Tikėkimės, kad tarp mūsų žvaigždžių nėra, mes turime būti menininkai, 1966 m. „Amerikos balso“ radijui sakė „Metropolitan Operos“ primadona Lilija Šukytė. „Jei žmogus nori būti menininkas, jis turi panaikinti savo galvoseną, kad yra žvaigždė ar primadona. Jeigu jis yra to vertas, jis bus žvaigždė ir primadona“, – Feliksui Daukui kalbėjo operos solistė.
Čikagos lietuvių opera baigė paskutinį Giuseppe Verdi operos „Traviata“ pasirodymą. Iš pradžių buvo planuojami keturi, tačiau, sulaukus didžiulio pasisekimo ir labai šiltų atsiliepimų ne tik lietuvių, bet ir plačios amerikiečių visuomenės, buvo parodytas ir penktasis spektaklis. Visų spektaklių metu salė buvo sausakimša žiūrovų.
Šis „Traviatos“ pastatymas savo meniškumu ir ypač vaidybine bei vokaline galia išsiskyrė iš seniau matytų operų. Viena didžiųjų „Traviatos“ pasisekimo priežasčių buvo neseniai į garsiąją „Metropolitan Operą“ Niujorke priimta ir ten jau debiutavusi jauna lietuvaitė solistė Lilija Šukytė, kuri Čikagos lietuvių operos „Traviatos“ pastatyme atliko svarbiausią Violetos vaidmenį. Apleisdama Čikagą, savo balsu ir vaidyba sukūrusi neužmirštamą Violetą solistė Lilija Šukytė maloniai sutiko su mūsų klausytojais pasidalinti savo mintimis.
– Panele Lilija, kada ir kokiu būdu Jūs pradėjote eiti dainos meno keliu?
– Ponas Daukau, pradėjau dainavimo pamokas imti nuo 16 metų, bet žinote, tokių metų mergina nelabai rimta mokinė. Taigi, sykiu studijuojant ir kalbas universitete, ir pianino klasėje, kartais dainuodavau, kartais ne, kai buvo ūpas ir kai leisdavo pamokos. Mano intensyvios dainavimo studijos prasidėjo tik 1962 metais Toronto muzikos fakultete, katras baigiau 1965 metais.
– „Traviatoje“ Jūs esate labai puiki dramatiškai, tad, be abejo, studijavote ir operos dramą?
– Viską. Operos klasėje buvo ir drama, ir net baleto pamokos. Reikėjo išeiti visą kursą, kad galėtum pasiruošti operai.
– Mačiau, kad per paskutinį aktą žiūrovai verkė.
– Daug kas verkė, aš girdėjau!
– Kada Jūs pradėjote dainininkės karjerą?
– Pradėjau rodytis nuo 1959 metų. Žinoma, iš pradžių pas lietuvius mažesniuose koncertuose ir panašiai.
– Rodos, pernai Jūs buvote „Laiškų lietuviams“ koncerte Čikagos Jaunimo centre.
– Aš sykį per metus atvažiuoju į Čikagą. Kartais į draugo koncertą, kartais – „Laiškai lietuviams“ ir panašiai. Bet pas anglus pradėjau rodytis 1961 metais. Iš pradžių buvau festivalių pasirodymuose, katruos laimėjau, vėliau – koncertuose ir operose.
– Be abejo, laimėjote pirmą vietą?
– Taip.
– Dabar Jūs turite sutartį su pasaulinio masto „Metropolitan Opera“. Kokiu būdu jos vadovybė atkreipė į Jus savo dėmesį?
– Dar dainuodama Stratforde, atkreipiau Johno Gutmano dėmesį. Ir jis paprašė, kad aš, prieš išskrisdama į Europą, atskrisčiau į Niujorką padainuoti. Būdama Niujorke, sutikau Herbertą von Karajaną, jis man siūlė angažementą Zalcburgo festivalyje. Tuo pačiu laiku Rudolfas Bingas pasiūlė kontraktą, ir aš, aišku, priėmiau „Metropolitan Operos“ pasiūlymą.
– Kokie žinomi lietuviai dainininkai dainavo „Metropolitan Operoje“?
