Kaziui Griniui prezidentavimo laikotarpis netiko, jis buvo kabinetinis žmogus, o tas laikas – pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo, netikėjo, kad tai atneš kažką gero. Taip „Amerikos balso“ radijui 1981 m. sakė Kristina Grinienė. Anot jos, K. Grinius po perversmo „[...] buvo visiškai ramus, išgyvenimą galima buvo suprasti tik iš jo drebančių lūpų.“
– Ponia Griniene, kas jums labiausiai įsiminę iš gražaus 85 metų gyvenimo?
– Sunku atsakyti – tiek daug buvo momentų gyvenime, kurie atsispindi dabar. Iš tikrųjų buvo daug įvykių. 85 metai nėra toks ilgas tarpas tautos gyvenime, bet vieno žmogaus gyvenime gali daug įvykių būti.
– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su savo vyru K. Griniumi?
– Susipažinome su juo per pietus naujos ligoninės atidaryme Kaune amerikiečių duotais pinigais. Teko man sėdėti greta daktaro Griniaus. Tai mano pirmoji pažintis. Paskui, laikui bėgant, įvykiai taip pasisuko, kad mano įstaiga tapo išlaikoma anglų misijos pinigais, kaip ir daugelis institucijų Lietuvoje po karo – taigi perėjo į Kauno miesto savivaldybės žinią. Medikų skyriaus vadovu buvo daktaras Grinius. Taigi ir aš perėjau jo žinion. Mūsų pažintis vis ėjo toliau nuo to pirmo susitikimo ir baigėsi vedybomis, gyvenimu po vedybų 21 metus.
– Kuriais metais įvyko vedybos?
– 1937 m., iš karto po perversmo.
– Kaip daktaras K. Grinius jautėsi po perversmo?
– Tai – ir jo jausmai, ir mano jausmai, buvo labai įspūdingas momentas. Jis atsisakė prezidentavimo, aš buvau gretimame kambary, prezidento rūmuose. Jis buvo visiškai ramus, išgyvenimą galima buvo suprasti tik iš jo drebančių lūpų. Kas jo nepažįsta, būtų nesupratęs, kas jo sielos viduje.
Tas perversmas įvyko dėl kariuomenės ir mano vyras niekada karininkijai to nedovanojo. Jis manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. Po to mes gyvenome labai ramiai, greit apsivedėm, aš asmeniškai buvau patenkinta. Man atrodė, kad tas prezidentavimo laikotarpis jam netiko. Jis buvo kabinetinis žmogus, o tas laikas buvo toks pilnas intrigų, į kurias jis niekada nesikišo, netikėjo, kad kažką gero tai atneš.
Viena dalis kariuomenės, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą, bet jis manė, kad paimti jo negalima, nes visai tautai gresia pavojus. Tas pavojus – tai vidinė kova ir kraujo praliejimas, o antra – kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad dėl netvarkos Lietuvoje gretimi kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas iš kelių pusių. Todėl jis visai pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje iki bolševikų užėmimo.
– Kaip K. Grinius išgyveno bolševikų okupaciją?
– Ramiai, mes ir laukėme, kad taip bus. Visi įvykiai tai rodė. Nuo nepriklausomybės tas kariuomenės įvedimas ir Seimo rinkimai nebuvo smūgis, buvo laukta. Bolševikų metodai mums buvo žinomi labai gerai. Priešintis prieš tokią masę ginkluotos jėgos absoliučiai nebuvo įmanoma. Kai visa Lietuva pritūpė ir, sakyčiau, nusmuko intelektualiai, pasidavė, buvo aišku, kad pasipriešinimas tai jėgai nieko gero neduotų.
– Jei Lietuva būtų buvusi demokratinė, ar ją būtų ištikusi tokia pat nelaimė?
– Gali būti, bet tam buvo priežastis. Bolševikai visada žiūrėjo taip skersai – neva jiems reikėjo apsaugoti savo ribas. Tai nesąmonė. Lietuva niekada nepuldavo, nieks nebūtų puolęs sovietų – nei finai, nei estai, nei lietuviai, nei lenkai, nes ten buvo ginkluota jėga, o čia – neturtingos valstybės be jokių tendencijų kariauti. Niekas nemanė, kad Lietuvos užėmimas tiek daug reikš visam pasauliui. Kai prasidėjo tolimesni Pabaltijo valstybių įvykiai, pasaulis suprato, kas yra valstybė ir ekspansija.
– Ar jus ir jūsų vyrą bolševikmečiu persekiojo?
