Sovietmečiu ir net vėliau radijo ir televizijos laidų pašnekovai kalbėdavo apie darbą, o asmeninį gyvenimą aptardavo labai santūriai. Pokyčiai įvyko, laidose pradėjus skambėti žodžiams „po velnių“ ar „velniop“, LRT KLASIKAI sako sociolingvistas Giedrius Tamaševičius. Anot jo, rimtame kontekste pavartotas neformalus žodis palengvina klausytojo suvokimą.
– Kuo skiriasi sociolingvistas nuo kalbininko?
– Geras klausimas ir, ko gero, aktualus Lietuvoje. Kalbos tyrėjai tarsi iš tradicijos labiau susitelkia į pačią kalbą ir jos struktūrų aprašymą. Galima sakyti – į tokį sustingusį jos variantą, kurį bandoma vienaip ar kitaip aptarti.
Sociolingvistas turi tą dovaną „socio“, esančią prie žodžio. Sociumas yra visuomenė, tad mes žiūrime, kaip dera kalba ir visuomenė, kaip pastaroji kinta, kaip tai atsiliepia kalboje. Jau XX a. tapo įmanoma fiksuoti kalbą, technologijos leido atlikti įrašus. Galimybių vis daugiau, jau galima daryti ir istorinius tyrimus.
– Tyrinėjate radijo ir televizijos laidų vedėjų kalbą. Ar pats mėgstate žiūrėti ir klausytis laidų?
– Su Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus kolegomis ėmėmės projekto – aprašyti radijo ir televizijos kalbos raidą, apimančią 50-ies metų laikotarpį. Tuomet supratau, kad tikrai esu užaugęs kartu su televizija ir radiju, prisimenu daug įvairių laidų ir vedėjų. Tai labai pravertė. Galima sakyti, kad tikrai esu radijo klausytojas ir televizijos žiūrovas – kaip mėgėjas, o pastaruoju metu ir kaip tyrėjas.
– Ar turite mėgstamiausią laidos vedėją?
– Taip vertinčiau kelis, kurių kalbą bandžiau tirti. Paminėčiau Marijoną Mikutavičių ir šviesios atminties Vytautą Šapranauską. Taip pat prisimenu laikus, kai savo laidas „Aš su jumis“ ir „Nekenčiu reklamos“ turėjo Rolandas Kazlas. Tai prisimenu kaip žodžio ir kalbėjimo laisvės, improvizacijos laikotarpį. Galima sakyti, kad štai išsidaviau, ką labiausiai vertinu televizijos ir radijo laidose – kalbėjimo ir improvizacijos laisvę.
– Galbūt yra žodžių ar pasakymų, kuriuos perėmėte iš laidų?
– Dabartinės žiniasklaidos įvairovė negali pasiekti, pavyzdžiui, paauglių auditorijos visuotinai, kaip buvo prieš 20 ar 30 metų. Tuomet galėjome sakyti, kad vieną ar kitą laidą žiūrėjo beveik visi. Man įsiminė kai kurie pavyzdžiai – naujovė buvo jaunimo radijo stoties „M-1“ atsiradimas.
Tada man buvo 15 metų, neturėjau tinkamo radijo imtuvo, tad eidavau pas bendraklasį. Vakare prasidėdavo transliacija, mes klausydavome tų laidų ir aptarinėdavome jas. Kiek prisimenu, ten būdavo labai neįprastų improvizacijų, šiandien galima tai apibūdinti kaip „trolinimą“. Pavyzdžiui, liepos 1-ąją buvo sugalvota švęsti Naujuosius metus. Tai labai skatino kūrybiškumą, žaidybiškumą bendravime ir iniciatyvose.
– Kodėl mums taip malonu klausytis kalbos, kuri artima mūsų pačių kalbai?
– Pirmiausia kyla mintis – gerai, kad mes į tai reaguojame, kad mus patraukia ir sudomina kuris nors vienas nuskambėjęs žodis. Galbūt kalbėtojas, pavartojęs tą žodį, siekia sudominti klausytoją. Ir tokių žodžių ne vienas.
