Viena iš miesto pažinimo galimybių – pabandyti aptikti ir interpretuoti jame ideologijos paliktus pėdsakus. Eidami jais galime geriau suvokti ne tik tai, kokia pasaulėžiūrinė matrica buvo ar yra užkoduojama viešosiose urbanistinėse erdvėse, bet ir kokį poveikį jinai iki šiol daro miestų gyventojams ir jų svečiams.
Viena iš miesto pažinimo galimybių – pabandyti aptikti ir interpretuoti jame ideologijos paliktus pėdsakus. Eidami jais galime geriau suvokti ne tik tai, kokia pasaulėžiūrinė matrica buvo ar yra užkoduojama viešosiose urbanistinėse erdvėse, bet ir kokį poveikį jinai iki šiol daro miestų gyventojams ir jų svečiams.
Jeigu totalitariniams režimams miestas rūpi tik kaip įrankis ir ne vienintelė, bet galinga priemonė masių indoktrinacijai bei politinės bendruomenės pavertimui politinei valdžiai paklusnia minia, tai, vyraujant nacionalizmo ideologijai, urbanistinės erdvės, ypač valstybių sostinės, dažnai tampa tarpetninių ginčų ar net konfliktų arenomis, kur įvairios įtakos grupės, bendruomenės (etninės, konfesinės ir socialinės daugumos bei mažumos) ir atvykėliai (imigrantai ir ypač turistai) bando simboliškai ar realiai „savintis“, „privatizuoti“ ir iš savos perspektyvos interpretuoti miestą. Pavyzdžiui, iki šiandien tebesitęsiantys ginčai dėl Vilniaus „simbolinės priklausomybės“ yra šiuo atžvilgiu itin iškalbingi ir leidžiantys geriau atskleisti konkretaus miesto interpretacijų ypatumus iš nacionalizmo, ar nūnai madingo multikultūralizmo žiūros taško.
Tačiau, skirtingai nuo aukščiau minėtų ideologijų, XX a. pabaigoje pasauliniu mastu pradėjusi įsivyrauti nauja pasaulėžiūrinė ir vertybinė sistema – neoliberalizmas – yra linkusi savotiškai slapstytis ir nelinkusi pernelyg afišuotis ar bent jau reiškiasi ne tokiomis rėksmingomis ir lengvai identifikuojamomis formomis, kaip kad aukščiau minėtosios. Jeigu pastarųjų apraiškas viešojoje urbanistinėje erdvėje būdavo pakankamai nesunku „demaskuoti“ dėl jų siūlomo vienamačio tikrovės vaizdinio, dažniausiai įsprausto į miestovaizdį „didžiojo ideologinio pasakojimo“ pavidalu, aiškiai apibrėžto individo vaidmens visuomenėje ir ryškesnių alternatyvų jam nebuvimo, tai nūdienis postmodernusis kapitalizmas, priešingai, siūlo, atrodytų, begalinio, laisvo, nevaržomo ir neriboto pasirinkimo galimybes. Visgi atidžiau pažvelgus matyti, kad šie nuolat atnaujinami vartojimo troškimai ir pasirinkimai virsta savitiksliais ir beprasmiais. Tad miestai, užuot likę viešųjų reikalų sprendimo erdvėmis, politinių idėjų gimimo ir sklaidos, praeities didvyrių garbinimo, tautinių bei pilietinių bendruomenių sutelkimo ir susirinkimo vietomis, šiandien tampa tik nuolat besisukančių „geismo mašinų“ kūrimo fabrikais.
Neoliberalizmo ir konsumerizmo ideologijų neakivaizdumas (vargu, ar gatvėje paklausti atsitiktiniai praeiviai sugebėtų artikuliuotai apibūdinti, kas tai yra, nors visi neabejotinai turės vartotojiškumo ir pramogavimo patirtį), jeigu pripažinsime jo tuo didesnę, nes neįsisąmonintą galią, keltų klausimą, kokią įtaką šios naujosios socioekonominės tendencijos daro miestų pavidalui ir įvaizdžiui? Juk globalinio kapitalizmo įsigalėjimo etape miestai irgi virsta preke, įkainuojama, reklamuojama ir pateikiama ant „tarptautinio prekystalio“. Atsižvelgiant į tai bei į nūnai pasireiškiantį naują prekybos alėjų kaip pseudomiestų fenomeną, kyla poreikis suprasti, kokios gali būti visų šių procesų pasekmės Europos bei Lietuvos miestams? Iš viso, kaip ir kodėl preke virsta viešoji erdvė ir dėl šios to miestai virsta scena jau ne politinių, bet ekonominių veikėjų režisuojamam spektakliui? Bei kuo nuo totalitarinės minios kokybiškai skirtųsi po „akropolius“ besiblaškantys pirkėjų ir pramogautojų srautai?
