Literatūros kritikas Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Violetos Palčinskaitės atsiminimų knygą „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ ir Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys anglų kalba „Vilnius, Wilno, Vilna“.
Violeta Palčinskaitė „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“
Naujausia poetės, dramaturgės, scenaristės, vertėjos, vaikų rašytojos V. Palčinskaitės knyga „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ – tai menininkės vaikystės, jaunystės ir brandos atsiminimai, nuspalvinti jausmingomis istorijomis, gyvenimo nuotrupomis, susitikimų liudijimais, netikėtomis autobiografinėmis atvertimis.
Pasak amerikiečių autobiografinio pasakojimo teoretikės Sidonie Smith, tokio pobūdžio tekstai retai būna patikimi, nes atmintis linkusi iškreipti, netiksliai perteikti praeities įvykius. Tai vyksta net pačiam rašytojui sąmoningai nesuvokiant tariamų ar tikrų retrospektyvaus pasakojimo netikslumų. V. Palčinskaitės „Atminties babilonai“ yra kaip reta patikimas tekstas, nes autorė niekada nebuvo susijusi su probleminio sovietinio laiko nomenklatūra. Tai daugiau asmeninio gyvenimo detalės, nenukrypstančios ir į kitą kraštutinumą – populiariosios kultūros „žvaigždžių“ tariamai privataus gyvenimo viešinimą. Kaip knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ tvirtina profesorius Leonidas Donskis, privatumas šiais „veidaknygės“ laikais yra viena didžiausių ir rečiausių vertybių.
V. Palčinskaitė „Atminties babilonuose“ lieka ištikima sau ir plėtoja gana klasikinį pasakojimą ir turinio, ir formos požiūriu: intymios gyvenimo detalės lieka jos asmenine savastimi, pasakojama apie tuos personalius faktus ir nuotykius, kurie, viena vertus, gali turėti edukacinę reikšmę jaunesniems skaitytojams, nes rašytojos santykiai su tėvais buvo idealūs, kita vertus, skaitytojai intriguojami autorei artimų Lietuvos kultūros žmonių – Juditos Vaičiūnaitės, Juozo Miltinio ir kitų literatūros, teatro, kino veikėjų – portretais, kurie nėra statiški, nepasiduoda paprastos, klišinės struktūros rėmams. Visi V. Palčinskaitės sutikti žmonės jai vienodai vertingi, nes papildė patirtį humanistiniu turiniu, kurio knygos autorė nedeklaruoja ir kurį perteikia mažomis įvykių detalėmis – skaitytojui daug ką reikia numanyti, įsivaizduoti. Pasakojimai apie gyvenimą artimi pačiai gyvenimo tėkmei. Kaip tai pasiekiama? Knygos įtaigos receptas yra vertybės, kuriomis V. Palčinskaitė buvo ugdoma vaikystėje ir išsaugojo iki šių dienų: sąžiningumas, padorumas ir nuoširdumas. Jomis rašytoja grindė savo asmeninį ir profesinį bendravimą.
Dar vienas knygos sluoksnis – tai tarpukario Lietuvos tradicijų tąsa per sovietmetį iki nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais ir pačios knygos išleidimo. Tai perteikiama dvejopai: per kasdienybės kultūrą, etiketą, manieras (neturint galvoje pasipūtimo ar dirbtinumo) ir daiktus.
Ir V. Palčinskaitė, ir daugelis kitų knygos veikėjų dar mena ar buvo prisimenantys gražiąsias nepriklausomos Lietuvos menininkų, bohemos, kavinių kultūros tradicijas. Ten rinktasi prie kavos puodelio, pokalbio neįpareigojančiomis temomis. Tokie pasisėdėjimai nemažai prisidėjo prie 1918–1940 m. Lietuvos kultūrinio gyvenimo.
Tačiau labiausiai knygos „Atminties babilonai“ skaitytoją patraukia V. Palčinskaitei kalbantys praeities daiktai. Tai – nuotraukos, žvakidės, graviūros ir kiti kasdieniai nekasdieniški, iš pirmo žvilgsnio, buitiniai, tačiau pakylėjantys virš kasdienybės ir žmonių bei laiko prarasties smulkūs, dabar jau antikvariniai daiktiškąjį pavidalą įgavę prisiminimai.
Rašytoja knygoje ne tik atskleidžia daugelio savo kūrinių parašymo aplinkybes, kūrybinį procesą, tikslą, bet ir pateikia jau publikuotų eilėraščių bei jų ištraukų. Skaitytojui, kuris gerai išmano V. Palčinskaitės kūrybą – tai maloni reminiscencija, o jaunesniam, tam, kuris užaugo jau su kitokia lektūra, – tai būdas suprasti, kodėl esi toks, koks esi, nes vaikų poetė prabyla apie sudėtingus dalykus stebėtinai paprastai, eiliavimas kaip žaidimas virsta eiliuotu gyvenimu.
V. Palčinskaitės „Atminties babilonai“ byloja apie nenutrūkstantį laiką, kuris rašančiam žmogui slenka tarytum lėčiau, nes prisimenama labai daug. Kol žmogus neužmiršta, tol jo artimieji, draugai ir buvę kolegos nemiršta.
