Šį antradienį, kovo 10 d., laida „(Ne)emigrantai“ lankysis Airijoje ir Izraelyje, kur susitiks su Mantu, nenuleidusiu rankų po pirmo nepavykusio bandymo įsitvirtinti svetur, ir meilės emigrante Lora, kurai pavyko ne tik sukurti gražią šeimą, bet ir pasiekti karjeros aukštumų.
Mantas Barsteiga į Airiją atvyko būdamas vos aštuoniolikos – iki tol nebuvo net kojos iš Lietuvos iškėlęs. Į Airiją vaikinas vyko svajodamas apie tą patį, kaip ir visi užsidirbti į užsienį važiuojantys žmonės, – greit prasigyventi ir nebegalvoti apie pinigus. Tačiau realybė buvo daug niūresnė ir sunkesnė, o gyvenimas užsienyje – visai ne toks, koks rodomas filmuose.
Nuo septynių ryto iki dvyliktos valandos nakties vaikinui teko darbuotis greitojo maisto užkandinėje. Liekančio laisvo laiko vos užtekdavo išsimiegoti, ką jau kalbėti apie laisvalaikį, socializaciją ar asmeninį tobulėjimą. Dirbdamas tokiu alinančiu ritmu, Mantas negalėjo net susirasti draugų, todėl vis dažniau užklysdavo mintys, kad laikas grįžti namo, į Lietuvą. Taip vieną dieną ir padarė – susikrovė lagaminą ir parskrido namo.
Tačiau Mantas sako nenorėjęs susitaikyti su nesėkme. Nusprendė pabandyti dar kartą ir įrodyti, kad ir be didelių mokslų gali įsitvirtinti, jei turi darbščias rankas ir galvą ant pečių. Dublino apylinkėse lietuvis šiandien jau yra žinomas kaip specialistas, sugebantis kokybiškai plėvelėmis aptraukti prabangius automobilius. O jo paties garaže stovi net septyni automobiliai, apie kuriuos kadaise net nebūtų drįsęs svajoti.
Kita istorija, kuri bus papasakota šį antradienį laidoje „(Ne)emigrantai“, yra apie Izraelyje gyvenančią Lorą Petruškevič. Kai moteris gyveno gimtuosiuose Kaišiadoryse, ją visi vadino Laura. Vardą pasikeitė gyvendama Izraelyje, nes taip patogiau.
Į svečią šalį moterį atviliojo vaikystės laikų meilė – su savo būsimu vyru Lora, tuomet penkiametė, žaisdavo kieme. Vėliau kaimynai emigravo, tačiau ryšį palaikė laiškais. „Tai buvo vaikiški laiškai, jaunystės istorijos, įspūdžiai“, – šypsosi moteris.
Jai mokantis vienuoliktoje klasėje būsimasis vyras atskrido į Lietuvą ir pasiūlė draugauti, o pabaigus dvyliktą klasę išgirdo ultimatumą – arba tuokiamės, arba skiriamės. Visgi keturi tūkstančiai kilometrų, skiriantys įsimylėjėlius, yra per daug. Lora, nepaisydama tėvų nepritarimo, sutiko.
„Niekada to nesigailėjau!“, – užtikrintai sako gyvenimą svetimoje šalyje susikūrusi Lora. Izraelis jai iškart patiko dėl nuostabaus klimato ir vietinės virtuvės, tačiau labiausiai šiai šaliai ji dėkinga už savo vaikus. Visgi moteris sako nenorinti sudaryti įspūdžio, kad Izraelyje viskas paprasta ir lengva. Atvirkščiai – net ir turėdamas gerai mokamą darbą negali būti užtikrintas dėl rytdienos.
Konkurencija yra didžiulė, jeigu tik vadovas pamatys, kad yra geresnis kandidatas – iškart jį ir priims į tavo vietą. Tačiau save Lora vadina gyvu įrodymu, kad Izraelyje pasiekti profesinių aukštumų gali bet kurios tautos ar religijos žmogus. „Jiems reikia profesionalų, todėl niekas net neklausia, iš kur esu atvykusi“, – sako Lora, einanti atsakingas didelės kosmetikos gamyklos kokybės vadovės pareigas.
Daugiau apie Manto ir Loros istorijas sužinosite šį antradienį, 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ.
