Jei Kosovui Europos Sąjungoje (ES) būtų suteiktas bevizis režimas, žmonės taip masiškai nebeemigruotų iš šalies, nes galėtų laisvai keliauti svetur ir grįžti atgal įgavę patirties, LRT RADIJUI sako Kosovo demokratijos instituto darbuotoja Margime Kajtazi. Tačiau VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas mano, kad dabartinė masinė migracija kaip tik gali atitolinti bevizį režimą Kosovui. „Ilgalaikis kelias yra Kosovo vystymasis, kad ten žmonės galėtų gauti darbą, geresnes gyvenimo sąlygas ir pan. Bet neatmestina ir tai, kad, jei migracija nenustos, ES gali įvesti griežtesnius reikalavimus ir bevizio režimo perspektyva Kosovui visai nutols“, – mano ekspertas.
Pagrindinė užduotis – atgaivinti be galo lėtai judančią ekonomiką
„Esu įsitikinusi, kad tai atneš daug gerų pokyčių Kosovo žmonėms ir Europos Sąjungai bei stabilumui ir integracijai regione. Tai svarbus įvykis“, – taip kalbėjo Europos Sąjungos užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, su Kosovo premjeru Isa Mustafa pasirašydama sutartį, kuria Kosovas žengia pirmą nedidelį, bet reikšmingą žingsnį ES narystės link.
Kosovo sostinėje Prištinoje gyvenanti ir Demokratijos institute dirbanti M. Kajtazi sako mananti, kad tai didžiausia Kosovo svajonė: „Šalies gyventojams didelę įtaką daro ES veiksmai, diskusijos, kurios joje vyksta. Žmonės tiki, kad prisijungimas prie ES sutvarkys visas problemas ir gyvenimas šalyje pagerės. Man atrodo, kad ES padėjo mums per konfliktus, žmonių sąmonėse paliko natūralų suvokimą, kad stoti į Bendriją yra vienintelė ir geriausia išeitis Kosovui.“
Tačiau Kosovui dar reikės labai daug nuveikti. Daugelis valstybės ekonominių, socialinių rodiklių yra paskutinėje vietoje tarp Europos šalių. Trečdalis kosoviečių gyvena skurde, dešimtadalis patiria kraštutinį skurdą, nedarbas siekia 30 procentų, į šalį importuojama apie 90 proc. visų produktų.
Tokia situacija M. Kajtazi visai nestebina – ko dar galima tikėtis iš šalies, kurios biudžetas priklauso nuo muito mokesčių, kuri importuoja daugiau, nei eksportuoja, kur minimali alga yra 170 eurų. Todėl, pabrėžia ji, pagrindinė užduotis – atgaivinti be galo lėtai judančią ekonomiką. „Užsienio kompanijos vengia investuoti Kosove dėl aukšto korupcijos lygio, tačiau be užsienio investuotojų Kosovas negalės lygintis su ES ekonomika. Galiu teigti, kad Kosovas skurdi šalis. ES reikės Kosovui suteikti labai daug pagalbos, konsultacijų, prieš šalį priimant į Bendriją. 60 proc. Kosovo gyventojų yra jaunesni nei 25 metų, o 60 proc. iš šių žmonių yra bedarbiai“, – neslepia Demokratijos instituto darbuotoja.
Kosovas kelia dvejopą įspūdį
VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas K. Maniokas ne kartą lankėsi Kosove dėl techninės pagalbos šiai šaliai, kad ši labiau priartėtų prie ES standartų. Ekspertas pastebi, kad Kosove yra užaugusi jauna labai išsilavinusių žmonių karta, tačiau pastebi aiškų atotrūkį tarp didžiosios dalies kosoviečių.
„Įspūdis buvo dvejopas. Viena – nustebimas, kiek daug ta šalis padarė, ypač kelyje ES link. Ten yra puikių ir gerą išsilavinimą Vakarų universitetuose gavusių žmonių, valstybės administracija gabi, jauna, stipri. Sakyčiau, kad daro geriausią įspūdį iš visų Vakarų Balkanų šalių. Kita vertus, matai ir realų gyvenimą – daugybę neišsilavinusių, skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie emigruoja“, – kalba K. Maniokas.