Kristina Sabaliauskaitė „Vilnius, Wilno, Vilna“
K. Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys anglų kalba „Vilnius, Wilno, Vilna“ – tai trys pasakojimai iš knygos „Danielius Dalba ir kitos istorijos“, pasirodžiusios 2012 m. Autorės mažieji naratyvai visiškai atitinka amerikiečių naujojo istorizmo teorijos, plėtotos XX a. 8–9 dešimtm., logiką. Pasak naujojo istorizmo pradininko ir pagrindinio teoretiko Richardo Greenblatto, Didysis istorijos pasakojimas, kurį galima rasti mokykliniuose vadovėliuose, daugiau nebeturi prasmės – šiuolaikinis žmogus neimlus tokiam naracijos būdui. Siūloma alternatyva – neįžymaus, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančio individo kalbėjimas apie įvykius ir faktus, kurie daugeliui žinomi, tačiau nušvinta naujai, kai keičiasi pasakojimo perspektyva: ne diktatoriai ar institucijos laiko savo rankose istorijos virves – jos jau priklauso masei, iš kurios išskirti individą tampa labai sunku. Paradoksas, pasak R. Greenblatto, tas, kad būtent mažasis masės žmogus slepia didžiausią individualumą ir savitą požiūrį į istorinius reiškinius, savo ir kitų gyvenimą, praeitį, dabartį ir ateitį.
K. Sabaliauskaitė angliškame apsakymų leidime, palyginti su istorikų jau pripažintu mažuoju pasakojimu, elgiasi savitai – didžiulė naratyvumo įtaiga sukelia tokį literatūrinį efektą, kad ima atrodyti, jog fikciniai apsakymų veikėjai iš tiesų gyveno ir veikė realybėje. K. Sabaliauskaitės ištobulintas istorinio konteksto pažinimas ir jo įpynimas į teksto audinį, netgi pavertimas pasakojimo pagrindu, yra vienas originaliausių būdų kurti šiuolaikinį lietuvių apsakymą. Autorės gebėjimas pasakoti iš seno žmogaus, jaunos moters ir dar galybės kitų perspektyvų labai susijęs su apsakymų vizualumu: knygoje pateikiamos Jano Bulhako, Romualdo Rakausko Vilniaus fotografijos veikia kaip intertekstai. K. Sabaliauskaitės „Vilnius, Wilno, Vilna“ iš esmės yra postmoderni knyga ir dėl atsigręžimo į istoriją (lietuvių autorių gebėjimas kurti istorinį pasakojimą iki šiol tėra pradiniame raidos etape), ir dėl paties Vilniaus miesto daugiakultūriškumo.
Angliškas knygos leidimas veikia kaip supažindinimas ar priminimas, kad Centrinėje Europoje, nuo kurios romantizmo laikais prasidėjo Tautų pavasaris (nacionalinio išsivadavimo judėjimai) ir kuri garsėjo etniniu vientisumu ar net nacionalizmu, esama miesto, kuris lyg didieji Vakarų miestai gebėjo priimti kitataučius taip, kad ir liko ne visiškai aišku, kam gi priklauso Vilnius – lietuviams, lenkams ar žydams? Dabartinės Lietuvos sostinė istoriniais laikais išvengė vienos tautos hegemonijos: net gūdžiais sovietų okupacijos metais pastatai ir daiktai alsavo daugiakultūrę praeitį. K. Sabaliauskaitė knygoje „Vilnius, Wilno, Vilna“ sukuria apsakymus, kurių charakteriai ir struktūra padiktuota paties miesto. Vieta tampa ne mažesniu veikėju nei apsakymų personažai – atvirkščiai, Vilnius čia yra pagrindinis herojus.
Kas susieja tris K. Sabaliauskaitės apsakymus į nedalomą vienį? Tai – moralinis žmogaus ir miesto jautrumas, kuris yra ir labai trapus, ir kartu byloja apie didžiulę charakterio jėgą, miestui ir jo žmonėms išliekant ar tragiškai žūstant didžiausių istorinių pervartų metais.
V. Palčinskaitės ir K. Sabaliauskaitės knygos, būdamos labai skirtingos, kartu byloja apie išaugusį rašytojų ir visuomenės dėmesį sąžiningam praeities pasakojimui, nuo kurio priklauso mūsų, kaip individų ir tautos, tapatybė šiomis dienomis ir ateityje. Literatūra išlieka vienas pagrindinių būdų rekonstruoti tai, kas slepiasi po ankstesniais laikais privalomų nutylėti biografijų, faktų ir jų interpretacijų šydu. Identitetas neįmanomas be vidinių konfliktų, prieštaringumo, perskyrų ir draugystės, meilės, meno sankirtų, kurias abi autorės savitai atskleidžia: V. Palčinskaitė – asmenine biografija, o K. Sabaliauskaitė – kreipdama žvilgsnį į Kitą žmogų, pastatą, vietą ir daiktą.
