Kaip užpernai, taip ir 1975-aisiais Lietuvos vardas dažnai rodėsi įvairių kraštų spaudoje ir tarptautiniuose svarstymuose. Ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos ir Estijos reikalai ypač buvo minimi didžiųjų pasaulio laikraščių skiltyse, kai artėjo Helsinkio konferencija. Buvo keliamas klausimas, kaip Baltijos kraštų ateičiai atsilieps to suvažiavimo nutarimai, taip metinę lietuvių gyvenimo apžvalgą pradėjo „Amerikos balso“ žurnalistas Jurgis Blekaitis.
Prieš išvykdamas į Helsinkio konferenciją, prezidentas Geraldas Fordas liepos 25 d. priėmė Baltuosiuose rūmuose Rytų Europos kilmės amerikiečių delegaciją, tarp jų – lietuvių, latvių ir estų. Prezidentas jiems paskaitė pareiškimą aiškindamas savo dalyvavimo Helsinkio konferencijoje pagrindus ir išblaškydamas kai kurias abejones. Jis specialiai užtikrino baltiečius, kad JAV nepripažįsta ir nepripažins inkorporavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos Sovietų Sąjungon. Jokie Helsinkio nutarimai, pažymėjo prezidentas G. Fordas, šios pozicijos nepakeis.
Lietuviams delegacijoje atstovavo Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas daktaras Kazys Bobelis iš Čikagos ir vicepirmininkas Povilas Dargis iš Pitsburgo. Vėliau, gruodžio 2 d., JAV Kongresų Atstovų Rūmai visais balsais priėmė rezoliuciją, kuria iš naujo patvirtinamas Amerikos nusistatymas Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimu. Rezoliucijoje pareiškiama, kad Amerika nėra pakeitusi savo nusistatymo nepripažinti sovietų įvykdyto Baltijos kraštų pagrobimo ir aneksijos. Rezoliucija priimta, kad Sovietų Sąjungai nesusidarytų įspūdžio, jog Helsinkio dokumento pasirašymas galutinai įteisinęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksiją Sovietų Sąjungon.
Šią rezoliuciją Atstovų Rūmams pateikė kongresmenas Edvardas Dervinskis iš Ilinojaus. Ją svarstant, kalbėjo Atstovų Rūmų Tarptautinių santykių komisijos pirmininkas [...] ir daug kitų atstovų. Senatorius Carlas Curtis iš Nebraskos rezoliuciją pateikė Senatui. Baltijos valstybių klausimu pasisakė ir Valstybės departamentas. JAV sekretoriaus padėjėjas Arthuras Hartmanas dar gegužės mėnesį kalbėdamas vienoje Atstovų Rūmų pakomisėje apie Helsinkio perspektyvas pareiškė, kad Europos saugumo konferencijos rezultatai jokiu būdu nepakeis Amerikos politikos, kuria nepripažįstamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimas Sovietų Sąjungon 1940 m.
Baltijos kraštų klausimas tapo karštų Parlamento rinkimų debatų tema Australijoje. Anksčiau „darbietis“ ministeris pirmininkas Goughas Whitlamas Baltijos valstybes pripažino sovietams. Jį nušalinus ir paskelbus naujus Parlamento rinkimus, laimėjo liberalo Malcolmo Fraserio vadovaujama koalicija. Dar prieš rinkimus M. Fraseris pažadėjo atšaukti G. Whitlamo sprendimą, liečiantį Baltijos valstybes. Po rinkimų spauda pranešė, kad naujoji vyriausybė, vadovaujama ministerio pirmininko M. Fraserio, nusprendė atšaukti G. Whitlamo nutarimą. Visa ši byla paskleidė Australijoje tiek informacijos apie Lietuvą, Latviją ir Estiją ir jų padėtį, kaip niekados anksčiau.
Pernai lietuviai Amerikoje laimėjo kietą kovą su viena iš galingiausių pasaulyje mokslo institucijų. Tai „Encylopedia Britannica“, kuri savo naujoje 15 laidoje įdėjo susovietintos ir surusintos informacijos apie Lietuvą. Mat enciklopedijos redakcija norėjo šią laidą sutarptautinti, dėl to pasikvietė bendradarbių iš įvairių šalių. Apie tarybinę Lietuvą parašė profesorius Kazys Meškauskas. Net rašytojų pavardės ir jų knygų pavadinimai paskelbti rusiškai. Medžiagą enciklopediją gavo per rusų agentūrą „Novosti“.
Dėl tokių ir panašių enciklopedijos straipsnių kilo pasipiktinimas tarp įvairių tautybių skaitytojų. Enciklopedijos redakcija gavo daugybę laiškų ir protestų, reikalas iškilo ir amerikiečių spaudoje, žurnaluose bei dienraščiuose – „New York Times“, „Washington Post“ ir kitur. Enciklopedijos redakcija visaip teisinosi, bet pagaliau sutiko naujoje laidoje viską pataisyti. Reikia pažymėti, kad apie Baltijos šalis Lietuvą, Latviją ir Estiją toje enciklopedijoje yra ir kitas objektyviai parašytas straipsnis, kuriame dėstoma Lietuvos istorija bei dabartinė jos aneksija į Sovietų Sąjungą.
