Filmas „Trumanas“ yra apie mirtį, bet žiūrovai dažnai sako, kad jis suteikia gyvybės, nes svarbiausia – gerai nugyventas gyvenimas, LRT RADIJUI sako „Kino pavasaryje“ rodomo filmo prodiuserė Marta Esteban. Jos nuomone, dabar Europa yra pamišėliškame etape ir artėja prie savo pačios galo, todėl reikia keisti temas, pateikti naujų požiūrių, ypač dėl to, kad esame karta, kuri galvoja, kad niekada nemirs.
– Filmas ne kartą ir ne viename festivalyje išrinktas žiūroviškiausiu, gavo įvairių prizų. Jūsų nuomone, kodėl?
– Man atrodo, filmas jaudina visus, nes visus žmones ištinka liga ir mirtis. O čia parodomas labai subtilus, žmogiškas ir draugiškas procesas. Visi filme mato kažkokių epizodų iš savo gyvenimo.
– Sakote, kad reikia subtiliai kalbėti apie vėžį ir mirtį. Kaip atrasti tą subtilų kalbėjimą apie vėžį ir mirtį, kad neskaudintume žmonių, kuriems diagnozuota liga, ir jų giminaičių?
– Mes jau seniai su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Cescu Gay norėjome sukurti filmą apie vėžį, nes turime daug patirties, bet nenorėjome nieko melodramatiško. Svarbiausias dalykas, kai sergi, yra kitų žmonių draugiškumas. Tai labai baisus momentas visiems. Ir aktoriai daug dirbo su režisieriumi, kad rastų ir subtilumą, ir net įžvelgtų šiokio tokio humoro. Man atrodo, svarbiausia yra pagarba. Svarbu, kad žmonės gerbtų sprendimus tų, kuriems diagnozuotas vėžys, net ir tų, kurie, kaip „Trumane“, nusprendžia nebesigydyti. Man atrodo, pagarba – svarbiausias dalykas šitame filme.
– Ką turite galvoje sakydama, kad turite daug patirties su vėžiu?
– Aš pati kažkada sirgau smegenų vėžiu, o režisieriaus mama mirė nuo vėžio. Šeimai tuo metu būna labai sunku, jie labai bijo. Todėl mes ir pabandėme į filmą įdėti šiek tiek humoro, draugiškumo. Jame irgi yra skirtingų nuomonių ir požiūrių.
Pagrindinis veikėjas žino, kad po šešių mėnesių mirs, o draugai to nenori žinoti. Jie mano, kad dar viena papildoma diena būtų jau daug. Jie nenori tikėti, kad jau pabaiga, o pagrindinis veikėjas supranta ir nori gražios mirties – mirti ne skausme, o gražiai atsisveikinti, pasakyti „na ką, viskas, išeinu, tai mano akimirka“.
– Ar sprendimas palikti žiūrovus taip ir neišsiaiškinusius, ar veikėjas tikrai taip greit mirs, kaip sako gydytojai, buvo sąmoningas?
– Man atrodo, svarbiausia yra būdas, kuriuo pagrindinis veikėjas pasitinka mirtį. Didelio skausmo momentas filme tik vienas – kai jis susitinka su savo sūnumi bare Amsterdame, į kurį ir nuskrenda vien tam, kad susitiktų su sūnumi. Tačiau ne čia esmė.
– Kaip Jums atrodo, ar kai kurios tautos ar šalys labiau linkusios juokauti apie tokias rimtas temas, kaip mirtis, nei kitos?
– Taip. Ispanakalbiai labai daug kalba, jie labai ekspresyvūs. Tačiau yra akimirkų, kai vyksta kas nors svarbaus, ir jie labai užsiveria. Apie skausmą ir mirtį jie nekalba, o juokauja visai apie kitką. Bet, man atrodo, labai įdomu, kad filmas taip patinka jauniems žmonėms. Tai filmas apie mirtį, bet jie sako, kad suteikia gyvybės. Nes juk svarbiausia – gerai nugyventas gyvenimas.
– Ar yra kokių kitų sunkių, nepatogių temų, apie kurias turėtų daugiau būti kalbama filmuose?
– Man atrodo, labai svarbu, kad filmai keltų visuomenės problemas, tokias kaip migracija ir taip toliau. Taip pat labai svarbu, kad nauji filmai normalizuotų naujus požiūrius. Labai svarbu ne tik parodyti realybę, bet palengva keisti kampus. Kalbant apie moteris, pavyzdžiui, „mačizmas“, prostitucija yra dažnos temos. Naujuose filmuose reikia eiti žingsniu toliau. Yra naujų koncepcijų, apie vėžį, vaikus... Dabar Europa, man atrodo, yra pamišėliškame etape ir artėja prie savo pačios galo, todėl reikia keisti temas, pateikti naujų požiūrių. Net kalbant apie tas pačias temas, svarbu suteikti šiek tiek kitokią viziją – labai nedaug, bet tas „nedaug“ ir pritraukia auditorijas.
– Noriu grįžti prie mirties temos. Lietuvoje dažnai vos 60 metų sulaukę žmonės tarsi laukia mirties, sako „nežinau, ar kitąmet dar susitiksim prie švenčių stalo“. Ką pasakytumėte, kokį kitokį požiūrį pateiktumėte tokiems žmonėms?
– Mes iš pradžių bijojome, kad auditorijai nepatiks toks požiūris „gal kitąmet manęs jau nebebus“, kuris iš esmės irgi yra filme. Bet matome, kaip žmonėms tas filmas patinka ir kiek daug jie apie jį kalba. Filme yra daug požiūrių: ir sūnaus, ir buvusios žmonos, ir draugo, ir pusseserės. Juk visi mirštame, bet, man atrodo, esame karta, kuri galvoja, kad niekada nemirsime. Manau, šis filmas nėra liūdnas. Tik iš pradžių atrodė, kad jis bus skirtas mažai auditorijai, bet išėjo taip, kad patinka daug kam.
– Kokia Jūsų pagrindinė žinia Lietuvos auditorijai, kuri pamatys filmą „Trumanas“? Ką norėjosi šiuo filmu perteikti – „nebijokim mirties“?
– Svarbiausia – draugiški santykiai. Filme ryšys tarp pagrindinio veikėjo, jo draugo ir pusseserės yra labai svarbus. Jis konfrontacinis, tai konfrontacija su gyvenimu – ji nenori, kad žmogus, kuris mirs po kelių mėnesių, netęstų chemoterapijos. Visi savo gyvenime norėtų tokio draugo, kokį suvaidina Javieras Camara. Tai labai svarbu, nes iš tiesų tas draugas nenori, kad Ricardo Darino vaidinamas herojus numirtų – tačiau jis mirs po kelių mėnesių. Tačiau svarbiausia, kad drauge jie pažįsta ir gražius gyvenimo dalykus, ir gyvenimo skausmą. Ir, kaip sakiau, labai svarbu pagarba – reikia suvokti, kad žmonės skirtingai supranta tuos pačius dalykus, tad būtina sutikti, priimti kito sprendimą ir – šiuo atveju – padėti jam pasitikti mirtį. Bent filme tai atrodo kur kas paprasčiau.