Be to, sako jis, yra ir kita pusė – politinės kultūros, konsensuso stoka, tam tikro klaninio valdymo, kaip ir kitose Vakarų Balkanų šalyse, elementų.
Būtent politinės dramos, anot M. Kajtazi, ir stabdo šalies progresą. Pastaruoju metu parlamente kelis kartus buvo paleistos ašarinės dujos. Parlamento sesijas bandoma blokuoti švilpimu ar kitaip sukelti chaosą. Drastiškų veiksmų imasi opozicinės partijos. Jas pašnekovė apibūdina kaip nacionalistinės pakraipos.
Opozicijos lyderiai teigia, kad per ES moderuotas derybas pasiektas susitarimas su Serbija kelia grėsmę nedidelės šalies nepriklausomybei, mat susitarimu garantuojamos autonominės teisės kelioms Kosovo savivaldybėms, kuriose dominuoja serbai. Šios teritorijos finansavimą gautų tiek iš Serbijos, tiek iš Kosovo, tačiau opozicija tvirtina, kad tai užkirs kelią Kosovo progresui ir trukdys pasiruošti narystei Bendrijoje, todėl siekia, kad premjeras atsiimtų savo parašą arba surengtų priešlaikinius rinkimus. Per praėjusius rinkimus pralaimėjusios partijos taip pat nepatenkintos neseniai nustatytos sienos su Juodkalnija ribomis, kurios, anot jų, yra ne Kosovo naudai.
„Opozicija įvairiais būdais nuolatos boikotuoja parlamento sesijas, ir šie būdai vis labiau radikalėja. Gali būti, kad šiais veiksmais opozicija tiesiog siekia priešlaikinių rinkimų, kad galėtų atsigriebti dėl paskutinių pralaimėtų. Politiniais nesutarimais labiausiai piktinasi jaunimas. Ne vienam vyresniam tiesiog nebeįdomu, kas vyksta parlamente“, – pastebi M. Kajtazi.
Per porą mėnesių emigruoja 50 tūkst. gyventojų
Prasta ekonominė, socialinė padėtis, politinės rietenos ir korupcija, anot M. Kajtazi, yra pagrindinė masinės emigracijos iš Kosovo priežastis. Kosove gyvena maždaug 1,8 mln. gyventojų. Šių metų pradžioje vien per maždaug du mėnesius Kosovą paliko 50 tūkst. gyventojų. Ir tokios tendencijos tęsiasi.
Didžioji dauguma kosoviečių Europos šalių sienas kerta nelegaliai. Sučiupti, dažniausiai Vengrijoje, prašo prieglobsčio, tačiau, nesulaukę pabėgėlio statuso patvirtinimo, bando pasprukti ir bėgti į Vokietiją, kur įsikūrusi viena didžiausia išeivių iš Kosovo bendruomenė. Taigi galima sakyti, kad kosoviečių kelias į Vokietiją driekiasi kartu su pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos keliais. Beveik absoliučią daugumą kosoviečių pabėgėlių prašymų suteikti prieglobstį Vakarų Europos šalys šiuo metu atmeta ir deportuoja juos atgal, mat Kosovas laikomas saugia ir stabilia valstybe.
„Taigi daugelis paliekančių šalį – ekonominiai migrantai. Jie ieško darbo, o kai politinė situacija šalyje nėra pati geriausia, daug žmonių tiesiog nebenori čia gyventi. Kosovo žmonės žino, kaip gyvena ES piliečiai. Tai žmones ir traukia – gyvenimas be politinių dramų, ekonominis stabilumas, gyvenimas be baimės. Daugeliui emigruojančių tai pirmas kartas, kai jie išvyksta už Kosovo ribų ir tai jie daro nelegaliai. Žmonės praradę viltį ir emigraciją, net nelegalią, mato kaip vienintelę išeitį“, – tvirtina M. Kajtazi.
Anot jos, jei Kosovui būtų suteiktas bevizis režimas, žmonės taip masiškai nebeemigruotų iš šalies, nes turėtų laisvę keliauti svetur, grįžti atgal įgavę patirties. Ne kartą Kosove lankęsis K. Maniokas mano, kad dabartinė masinė migracija kaip tik gali atitolinti bevizį režimą Kosovui.