Norint atsakyti į aukščiau iškeltus klausimus reikia pirmiausia panagrinėti kultūrinės globalizacijos įtaką per pastaruosius keletą dešimtmečių įvykusiai sparčiai miestų funkcijų bei įvaizdžių kaitai nūdienio remarketizuoto kapitalizmo sąlygomis. Nors istoriniai miestai visuomet buvo tam tikrų ideologinių nuostatų materialus atspindys, bet, specialistų manymu, tik XX a. antroje pusėje urbanistinė regeneracija tapo neatsiejama nuo tam tikros sąmoningos kultūrinės politikos. Nuo XX a. devinto dešimtmečio vidurio įsigali taip vadinamas miestų vadybos laikotarpis, kuomet ekonominės plėtros poreikiai globaliuoju mastu ima vyrauti miestiečių sociopolitinių poreikių tenkinimo sąskaita. Gamybos būdų persiorientavimas pereinant į poindustrinę (informacinę) visuomenės raidos stadiją akivaizdžiai daro įtaką ir miestų kaitos strategijų pasirinkimui. Imama akcentuoti įvairialypių paslaugų sektorių, formuojamas naujas miesto įvaizdis, paremtas kultūrinėmis bei kūrybinėmis industrijomis (ypač turizmu ir paveldu), šiuo pagrindu skatinamos vidaus bei ypač užsienio investicijos ir vartojimas. Tačiau, net jeigu kalbėtume apie šiandien, atrodytų, akivaizdų kultūros virsmą preke ir pajungimą ekonomikos dėsniams, visgi neabejotinai pastebima ir kita plotmė, kitas lazdos galas – taip vadinamasis „kultūros posūkis“, kai ekonomika ima gaminti vis daugiau informacinių ir simbolinių prekių, kuriose vis mažiau materialaus substrato (ir nesvarbu, ar jis vadinamas paslaugomis, ar kultūrinėmis plataus vartojimo prekėmis – medijų ir pramogų prekėmis).
Šiandien bene ryškiausia globalizacijos ypatybe tampa kultūrų suvienodėjimas, kai kurių kritikų vienareikšmiškai laikomas Vakarų kultūrinio imperializmo apraiška. Visame pasaulyje pastebimas kultūrinių ženklų, simbolių bei prekių „susiliejimas“ ir standartizacija, iškelianti Vakarų patirtį, vertybes, gyvenimo stilių ir ignoruojanti, nustelbianti ar užgniaužianti nevakarietiškų kultūrų įvairovę. Pagrindiniu jos varikliu tampa vakarietiškos kilmės unifikuotos masinės vartotojiškos kultūros susiformavimas po Antrojo pasaulinio karo ir ligi šiol tebesitęsiantis dirbtinis jos reprodukavimas pasauliniu mastu, dėl ko kultūrų standartizacija ir niveliacija veda prie regioninės įvairovės nykimo.
Būdingi šiuolaikinės kultūros ekonomikos bruožai yra pats kultūrinės patirties virtimas preke, vartojimо „su potyriais“ atsiradimas ir sklaida, makdisneizacija, naujų kultūrinių poreikių kūrimas ir manipuliacija jais, tematizavimas, galiausiai dėl to dažnai pasireiškiantis taip vadinamasis „bėgimas nuo realybės“. Maitinimosi užeigų kompleksai, didžiuliai prekybos centrai, teminiai parkai, kruiziniai laivai, iš naujo suplanuoti ir perstatyti istoriniai miestų centrai – visa tai sudaro bendrą eskapizmo ir konsumerizmo mišinį, kur susilieja kultūrinė patirtis ir vartojimo praktikos. Dėl to, kad globalizacija reiškia ir sparčią kaitą, tai veda prie greitėjančios visuomenės transformacijos ir to pasekmės – jos psichologinės destabilizacijos. Todėl senosios urbanistinės aplinkos tinkama panauda miestų gyventojams gali suteikti emocinio stabilumo bei istorinio tęstinumo jausmą. Be to, itin svarbus tampa konkrečios fizinės vietos reikšmės suvokimo didėjimas globalinės deteritorizacijos (išvietinimo) kontekste, nes jokios virtualios bendruomenės, nūnai madingi socialiniai tinklai, visgi niekuomet negalės pilnai pakeisti realių.
Aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, kad laisvos rinkos ekonomika bei nepaliaujamai intensyvėjantis informacijos srautai kelia naujus ekonominius, socialinius bei politinius iššūkius miestams, verčiamiems sparčiai prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei siekti atitikti tarptautinio konkurencingumo reikalavimus, tuo pat metu kuriant tinkamas gyvenimo sąlygas tiek miestiečiams, tiek ir miesto svečiams.
Vienas iš globalizacijos poveikio miestams požymių – taip vadinamoji „makdisneizacija“, t.y. siekis standartizuoti ir tuo pačiu suprimityvinti masiniu virtusį ekonominių prekių ir kultūros vertybių vartojimą. Kartu su tematizavimu, kurį urbanistikos analitikai labiau linkę sieti su šiuolaikinio „parduodamo miesto“ estetinio dizaino raiška – tai bene akivaizdžiausi miestų suprekinimo dėmenys. Vienas svarbiausių makdisneizacijos aspektų, ypač pasireiškiantis turizmo industrijoje, yra naujų potyrių ir patirčių paieškos. Nors svetimo miesto lankymas jau pats savaime tampa nauja unikalia patirtimi, turizmo ir pramogų sektoriuje vyrauja supratimas, kad, visai kaip Disney’aus teminiame parke, kuriame viskas iš anksto numatyta ir surežisuota, turisto patirtis irgi turi būti dirbtinai sukonstruota, kontroliuojama ir apgalvotai pateikiama. Tad mieste paprastai stengiamasi prikurti pačių įvairiausių laisvalaikio praleidimo būdų, kuo įvairesnių patirčių: jomis tampa amatų demonstravimas, nacionalinės virtuvės valgių ar vynų degustacijos, apsipirkinėjimas, pasivažinėjimas specialiomis transporto priemonėmis, apsilankymas įvairiuose renginiuose ir t.t. Taigi, kalbant apie patirtis mieste, dažniausiai pastarosios būna neatsiejamos nuo vienaip ar kitaip išnaudojamų vietinio paveldo produktų.
Taigi mūsų kasdienė patirtis rodytų, kad gyvename ne tiek globaliame, kiek glokaliame pasaulyje, savotiškoje globalumo ir lokalumo sintezėje, persmelkiančioje įvairias gyvenimo sritis. „Glokalumo“ sąvoka yra japoniško žodžio „dochakuka“ (pavertimas čionykščiu, vietiniu) adaptacija Vakaruose ir reiškia tuos sąlygų ir determinavimo būdus, kuriais vietose kuriamas, paskirstomas ir vartojamas globalus turinys. Kitaip tariant, globalizacinį poveikį mes patiriame konkrečioje vietoje ir konkrečiu būdu. Šis ypač ryškus stambiuose urbanistiniuose dariniuose, kurie, pasak sociologų, nūnai jau savarankiškai išeina į tarptautinę areną ir joje tarpusavyje konkuruoja, savarankiškai užimdami anksčiau joje dominavusių nacionalinių valstybių vietą. Visame pasaulyje vykstantis miestų supanašėjimas (ypač skatinamas international style architektūros ir miestų infrastruktūros bei komunikacijų analogiškų sprendimų) išryškina jų kosmopolitinį matmenį, tačiau verčia ieškoti ir būdų atskleisti vietinius savitumus.
