LRT žurnalistas Edvardas Špokas, operatorė Miglė Gaižiūtė ir režisierė Eglė Marija Želvytė išvyko į Libaną kurti dokumentinio filmo, kuriame gilinsis į pabėgėlių Artimuosiuose Rytuose problemą. M. Gaižiūtė su LRT.lt skaitytojais dalinasi kelionės patirtimis.
Pirma diena. Skrydis: Stambulas–Beirutas.
Klausausi sufijų melodijų, mintyse – dervišų šokis. Labai geras būdas atsipalaiduoti prieš suplanuotus filmavimus pabėgėlių stovyklose.
Mūsų trijulės (režisierės Eglės, redaktoriaus Edvardo ir mano – operatorės Miglės) kelionės gidas pakviečia į senutėlį „Nissan“ automobilį, kuris leidžiasi gatvėmis, nustelbdamas iš lauko sklindantį muadzino kvietimą maldai, pralėkdamas tamsiose pakelėse lūkuriuojančius vyrus.
Pabėgėlių istorijų paieškos prasideda mieste, kur kelių eismo taisyklės neegzistuoja, o elektra būna tada, kada būna...
Antra diena. Pabėgėlių vaikų dienos centras.
Mergaitė kukliai kepšteli į koją ir ištiesia puokštelę gėlių, pirštuku rodydama, kad jos – man. Tokios šaunios dovanos senokai nesu gavusi.
Mergaitė migdolinėmis akimis apsidžiaugė apsikabinimu. Dabar mes draugės. Kova dėl dėmesio ir vietos autobuse – šių vaikų kasdienybė.
Apie vežimo taisykles čia kalbėti neverta, nes tie mažutėliai geba ir keturiese tilpti į vieną sėdimą vietą, o ir autobuso prietaisų skydelis puikiai pakeičia sėdynę.
Jei būtų fiksuojamas vaikų skaičiaus autobuse rekordas – pabėgėlių vaikų dienos centras taptų nugalėtoju. Mekos apreiškimuose rašoma: jei kam nors bus lemta atsidurti nelaimingųjų būry, vis tiek, atėjus laikui, ir jis patirs visa apimančią Dievo malonę, dieviškąją globą.
„Viskas Alacho valioje“, – padėdamas saldžios kavos stiklinę ir keldamas akis bei rankas į dangų ištaria pabėgėlių stovyklos gyventojas.
„Amen“, – ištaria aplinkiniai.
Kūrybinė grupė į Libaną vyko pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, finansuojamą Europos Komisijos.