„Ilgalaikis kelias yra Kosovo vystymasis, kad ten žmonės galėtų gauti darbą, geresnes gyvenimo sąlygas ir pan. Bet neatmestina ir tai, kad, jei migracija nenustos, ES gali įvesti griežtesnius reikalavimus ir bevizio režimo perspektyva Kosovui visai nutols“, – mano ekspertas.
Serbijai Kosovas – vis dar jos provincija
Kosovas įsiterpęs tarp Serbijos ir Juodkalnijos valstybių. Didžiausia dalis gyventojų – albanai, jie kalba albanų kalbos tarme, tačiau bendrinė albanų kalba vartojama kaip oficiali kalba. Serbų kalba yra taip pat oficiali. Serbų Kosove gyvena apie 6 proc.
1998–1999 m. kilo konfliktas tarp etninių Kosovo albanų ir Serbijos pajėgų. Konfliktą pabaigė įsikišusios NATO pajėgos, kurioms pradėjus bombarduoti Belgradą, Serbijos pajėgos buvo priverstos atsitraukti. Kol Kosovas tapo nepriklausomas ir atsiskyrė nuo Serbijos, beveik 10 metų teritoriją administravo Jungtinės Tautos, čia buvo dislokuota 45 tūkst. taikos palaikymo misijos karių.
Dabar ES Kosovui padeda atkurti santykius su Serbija, kuri nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės. Serbijos pareigūnai pareiškė, kad paskutinis Kosovo ir ES pasirašytas susitarimas nereiškia, jog nuo šiol Kosovas nebėra Serbijos provincija. Tačiau dar rugpjūčio mėnesį Serbijos pareigūnai kaip sąlygą norint tapti ES nare pasirašė susitarimą, kuriuo pasižada normalizuoti santykius su Kosovu.
M. Kajtazi teigia, kad Kosovo ir Serbijos bei kitų kaimyninių valstybių santykiai gerėja. Anot jos, nesutarimų daugiau kyla dėl politikų pareiškimų, tačiau paprasti žmonės norėtų, kad visos tautos sutartų, nes dabar žmonės labiau nei tai rūpi, kaip rasti darbą ar geresnį būstą.
„Net žinant faktą, kad Serbija dar nepripažįsta Kosovo, manau, kad mūsų santykiai juda teigiama linkme. Kosovas jau sugebėjo sukurti gerus ryšius su Albanija, Juodkalnija ir Makedonija, kurios pripažino Kosovą. Taip pat stengiamasi rasti bendrą kalbą ir su Serbija. Žmonės jau pripranta vienas prie kito, daugeliui dabar rūpi, kaip rasti būstą ar darbą, o ne konfliktai su kitais“, – tikina M. Kajtazi.
Kosovo nepriklausomybės vis dar nepripažįsta ir kai kurios ES valstybės – Graikija, Rumunija, Slovakija, Ispanija ir Kipras. K. Maniokas teigia, kad tai kol kas nėra pagrindinis stabdys Kosovo kelyje į narystę ES.
„Nepripažinimas daugiausia susijęs su abejonėmis arba nuogąstavimais dėl tų nepripažįstančių šalių federacinės struktūros, panašių nepriklausomybės judėjimų (turiu omeny, pavyzdžiui, Ispaniją). Tiesa, kai kurioms įtaką daro ir santykiai su Rusija. Bet nemanau, kad tai dabar pagrindinė kliūtis. Normalizavus santykius su Serbija, jiems reikėtų visas jėgas skirti šalies vystymui, nes nuo to daugiausia priklausys, ar Kosovas turės ateitį ir kiek jis ją galės sieti su ES“, – kalba K. Maniokas.
Strasbūre pasirašydamas sutartį su ES užsienio politikos vadove F. Mogherini, Kosovo premjeras I. Mustafa teigė, kad tai istorinis momentas ir Kosovas pradeda negrįžtama kelionę narystės ES link. Tačiau kelionėje Kosovui ir pačiam, ir Bendrijai padedant teks spręsti gilėjančias šalies problemas.
