė pakalbėti į mikrofoną, pamėginti ką nors nuveikti radijo studijoje, paklausė, ar man jau įvykusi balso mutacija. Pasakiau, kad mano balsas toks, koks bus, ir jie tiesiog pakvietė mane dirbti. Dirbau ten porą metų, tuomet kurį laiką darbavausi radijo stotyje „Ultra Vires“, šiek tiek dirbau televizijoje, vėliau kažkaip natūraliai migravau į spaudą ir interneto žiniasklaidą.
Tačiau bet kas, dirbęs radijuje, net jei vėliau padarė didelę karjerą televizijoje ir yra nutolęs nuo radijo, su nostalgija sako, kad radijas turi ypatingą magiją. Įrašytos laidos turi mažiau žavesio, tačiau tiesioginis eteris yra tai, apie ką aš vis pagalvodavau tuos porą dešimtmečių, ir tai virto realia galimybe.
– Koks jausmas sugrįžti? Atradote kažką naujo?
– Įdomiausia, kad viskas iš esmės yra taip pat. Kas yra šiek tiek kitaip – tai galimybė tomis laidomis dalytis internete, skleisti žinią apie jas. Anais laikais juk nepaskambinsi kiekvienam pažįstamam ir nepasakysi: laba diena, šiandien 19 val. nepamirškite įsijungti mano laidos. Galimybė gauti labai greitą reakciją – socialiniuose tinkluose sulaukti atsiliepimų, klausimų, patarimų, kokią muziką transliuoti, apie ką būtų įdomu pasišnekėti – yra visiškai nauja. Prieš 20 metų vienintelis ryšys su auditorija iš esmės buvo jų skambučiai į studiją, dabar atsirado galimybių laidas žmonėms klausyti tada, kai jiems tai patogu, o atgalinis ryšys man yra labai žavus dalykas.
– Padeda kuriant laidas?
– Na, buvo dar tik dvi laidos. Apskritai žodis „laida“ įpareigoja, o ši laida neturi formato ir tuo ji panaši į keleto mano labai gerbiamų žmonių laidas. Tarkime, Rusijoje yra vienas garsiausių roko kritikų Artemijus Troickis, kuris turi savo radijo laidą, amerikiečių pankroko legenda Iggy Popas – irgi. Tos laidos yra būtent tokios, kai tu tiesiog pasakoji tai, ką žinai, ką nori pasakyti apie muziką.
Nežinau, galbūt ateityje laidos struktūra bus aiškesnė, galbūt turėsime svečių, interviu, pasakojimų apie kažkokį festivalį, albumą ar muzikinį reiškinį. Bet kol kas tai yra dainos, kurios tą savaitę man įdomios, ir pasakojimai apie jas, jų atlikėjus per asmeninę prizmę. Stengiuosi, kad pasakojimai būtų iš susitikimų su muzikantais, apie užkulisines situacijas, kurios kartais yra ir anekdotinės. Kol kas iš žmonių sulaukiu atsiliepimų, kad būtent tai jiems ir yra įdomu.
– Savo laidoje minėjote, kad stengsitės visuomet pagroti kažką, ko galbūt klausytojas nėra girdėjęs. Kaip atrodo jūsų paties atradimų, kuriais vėliau galėtumėte dalytis, paieška?
– Tai atrodo gana paprastai, nes su muzika vienaip ar kitaip esu 24 metus. Labai dažnai tenka dalyvauti visokiuose festivaliuose, kartais išvykti į užsienį, kur yra talentų festivaliai ir ten groja 50, 100, 200 jaunų grupių. Tai geriausias būdas jas atrasti. Dažnai jos tiesiog pačios prieina ir sako: mes esame grupė iš Vengrijos ar iš Islandijos, galbūt galėtum parašyti apie mus kažkokį straipsnį ar pagroti dainą radijuje Lietuvoje, mes galbūt galėsime taip susirasti klausytojų Lietuvoje, į ją atvykti ir surengti koncertą.
Labai tikiuosi, kad kiekvienoje laidoje bus laiko grupėms, kurių Lietuvos klausytojai galbūt bus negirdėję. Manau, kad transliuoti muziką, kurią sukūrė patys populiariausi atlikėjai yra mažiau įdomu. Man mažiau įdomu klausyti naujo „Kings of Leon“ albumo, nei surasti kažkokį 600 gerbėjų „Facebooke“ turintį atlikėją iš Islandijos, kurio Lietuvoje niekas nėra girdėjęs, o pasiklausius paaiškėja, kad jį labai verta išgirsti.
