Lietuvoje – ruduo... Dar labai jaunas, dar mums negrasinantis nei šalnomis, nei vėsa. To dar teks palaukti. Ruduo, kaip sako, nepadarys gėdos – kas jam pavesta, tą jis atliks. Ir jo naujienos turėtų būti panašios į paprasto rudens pranešimus, nors jos vis kitokios. Tą lėmė vasaros drėgmė ir po jos stojusi sausra (na, gal ne sausra, tik sausasis tarpsnis).
Dabar daug ką daro vis ilgesnė naktis. Ar matėte, kad diena tapo trumpesnė ketvertu valandų, kad tiek daug savo laiko atidavė nakčiai? Vėsūs vakarai ir rytai taip pat priduria bent po valandą. To pakanka, kad atvėstų žemė, vanduo...
Visa tai jau tiek regėta ir jausta, tačiau sutikite – neramu viską matyti ir pajausti, nes nuo dabar šie pokyčiai bus dar greitesni, staigesni. Po dešimties dienų bus rudens lygiadienis, ir vėl – dar viena svarbi metų riba.
Jos mes gal ir nepajausime, bet gamtoje daug kas, ypač gyvūnai, tokius svyravimus supranta labai tiesiogiai. Ar matėte, kaip godžiai vėlyvo ryto šilumos laukia vabzdžiai ir paukščiai? Kai pradeda sklaidytis rūkas, jie atgyja, sukrunta. Dabar – pati tikrosios rudens paukščių migracijos pradžia, tad krintantis rūkas būna rytinės migracijos startas. Per rūką skristi sunku – paukščiai labiau mėgsta skaidrius, kelią per gamtą rodančius orus.
Taip, paukščiai yra patys tikrieji keliautojai, tačiau yra ir vabzdžių, net vorų, kurie keliauja ir klajoja gerai suprasdami savo veiksmus.
Ryto rūkai po šiltų saulėtų dienų yra labai gražūs, vilnijantys baltomis sruogomis. Kai pakyli virš rūko, pasijunti besąs visai kitame pasaulyje. Tačiau rūkas greitai sklaidosi, vėl prašvinta saulės glostomi toliai. Atrodo, imtum ir keliautum kartu su paukščiais...
Taigi gamtoje keliauja visi. Labiausiai – mes, žmonės. Tokie orai yra gal tinkamiausi mūsų gamtinėms išvykoms. Būtų gerai, kad galėtume susiruošti į gamtą ne grybauti, ne uogauti, o tik šiaip – jos stebėti, joje mokytis. Juk mokslo metai jau prasidėjo.
Gamtos mokslo metai neturi nei pradžios, nei pabaigos. Bet jeigu jums patinka, dabar galime sakyti, kad esame mokslo metų pradžioje. Nors tam labiau tiktų pavasaris, kai visur tikrai jaučiamas atgimimas, visų pradžių pradžia. Žinoma, ir dabar visi tie, kas nori pažinti gamtą, turi ką atrasti.
Dabar labai įdomus visos gamtos ruošimasis žiemai. Jis nėra toks atviras, iš karto suprantamas: niekas čia nesako – kaupiu riebalus, renku maisto atsargas ir auginu naują kailį, nes greitai žiema. Gamtoje visi paklūsta jos ritmams ir ramiai, tyliai ruošiasi.
Jau dabar vyksta kartų kaita. Ar matėte – žieduose plazdančių kai kurių drugių sparneliai visai nulūžinėję, nubirę? Šie drugiai, ko gero, taip pat norėtų pakilti į orą, sklandyti, bet tik išplečia sparnus ir ropinėja savo straubliukais ieškodami nektaro. Jų misija atlikta, jie daug skraidė, paliko palikuonis ir greitai išskris amžinybėn. Tačiau tuo niekas nesibaigs...
Jau dabar greta jų suplazda ir visai naujomis spalvomis, dailiais lygiais sparnais pasipuošę drugiai. Tai – nauja karta, ką tik išsiritusi iš lėliukių. Jie skraidys, bet neskubės nieko daryti, saugos sparnus. Šie drugiai turi peržiemoti, sulaukti pavasario, o tada pradėti naują gyvybės ciklą, dėti kiaušinėlius.
Įdomu, kaip jiems atrodo ruduo? Nors dar ankstyvas, bet vis tiek su vis silpniau kvepiančiais žiedais, vėsiomis naktimis, su lietumis. Tikriausiai jiems dar keisčiau turėtų atrodyti nakties garsai. Žinoma, drugiai tada slepiasi po lapais, jų pastogėse. Ir nežinia, ar jie ką nors girdi. Tačiau tie nakties garsais yra labai keisti ir stiprūs.
Kuo vėsesnės naktys, tuo smagiau dainuoja elniai. Gal mums jų balsai ir nepanašūs į dainą, bet patiems žvėrims tai – vestuvių muzika. Ji jau girdėti. Elnių ruja paprastai trunka iki rugsėjo galo, taigi visai neilgai. Vis dėlto tai nereiškia, kad žvėrys turi skubėti. O gal jau skuba?
