Tarpukario Lietuva galėjo tapti Didžiosios Britanijos protektoratu, Vokietijos dalimi ar net sukurti bendrą valstybę su Baltarusija, Lenkija. Tokios galimos alternatyvos egzistavo šalia nepriklausomos Lietuvos vizijos. Kokia šiandien būtų Lietuva, jei būtų įgyvendintos tos alternatyvos? Apie tai laidoje „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu diskutuos politologas ir Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.
Pirmieji pokario nepriklausomybės metai Lietuvai buvo sunkūs. Reikėjo atsilaikyti prieš išorės priešus, ieškoti palankiausio varianto tarptautinėje politikoje. Dalis lietuvių bei vokiečių Lietuvą matė Vokietijos sudėtyje. Politologas L. Kasčiūnas teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo tokia sąjunga būtų susidūrusi su didelėmis problemomis.
„Lietuva buvo kitoje geopolitinėje plotmėje. Manau, kad Karaliaučiaus likimas galėjo ištikti ir Lietuvą ir tai būtų tragedija mums“, – teigia politologas. Kitas kelias buvo susijęs su Baltarusija, tačiau tai, L. Kasčiūno nuomone, būtų reiškę tik dar didesnį bolševikinės Rusijos vaidmenį Lietuvoje, o gal net priešlaikinę okupaciją. O kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei būtų tapusi Didžiosios Britanijos protektoratu?
Kalbėdamiesi su signataru, buvusiu VSD vadovu Mečiu Laurinkumi „Istorijos detektyvai“ bandė aiškintis, kaip pirmasis žvalgybos vadovas vertina tarpukario Lietuvos žvalgybos darbą. Viena didžiausių pergalių tarpukario Lietuvoje – „peoviakų“ likvidavimas. Laidos pašnekovas mano, kad tokia operacijos sėkmė – kūrybinio ir idėjinio darbo rezultatas.
Neturėdama išteklių Lietuva sugebėjo užkirsti kelią galimoms grėsmėms. Moterų pasitelkimas žvalgybiniam darbui, anot M. Laurinkaus, taip pat nebuvo atsitiktinumas: „Tuo metu buvo aiškiai pastebėta, kad resursų, kuriuos tos tarnybos turėjo, nepakanka. Pradėta inkorporuoti iš civilinio gyvenimo žmones, apmokyti juos. Taip pirmą kartą į tokių žmonių akiratį pateko moterys.“
Kitoje rubrikoje vėl bus prisiminti Vasario 16-osios akto signatarai. Šį kartą – Stanislovo Narutavičiaus asmenybė, darbai ir vaidmuo atkuriant valstybingumą. Iš didžiosios politikos jis pasitraukė gana greitai – grįžo į savo tėviškę, rūpinosi savivaldos reikalais. Deja, tiek brolis Gabrielius, pirmasis Lenkijos prezidentas, tiek Stanislovas savo gyvenimą baigė tragiškomis aplinkybėmis.