Be to, esu pastebėjęs, kad šiais didelio informacijos pertekliaus laikais žmonės koncentruojasi į pačius populiariausius vardus ir mes labai mažai žinome, kas vyksta Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, kurioje yra daug įdomių alternatyvaus roko grupių. Labai tikiuosi, kad yra žmonių, kuriems bus įdomu sužinoti, jog Latvijoje yra labai keista grupė, rašanti labai keistas dainas, ir gal, pasiklausius poros jų, galima užsikabinti ir grupe domėtis labiau. Jei bent viena grupė dėl kažkokio veiksmo, pasakojimo apie ją radijo laidoje vėliau galėtų atvykti į Lietuvą pakoncertuoti, manyčiau, kad būtų pasiektas labai didelis tikslas.
– O atradimų lietuviškos muzikos padangėje pasitaiko taip dažnai, kaip norėtųsi?
– Jų daug, tačiau aš manau, kad laidoje „Vardai ir garsai“ bus mažiau. Ne dėl to, kad ji man būtų neįdomi, o dėl to, kad LRT OPUS jau ir taip labai gerai vykdo tą misiją: kiekviena įdomesnė grupė, jei ji išleidžia albumą, būna pakviečiama į kokią nors kitą laidą. Gausiai transliuojami jų kūriniai, jau nekalbant apie labai puikią koncertų seriją „LRT OPUS Ore“.
Kol kas nesu visiškai apsisprendęs, kokia laida bus, ir, jei yra norinčių ką nors patarti, būtinai tai rašykite šio interviu komentaruose.
– Kalbant apie lietuvišką muziką, Lietuvoje yra muzikos legendų, bet ar jų bus ateityje? Puikiai žinome „Fojė“, „Antį“. Ar pajėgi šiandienos muzikos kultūra, industrija sukurti dar tokių legendų?
– Visiškai taip. Kai žmonės sako – tais laikais tai buvo grupė, o dabar viskas kitaip, jie daro esminę klaidą. Prisiminkime, kad ir tais laikais visas didžiausias Lietuvos grupes, kurias galime laikyti legendomis, toliomis pavertė tų dienų jaunimas, kuris, ir praėjus daugybei metų, vis dar žavisi jomis, palaiko jas.
Šiuo metu tūkstančiai jaunų žmonių eina į grupės „ba.“ koncertus, žavisi „Lilu ir Innomine“. Galbūt kartais esame linkę skeptiškai žiūrėti į tuos jaunimo žaidimus, galvojame, kad viskas yra kitaip, anksčiau viskas buvo geriau. Palūkėkime 20 metų – aš visiškai nesunkiai įsivaizduoju, kad kažkuris iš šių dienų jaunų atlikėjų rengs koncertų turą didžiausiose arenose ir ten susirinkę tuometiniai keturiasdešimtmečiai linksminsis pagal tą muziką, o tų dienų dvidešimtmečiai sakys, kad tai jų tėvų muzika ir turės kitus dievukus.
Nesutinku, kad anais laikais buvo daugiau kūrybingumo ir viskas buvo įdomiau, o dabar viskas neįdomu. Jei pažvelgsime į pastaruosius porą metų, pastebėsime didžiulį kūrybingumo sprogimą nuo roko iki alternatyvos, elektronikos. Žmonės, nepaisydami jokių rėmų, kuria muziką ir, kas smagiausia, kai kurie jų sugeba surinkti nemažas žmonių minias koncertuose. „Solo Ansamblis“, „ba.“, „Freaks on Floor“ yra ant tos ribos, kai pradedama žaisti labai rimtoje lygoje.
– Dėl darbo jums tenka klausytis pačios įvairiausios muzikos – nuo pop muzikos, tarkime, „Eurovizijos“ konkurse, iki roko, elektronikos, alternatyvos. Kokia muzika skamba, kai klausotės jos tiesiog savo malonumui?