– Nepersekiojo, bet buvo bandymų patraukti jį savo pusėn. Jo vardą liaudis gerai žinojo, juo pasitikėjo. Manyta, kad, jei jis parodys savo prielankumą sovietų valdžiai, bus galima lengviau valdyti Lietuvą. Jie greit sušaukė tą Seimą ir buvo daryti žygiai, norint patraukti jį dalyvauti tame Seime. Bet jiems nepavyko.
– Kokia buvo nuotaika, kai atėjo vokiečiai?
– Atėjus vokiečiams, pogrindžio veikla buvo daug lengvesnė nei rusų metais. Rusų tarpe visi vienas kitu labai nepasitikėjo, bijojo kontakto su rusų piliečiais ar atstovais, kai norėta gauti šiokią tokią paramą ar bent jau pažadą, kad rusai nieko nežino ir nemato. Sovietų valdžios metu tai nebuvo įmanoma, jie vienas kitą sekė ir pan. Nieks nebūtų sutikęs padėti Lietuvai.
Koks buvo skirtumas su vokiečiais? Labai gerai žinau. Vokiečius buvo daug lengviau pažinti. Jei susitinki su vokiečiu paprastam pokalbiui ir padarai jam malonę, dažniausiai komercinio pobūdžio, tas vokietis tampa draugu ir jis tau niekad nieko blogo jau nedarys. Tai faktas.
Todėl lietuviai tuomet pradėjo pogrindžio veiklą daug didesniu mastu nei galėjo svajoti bolševikmečiu. Ir pogrindžio sueigos, ir jaunuomenė buvo pasiruošusi kilti. Žinoma, vokiečiai buvo baisiai žiaurūs, bet kas nėra žiaurus? Kiekvienoje tautoje yra žiaurumo. Aš patyriau, kad vokiečiai ne blogiausi, jie turi draugiškumo principą.
– Kaip K. Grinius vokiečių okupacijos metais užmezgė ryšį su pogrindžiu?
– Ryšiai buvo palaikomi per savo seną partiją, senus draugus. Nuolat buvo diskusijos ir veiklos. Sakyčiau, kad veikla labiausiai buvo jaunose rankose, nors ta jaunuomenė neturėjo vadų. Studentija norėjo veikti ir jie matė stagnaciją intelektualų tarpe. Man teko visa tai išgyventi, su studentija palaikydavau artimus santykius.
Iš jaunuomenės ir šiandien liko tokių, kurie ištikimi savo idealams, jie sėdi kalėjime. Kita dalis buvo linkusi į bolševizmą. Nesakyčiau į bolševizmą, labiau – vadovus. Ten buvo stipri ranka, tų žinomų bolševikų pavardės, kurie užima aukštas vietas. Daliai studentijos nebuvo vadovaujančios rankos, tai jie ir nuėjo ten, kur matė stiprią ranką.
– Grįžtant prie K. Griniaus laikysenos vokiečių metais, visgi jis išėjo į kovą prieš vokiečius, ar ne?
– Kaip sakiau, mano vyras nebuvo tikras vadovas, masių vadovas. Bet jei jis kuo nors tikėjo, nebandė to atsisakyti. Vokiečių politika visiškai neigdavo Lietuvos reikalus. Jiems buvo reikalingos teritorijos, jie manė, kad lietuviai – tokia tylinti masė, kuriai galima viską primesti. Ne taip buvo iš tikrųjų.
Tačiau tuo būdu jie įsakė jauniems gydytojams eiti į frontą prieš bolševikus ir, kai tik galima, paneigdavo lietuvių teises. Žemės buvo atimtos, ūkiai atiduoti vokiečiams. Daugeliu atveju net patiems vokiečiams kenkė tokie potvarkiai, nekalbant apie lietuvius. Į tai įeina ir žydų klausimas. Gal jie nebuvo labai mėgstami lietuvių, bet buvo piliečiai.
Pasak mano vyro, jei esi pilietis, tu gali turėti visą apsaugą, kaip kiekvienas. Kai vokiečiai gabeno lietuvius – vyrus ir moteris – dirbti į fabrikus Vokietijoje, – tai buvo tautos naikinimas. Žydus jie pradėjo gabenti neva radus jiems vietą gyventi. Iš tikrųjų prasidėjo žydų naikinimas. Mano vyras kartu su kunigu Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Pranu Aleksa parašė tekstą, kuriuo protestavo, buvo kelios jo versijos. To rezultatas – ir M. Krupavičių, ir J. P. Aleksą išsiuntė. K. Grinių irgi norėjo išsiųsti, bet paliko dėl jo amžiaus. Tik pareikalavo, kad jis iš Kauno persikeltų į kaimą.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