– Sunku pasakyti. Kiek žinau, dainavo Stoska, Kaskas ir Algirdas Brazis. Su „National“ kompanija pagrindines partijas dainuoja ponas Vokietaitis. Daugiau aš nežinau.
– Kokie tos operos vadovybės atsiliepimai apie visus juos?
– Būdama „Metropolitan Operoje“ sutikau kelis buvusius Brazio draugus. Ir visi, kai tik aš dabar skrendu į Čikagą, sako – atiduok Algirdui linkėjimus. Visi labai jo pasiilgę ir vis klausia, ką jis daro.
– Turbūt perdavėte tuos linkėjimus Algirdui Braziui, nes dainavote kartu „Traviatoje“?
– Algirdas buvo labai patenkintas.
– Kokį įspūdį Jums palieka Čikagos lietuvių opera?
– Mano įspūdžiai iš Čikagos operos yra labai šilti. Anksčiau buvo sunku iki galo įvertinti visus jų užsimojimus, nes, kai pastatymuose nedalyvauji, labai sunku ką apie juos pasakyti.
– Be abejo, iš tolo.
– Kai žiūri iš tolo, ne visuomet viską pamatai. Taigi man buvo nuostabu, kaip energingas impresarijus gali suorganizuoti tokius spektaklius ir kaip visą savo energiją gali perduoti chorui. Taip pat mane stebino visų choro menininkų pasiryžimas. Juk jie yra darbo žmonės ir dainuoja tik laisvu laiku. Tas atima daug jėgų ir žmogus turi daug ko atsisakyti.
– Be abejo, jie daugiau kaip pusę metų repetavo šitą „Traviatos“ operą.
– To aš nežinau, bet jie buvo labai gerai pasiruošę, o tai sunkus dalykas. Man buvo be galo didelis malonumas dirbti su maestro Kučiūnu. Mūsų mintys dėl „Traviatos“ sutiko vispusiškai. Gal dėl to rezultatai ir buvo teigiami. Juk labai svarbus kontaktas, kuris visuomet turi būti tarp dirigentų ir solistų.
– Manau, kad ne vien maestro Kučiūnas, bet ir visa operos vadovybė, solistai bei visi kiti taip pat labai džiaugiasi Jums atvykus pas mus, nes Jūs dabar tapote tikra mūsų žvaigžde.
– Tikėkimės, kad tarp mūsų žvaigždžių nėra, mes turime būti menininkai. Žvaigždžių ir primadonų mes negalime visų papildyti, nes tai yra labai...
– ...išimtinas dalykas.
– Ne vien išimtinas. Bet jei žmogus nori būti menininkas, jis turi panaikinti savo galvoseną, kad yra žvaigždė ar primadona. Jeigu jis yra to vertas, jis bus žvaigždė ir primadona.
– O aš manau, kad Jūs tikrai esate verta.
– Aš susilaikysiu nuo to. Aš tik dirbu.
– Pasakykite, kokie Jūsų ateities planai.
– Kokie planai gali būti, ponas Daukau. Galvoju dirbti operoje, kiek tik jėgos leis, ir koncertuoti, kai kontraktas paleis. Ir daugiau nieko.
– Manau, kad Jūsų kontraktai bus pratęsti.
– Aš taip ir tikiuosi. Man sakė, kad mano kontraktas gali nusitęsti iki trejų metų, bet bus sunku kur nors kitur dainuoti, nes opera reikalauja vispusiško atsidavimo. Labai daug rolių turi mokėti.
– Kiek jūs vaidmenų turite ateinantį sezoną?
– Mano kontrakte parašyta 30.
– 30 – tikrai nemažas skaičius. O jei baigtumėte savo darbą „Metropolitan Operoje“, ar vyktumėte dainuoti į Europą ar kitur?
– Norėčiau vykti į Europą po kelerių metų, nes jaučiu, kad su „Metropolitan Operos“ prestižu ir rekomendacijomis, katras Rudolfas Bingas pažadėjo, aš galiu daug Europoje pasiekti ir dainuoti didesniuose jų teatruose. Bet, kadangi tai tokia tolima ateitis, būtų neprotinga ką nors konkretaus planuoti.
