Galima tik talkoje, bendrai dirbant surasti bendrą kelią ir surasti bendras priemones siekti tam idealui, laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Juk jeigu visus barnius sudėsime krūvon, o daugiausia taip atsitinka tam tikru laiku, tai iš jų neišeis santaika. Tai išeis barnių mazgas. Taip 1941 m. kalbėjo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona jo garbei surengtame minėjime Čikagoje.
Dėl to reikia žiūrėti ne į tai, kas į barnius veda, o į tai, kas veda į santaiką, į taiką. Nebus rastas kelias vienybėn, jeigu aš žiūrėsiu, kas tiktai kaimyno kieme dedasi (kad jo atšlaimas nešluotas, kad jo tvoros sulūžusios), ir visam pasauliui skelbsiu bei jį peiksiu už tai. Nebus jis man geras kaimynas, jeigu aš peiksiu jo laukus, jeigu jį vadinsiu nevykėliu ir šiokiu, ir tokiu, o save girsiu. Tai irgi nebus pakeliui.
Atvažiavus Amerikon, man teko lankytis pas aukštai pastatytus žmones – pas Amerikos valdžios žmones, ir aš mačiau, kaip jie, sveikindamiesi su paprasčiausiu žmogumi, jį pagiria, randa jame ką nors gera, sako – „geras meistras“, „pažįstu, tu geras kaimynas“, „žinau, tu geras esi darbininkas“, „tu sveikas, tvirtas vyras“. Ką tai reiškia? Tai reiškia tokį geros valios judinimą žmogui, gerų jo būdo bruožų ieškojimą.
Taip pat, man rodosi, tautos vienybėn einant, tegu kiekviena srovė šiokia ar tokia tėkme srovena, ieško kitoj srovėj, kas gero yra, o ne kas bloga. Dėl to, kad ieškojimas blogo gali nuvesti į praeitį, į tokį nedėkingą nagrinėjimą šiokių ar tokių nuodėmių. Tas pabartas ar papeiktas atsikirs, atsišaus ir anam užmokės tokiu pat, galbūt netikusiu pinigu. Taigi aš ir sakau – vienybėn veda gera valia. Jos visur yra ir jos reikia kituose ieškoti.
O kada atgyta bus laisvė, kada savi namai pastatyti (taip, kaip šeimoj atsitinka neišvengiami kokie nesusipratimai, tai gali būti), tuomet tie nesusipratimai nebus tokie pavojingi – mes turėsime tiek užuojautos Amerikoje ir kituose kraštuose, tiek pasirodysime vieningi, tiek mums daugiau rūpės mūsų bendrieji Tėvynės reikalai, kiek mes mokėsime sugyventi vienybėje. Tada jie pasakys – kad ir nedidelė tauta, bet matyti, kokia yra glaudi, kiek jie turi moralinės, dorinės prasmės ir pajėgos savyje, verta tokiems padėti. Tai bus žmonijai, žmonijos lobynui didelis pelnas, tai kultūrinis įnašas bus.
Aš, rodos, aiškiai pasakiau, kokiu keliu reikia eiti į vienybę. Bet ir jūs patys atsiminkite iš savo praeities, atsiminkite 1917, 1918 ir kitus metus, broliai ir sesės amerikiečiai, ir jūs žinosite kelią. Tuomet jus sukrutote, sujudote, entuziazmo buvote apimti ir jūs padėjote besikeliančiai Lietuvai tiek, kiek tik buvo galima. Aš manau, kad iš praeities tokie dalykai reikia traukti aikštėn, o ne tokie, kurie yra liūdni, kurie yra nepateisinami. Kiekvienas žmogus turi gerų ir negerų bruožų. Ir tik iš gerų bruožų susidaro geras charakteris. Tatai aš sakiau.
Taigi ir ta praeitis yra didelis daiktas. Praėjo 20 metų su viršum, ir šit jūsų mylima, jūsų protėvių žemė, jūsų tėvų ir protėvių darbu sukurta Lietuva, naujosios kartos atkurta, šiandien vėl suniokota. Argi mums visiems nebūtų gailu? Todėl mes visa, kas mumyse geriausia, turime jai duoti. Aš žinau, kad jūs esate labai geri Amerikos piliečiai, ir aš didžiuojuosi tuo. Man primindavo visur, kur tekdavo bendrauti, amerikiečiai šokiame ar tokiame valdžios poste tokį gerą pagyrimą.