Išgirsti tai smagu. Yra laidų, pavyzdžiui, apie ekonomiką, kuriose žmonės nuobodžiai kalba, tai sunku suprasti ir pan. Staiga mūsų garsus ekonomistas Gitanas Nausėda pasako – „Ir tada mes sėdėsime giliame kalioše.“ Tai vaizdinga ir tarsi pažadina. Tokiame kontekste pavartotas žodis leidžia klausytojui visko lengviau klausytis ir suprasti.
Tam tikra prasme žmonės vis dar jaučia privataus ir oficialaus kalbėjimo ribą, ji aiškiai suvokiama. Todėl rimtame kontekste juokinga išgirsti žodį, įprastą neformalioje aplinkoje. Tai prajuokina kaip geras pokštas, bet to, kalbėtojas tuo parodo solidarumą – jis naudoja tokį žodį kaip ir aš.
– Kalbos priežiūros sistema Lietuvoje gana griežta. Kodėl kalbininkai nesusitaiko su viešosios erdvės privatėjimu?
– Manau, kad kalbininkai su tuo susitaiko. Priimama tikrovė, kad visuomenė šiandien kitokia nei prieš 20–30 metų. Problema ta, kad institucijoms sunku keistis. Kadangi Lietuvoje valstybinės kalbos priežiūra taip institucionalizuota, tarsi privaloma vykdyti tas taisykles ir įstatymus. Kalbos inspektorių, kuriems tenka sėdėti ir klausytis laidų, fiksuoti, kas buvo ne taip sukirčiuota ar ne tas žodis panaudotas, darbas – labai nedėkingas.
Bet manau, kad neverta to dramatizuoti, eina laikas ir situacija kinta. Šiandieninė žiniasklaidos padėtis ir jos įvairovė, tai, kad mes kiekvienas esame žiniasklaida per socialinius tinklus, – tai rodo, kad nebeužtvenksi upės bėgimo.
– Kaip vertinate Andriaus Tapino laidą „Laikykitės ten“ – kokia jos kalba, koks vedėjo santykis su žiūrovais?
– Pirmas įspūdis – laidos vedėjas aiškiai suvokia savo auditoriją. Jam naudinga ir tai, kad auditorija yra toje erdvėje, kur vyksta pati laida. Žiūrovų reakcija parodo, kad jo pasirinktas bendravimo ar kalbėjimo stilius yra teisingas – reaguojama aplodismentais ir sušukimais.
Laidoje bandome taikytis į jaunesnės kartos žiūrovą. Tai liudija anglų kalbos citatos, intarpai, komentarai ir sparnuoti posakiai. Šią laidą matau kaip atitinkančią laiko dvasią tiek savo žanru, tiek stilistika. Galbūt glumina tai, kad ji – ne tradicinės televizijos eteryje, o internetinėje televizijoje.
Kyla klausimas, kodėl ji neatsirado tradiciniame eteryje. Bet yra kaip yra, galbūt ateis diena ir taip įvyks. Matau šią laidą kaip sėkmingą, kad ir visuomeninio transliuotojo eteryje.
– Šiandieninėje kalboje atsirado didelis emocinis krūvis?
– Taip, tai vienas iš pokyčių. Sovietmečiu ir net vėlesniame laikotarpyje dažniausiai būdavo kalbinami tam tikrų profesijų atstovai, kalbėję apie darbą, o privatų gyvenimą – labai santūriai. Bet prasidėjus pokyčiams iš pereinamojo laikotarpio turime labai įdomių laidų.
Jose kalbinami, pavyzdžiui, aktoriai. Jie atvirai kalba apie asmeninį gyvenimą, kalba su aistra. Nuskamba žodžiai tokie žodžiai kaip „po velnių“ ar „velniop“, o ankstesnėje laidose jiems net nėra kur atsirasti – juk kalbama tik apie visuomenės reikalus.
– Kaip viešąjį kalbėjimą veikia socialiniai tinklai?
– Socialinių tinklų poveikis neabejotinas. Pastebėjau, kad ir LRT RADIJAS, aptardamas kai kuriuos įvykius, apžvelgia, kaip į tai reaguojama socialiniuose tinkluose. Arba įvykis, į kurį sureaguojama socialiniame tinkle, tampa naujiena. Nežinia, kur nukeliaus šis procesas, bet vyksta įdomūs mainai tarp viešumo ir privatumo.