Lietuvos ir lietuvių temos ir kitomis progomis atsispindėjo pasaulio spaudoje. JAV lietuviškais reikalais rašė tokie laikraščiai, kaip „New York Times“, „Washington Post“ ir „Star“, Baltimorės „Sun“, Bostono „Christian Science Monitor“, „Chicago Tribune“. „Christian Science Monitor“ bendradarbė iš Vilniaus atsiuntė porą pranešimų. Vienas jų lietė religinę padėtį Lietuvoje. Savo straipsnyje autorė suminėjo ir „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Iš Vilniaus rašęs „Chicago Tribune“ korespondentas pradžioje pažymėjo, kaip sovietai 1940 m. okupavo Lietuvą, kad Amerika tos okupacijos nepripažįsta ir kokių rusifikacijos užmačių esama visuose trijuose Baltijos kraštuose.
Įvairių kraštų – amerikiečių, italų ir kitų – spaudoje pasirodė pranešimų, parengtų pagal medžiagą iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, kuri yra verčiama į vairias kalbas – anglų, ispanų, portugalų, italų. Belgijoje vienas žurnalas ištisą savo numerį paskyrė religinei padėčiai Lietuvoje. Anglų kalba išleista Nijolės Sadūnaitės byla iš „Kronikos“. Taip pat angliškai pasirodė vyskupo Vincento Brizgio apžvalga „Religious Conditions in Lithuania“ („Religijos padėtis Lietuvoje“).
Lapkričio mėnesį lietuvių katalikų delegaciją priėmė Amerikos vyskupų kolegijos pirmininkas Sinsinačio arkivyskupas. Jis pažadėjo, kad Lietuvos bažnyčios padėtis bus įtraukta į Rytų Europos studiją, kurią ruošia Amerikos episkopatas. „Aš ir toliau užtarsiu mūsų brolius ir seseris Lietuvoje“, – pareiškė arkivyskupas.
Šventųjų metų proga lietuviai katalikai liepos mėnesį buvo suvažiavę Romon. Pamaldas jiems laikė senas lietuvių bičiulis kardinolas Antonio Samore. Lietuviai taip pat dalyvavo didelėje popiežiaus Pauliaus audiencijoje Šv. Petro aikštėje. Kaip spauda tada pranešė, popiežius ilgiau sustojo prie lietuvių kalbėdamas, kad Lietuvos katalikai yra jo širdyje ir kad jis už juos meldžiasi. Gražų laišką lietuviams paskelbė Vengrijos kardinolas pradėdamas jį žodžiais „brangieji lietuviai“. Amerikoje lankęsis Austrijos kardinolas pareiškė, kad drąsa už savo teises su žydais gali lygintis tik Lietuvos ir Latvijos tikintieji.
Lietuvos reikalą kėlė ir rusų disidentai. Aleksandras Solženycinas, kalbėdamas priėmime Vašingtone ir profesinių sąjungų nariams Niujorke, minėjo ir Baltijos valstybių Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimą. „Estija, Latvija ir Lietuva, kurios buvo pasirašiusios draugiškumo sutartį su Sovietų Sąjunga, taip pat norėjo tikėti, kad tos sutartys bus vykdomos, tačiau tie kraštai buvo praryti“, – pareiškė Niujorke A. Solženycinas.
Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas savo knygoje, pernai išleistoje Vakaruose, nurodo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, sumini tokius sovietinių katorgų kalinius, kaip Petras Paulaitis ir Liudvikas Simutis.
Lietuvių kalinių pavardės nuskambėjo ir Nobelio taikos premijos įteikimo iškilmėse Norvegijos sostinėje Oslo mieste. Už savo vyrą priimdama Nobelio premiją, Jelena Sacharovienė išvardijo visą eilę asmenų, kalinamų sovietų stovyklose. Tarp jų buvo ir kelių lietuvių pavardės – Nijolė Sadūnaitė, Paulaitis, Simutis, Mirukaitis, Gražys, Žalkauskas, Plumpa ir Jaugelis. O spaudos konferencijoje paklausta, ar A. Sacharovas pripažįsta Baltijos valstybių teisę į nepriklausomybę, J. Sacharovienė atsakė, kad jos vyras yra daug kartų rašęs, jog Lietuva, Latvija ir Estija, kaip ir visos tautos, turi gauti laisvą apsisprendimo teisę – ne taip, kaip Konstitucijoje įrašyta, bet tikrai. Pats A. Sacharovas, kai jo žmona taip kalbėjo Oslo mieste, buvo nuvykęs į Vilnių, kur buvo teisiamas disidentas Kovaliovas, ir įvairių kraštų spaudoje vėl iškilo Vilniaus ir Lietuvos vardas.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