Neabejotina, kad miesto įvaizdis kaip prekė užsienio rinkoje pritraukiant turistų srautus ir investicijas vaidina didžiulį vaidmenį, tačiau „vidinis“ ir „išorinis“ to paties miesto virtimas preke gali anaiptol nesutapti. Pavyzdžiui, žinome, kad Ryga ar Vilnius britams yra patrauklūs ne dėl savo paveldo, bet kaip pigių ir kokybiškų bernvakarių vieta. Kita vertus, panašiai atsitinka su literatūrinių vietovių lankymu. Tokie miestai – tai tarsi rašytojo, jo kūrinių, realių vietų, kur jis gyveno ir knygose aprašytų simbiozė. Turistai trokšta pasivaikščioti būtent ulisiškojo Dublino gatvėmis, išgerti alaus būtent šveikiškoje Prahoje, aplankyti būtent šekspyriškąjį Stratfordą prie Eivono, pamukiškąjį Stambulą arba dostojevskiškąjį Sankt Peterburgą ir patys pasijusti žinomų autorių knygų personažais. Analogišku literatūriniam galima laikyti ir kinematografinį (garsių filmų inscenizacijų vietos, pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“ Naujosios Zelandijos kraštovaizdžiai, „Šindlerio sąrašo“ Varšuva, „Lūšnynų milijonieriaus“ Mumbajus ir t.t.) bei muzikinį turizmą – žymių kompozitorių (pavyzdžiui, Europos kultūros kelių instituto inicijuotas „Mocarto kelias“, apjungęs penkias Europos šalis, kuriose jis yra gyvenęs ar koncertavęs), atlikėjų (Elvio Preslio realūs ir virtualūs muziejai) ir t.t. atminties vietas. Šiam tipui dalinai priskirtinas ir „siaubo turizmas“, pavyzdžiui, Londone egzistuoja maršrutas „Džeko Skerdiko pėdsakais“.
Analogiškas tematizavimas nūnai, beje, itin mėgiamas ir Lietuvos didžiųjų prekybos ir pramogų centrų architektų ir dizainerių, kuriuose įsikūrusių kavinių interjerai mėgdžioja antikinę, gotikinę, renesansinę ar retro stilistiką, jau nekalbant apie iki šiol lankytojų stoka nesiskundžiančių kaimiško tipo užeigų apipavidalinimą. Liaudiškųjų kavinių pagausėjimas priskirtinas „naujojo kaimietiškumo“ (new ruralism) apraiškoms, rodytų ir pirmuosius perversiškus paveldo industrijos Lietuvoje požymius. Turima omenyje heterogeniškų, tradicinei kaimo kultūrai svetimų elementų atsiradimą ją imituojančiose miesto erdvėse – televizorių ekranai, picos valgiaraštyje, trumpi padavėjų sijonukai ir pan., kas lankytojui siunčia istoriškai klaidinančią informaciją, jau nekalbant apie „kaimiškumo“ ir „etnografiškumo“ perviršį interjeruose, vedantį prie atviro etnokičo demonstravimo. Kita vertus, klaustina, ką bendro su jų prototipais beturi akropoliai ir babilonai, eifeliai, bruklinai ir tilžės – šiuolaikinės Lietuvos miestų prekybinės alėjos, pasivadinusios metaforinėmis aliuzijomis į praeities miestus ar jų simbolius?
Kaip matėme, ne tik kuriami pseudomiestai – prekybinės alėjos, bet ir autentiškas istorinio miesto audinys yra vienais ar kitais tikslais fiziškai ar simboliškai perdirbamas tam, kad tenkintų mūsų įsivaizdavimo, koks jis turi būti ir jo vartojimo poreikį, nepaisant šiomis dingstimis naikinamo jo materijos, formos, funkcijos bei apsupties autentiškumo. Taigi miestų išsaugojimas bei naudojimas šiandien kyla iš daugelio, kartais vienas kitam prieštaraujančių paskatų – lokalių, nacionalinių, regioninių, globaliųjų. Dėl to, kad šiuolaikinėje miestuose susipina skirtingi ir nevienareikšmiai traktuotini motyvai – jų virtimas prekėmis, skirtomis „vidaus reikmėms“ (žemės fondo ir nekilnojamojo turto kainų augimas, pseudoviešųjų vartojimą skatinančių erdvių reprodukavimas ir t.t. ir t.t.) ir „išorės reikmėms“ (miestų tarptautinis konkurencingumas pritraukiant investicijas, jų įvaizdžių kūrimas turizmo rinkai, paveldo industrijos produktų bei paslaugų sektoriaus ir infrastruktūros plėtra ir t.t.).
Paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“.