Bet aš manau, kad jūs taip pat, geri lietuviai, atsiminsite, kad tas kraštas, iš kurio jūs esate išėję, šiandien yra nelaisvėje. Gal tiesiog jums nieko iš to nebus, bet meilė ir nelaukia atpildo. Meilė duoda ir dovanoja. Kas dabar arčiausiai, kam reikėtų ištiesti ranką? Visų pirma mūsų vargšai gyvybes išgelbėję pabėgėliai pasitraukė iš suvaržytos Lietuvos, kur jiems grasė didžiausias pavojus. Jie su mažais vaikučiais, su savo šeimomis atsidūrė svetimame krašte. Gelbėkime juos, nes tai yra Lietuvos kultūrinis prieauglis, kurį mes taip didžiai vertiname. Ir aš žinau, kad jūs atsiliepsite didele užuojauta.
Kada mes pagalvojame apie ateitį, mums darosi liūdna, jog ta jaunoji Lietuva, išugdžiusi daugybę labai šaunių lietuvių, labai šviesių, daugelio jų nustos, o mums, mūsų tautai, atgimusiai, išsivadavusiai, kaip tik reikalingi bus darbininkai.
Man teko malonumas matyti Lietuvoje Amerikos lietuvius sportininkus ir kitus vykusius Lietuvos aplankyti. Aš labai stebėjausi, kaip jie domėjosi Lietuva, kaip jiems, nors ji ir maža, nors menka prieš Ameriką atrodo, kaip ji miela, kaip jie pamilo, kaip jie sukūrė tą gerą bendravimą, kaip jie matė gero ir ieškojo gero, kas buvo padaryta. Taigi manau, kad ir šita mintis mus gaivins kovoje dėl nepriklausomybės. Gaivins, kad mes vėl bendrausim. Šios dienos technika – radijas, lėktuvai, jūra, laivai – nebežino kliūčių. Mes galime bendrauti. Bet mes nesiliausime bendravę, kad ir skyrium bendraudami, savo siela, savo širdimi.
Aš žinau, kad daug ką jums būtų dar iš manęs įdomu šiandien išgirsti, bet tiek laiko čia pabuvę mes esame lyg ir pavargę. Aš Amerikoje paliksiu pats nežinau, kiek laiko, taigi turėsiu progos ir malonumo papasakoti jums plačiau ir daugiau visa, kas bus jums įdomu. Mano pareiga ir teisė stovint savo poste varyti toliau darbą, ieškoti prietėlių, kur tik galima, ir kurti viešąją opiniją Amerikoje. Ir spaudoje, ir susitikime, ir kiekviena priemone. Niekuomet prietėlių per daug neturima – reikia ieškot dar kitiek. Žodžiu ir raštu. Tatai aš darysiu, tatai jūs žinosite.
Ir jūs turite kiekvienas savo postą, savo kasdieninį darbą turite. Kiti valdžioje einate pareigas, ir Jūs, tikiuosi, taip pat, kada reiks, kada galėsite, darysite, kas naudinga, kas reikalinga Lietuvai. Taigi aš manau, kad ilgiau pabuvęs čionai dar turėsiu progos, jei ne su visais, tai bent su kai kuriais susitikti, pabendrauti, daugiausia aiškinti, suartėti.
Aš labai dėkingas jums visiems – tokios auditorijos aš nesu turėjęs. Tokio susidomėjimo Lietuvos likimu nebuvau radęs, tokio didelio būrio, kaip čia, kaip kitur Amerikoje, kur man teko būti, pradėjus nuo Niujorko. Sakau, geras ženklas – lietuvių dvasia, meilė Lietuvai tarp jų dar neužgeso. Aš į ją kreipiuosi, aš jūs visų prašau – būkite, raskite vienybės kelią Lietuvai gelbėti. Būkite ir toliau draugingi savo tautai, būdami, kaip sakiau, lojalūs, geri Amerikos piliečiai. Tatai jau žino ir paragino pati opinija, kurią reprezentuoja aukštieji Amerikos žmonės.
Taigi aš su ta padėka baigdamas savo žodį ir nutrauksiu savo mintis. Norėčiau tikrai palinkėti jums visiems sveikatos, geros nuotaikos ir geros kloties, o savo kalbą baigti bent keliais šio krašto kalbos žodžiais „Long live, United States, democracy, President Roosevelt“.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
Kada kalba transliuota per „Amerikos balsą“, archyvuose duomenų nėra.