– Aš esu visiškas „visavalgis“. Žmonės kartais nesupranta, kaip galima klausytis „eurovizinės“ dainos, o po pusvalandžio – „Sigur Ros“ ar kokio nors avangardinio džiazo iš Kenijos. Aš „virškinu“ labai daug muzikos, bet, jei norisi išsitraukti kažką iš savo vinilų spintos ir pasiklausyti savo malonumui, tai būtų muzika nuo „Pink Floyd“ iki tų pačių „Sigur Ros“. Man patinka muzika su nuotykiais – nuo džiazo iki elektronikos, turinti intrigos, nenuspėjama, apgaubianti, jaudinanti.
– Jūsų darbas reikalauja plataus muzikinio akiračio. Kur yra tos ribos, tiksliau – tas užribis, kur jūsų ausis neužklysta?
– Yra muzikos žanrų, kurių klausydamasis galiu suprasti, kodėl ta muzika populiari, bet ji manęs emociškai neveikia, nėra man artima. Kantri muzika ar hiphopas, ekstremalus metalas yra ne visai tai, ko aš klausyčiausi savo malonumui. Kartais įdomu analizuoti, kokius muzikinius ėjimus jie naudoja, kodėl, kaip keičiasi mados, bet taip, kad savo malonumui automobilyje klausyčiau „death“ ar „black“ metalo, nebūna. Kartą teko keturias valandas automobiliu keliauti į Kaliningradą su grupe „Katedra“, kur jie koncertavo, ir jie visą kelią klausėsi tokios ekstremalios muzikos. Tai buvo ilgiausios keturios valandos mano gyvenime.
– Daugeliui žmonių muzika yra pomėgis, jums tai ir darbas, ir pomėgis. Kaip atskiriate, kada dirbate, o kada tiesiog klausotės muzikos?
– Aš to neskiriu. Pakeliui į darbą klausausi muzikos, po darbo – taip pat, prieš miegą muzikos klausausi ausinėse. Tik pastebėčiau, kad dėl darbo kartais negali tiek, kiek norėtum, mėgautis koncertais, nes koncertai žiniasklaidoje aprašomi einamuoju laiku. Kai visi šėlsta „Metallica“ koncerte, žurnalistai dažniausiai sėdi kampe su kompiuteriais ir bando užrašyti viską, kas vyksta.
Tiesą sakant, tai specifinė lietuviškos žiniasklaidos ypatybė, kuri man nelabai patinka. Domėjausi, kaip tai daroma Vakaruose, tad, tarkime, Didžiojoje Britanijoje apie koncertą parašoma dvi valandos po koncerto, todėl dažniausiai tokie aprašymai yra labiau pasverti, geriau apibendrinantys. Labiausiai atsipalaiduoju koncertuose, kai jie vyksta užsienyje ir nereikia viso to aprašinėti.
– Jūs apskritai turite labai daug veiklų – apžvalgų rašymas, lankymasis koncertuose, festivaliuose, dabar ir radijo laida. O kada būna laikas poilsiui, šeimai?
– Jo nėra. Mano šeima traukia mane per dantį, kad tikrai retokai mane mato, ypač tokiomis savaitėmis kaip gruodį ar, tarkime, apie Šv. Valentino dieną, kai vyksta labai daug įvairių renginių, įdomių koncertų, kuriuose norisi ir reikia apsilankyti. Bet aš džiaugiuosi, kad tai netampa kažkokia kankinančia pareiga: nors matau labai daug koncertų, noras klausytis muzikos, apie ją galvoti kol kas dar niekur nedingo.
Tačiau tai tam tikra liga. Nebūna taip, kad išvažiavęs į kokią nors užsienio šalį sugebėtum visiškai negalvoti, kokia muzika aplink tave skamba, arba neapsilankyti įrašų parduotuvėje, jei ji kažkur šalia. Jei aš turėsiu aštuonias valandas Paryžiaus centre ir pakeliui bus įrašų parduotuvė, kurioje galima susirasti įdomių plokštelių, aš joje rausiuosi tris valandas, negalvodamas, kad švaistau laiką ir verčiau sėdėčiau kažkur pakrantėje, valgyčiau svogūnų sriubą, gerčiau vyną ar dar kažką veikčiau. Kita vertus, jums tai pasakys daugelis melomanų, kuriems muzika yra ne tik malonumas, tačiau ir didelė aistra. Muzika man vis dar yra aistra.
Laida „Vardai ir garsai“ LRT OPUS eteryje – pirmadieniais nuo 19 val.
