Kai 1990 m. pasaulis iš naujo pamatė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbus, žmonės su dideliu sutrikimu klausdavo, kodėl jis buvo taip slepiamas ir nerodomas anksčiau, nes tai vienas didžiausių XX a. pradžios kūrėjų, LRT RADIJUI sako M. K. Čiurlionio provaikaitis pianistas Rokas Zubovas. „Kiekvienoje naujoje parodoje, ar ji būtų Belgijoje, ar Japonijoje, ar Amerikoje, ar Italijoje, M. K. Čiurlionis tikrai labai paliečia žiūrovus ir klausytojus, ir žmonės atranda labai daug bendražmogiško, visam pasauliui aktualaus dvasinio peno“, – minint 140-ąsias šio menininko gimimo metines, pasakoja M. K. Čiurlionio namų Vilniuje vadovas.
– M. K. Čiurlionis vadinamas lietuvių profesionaliosios muzikos pradininku. Kuo išskirtina M. K. Čiurlionio muzika to meto muzikiniame kontekste ir koks jo indėlis apskritai į lietuvių muziką?
– M. K. Čiurlionio muzika – pagrindas, ant kurio paskui visos ateinančios kartos stato savo muzikinį rūbą, nes M. K. Čiurlionis pirmas pajuto lietuviškos dainos, lietuviškos melodijos autentiškumą, išskirtinumą ir, kuo toliau, tuo labiau visą muziką persunkė lietuviškumu. Tas lietuviškumas nėra kokios nors dainų citatos – tai labai aiškiai iš lietuviškų elementų suformuota muzika. Tai, manau, yra ta šaknis, iš kurios auga visas lietuviškas medis, ir nemanau, kad ta šaknis pasikeis. Jei M. K. Čiurlionis yra šaknis, jis bus svarbus ir ateityje.
[...] M. K. Čiurlionis niekada neapleido muzikos, kad ir kaip intensyviai buvo įsitraukęs į tapybinį gyvenimą. Kai išvažiavo į Peterburgą, jis vežėsi ir tik ką sukurtus naujus kūrinius. O Peterburge, eksponuodamas savo paveikslus, jis labai intensyviai ieškojo vietos tiems kūriniams atlikti. Tai buvo kūriniai, kurie tuo metu pralenkė laiką, kaip ir jo paveikslai pralenkė tapybos laiką.
1908 m. jis labai intensyviai dirbo kurdamas operą, kurios, deja, nebaigė. 1909–1910 m. taip pat sukūrė labai aiškius eskizus dar dviem simfoninėms poemoms. Žinoma, M. K. Čiurlionis neplanavo būdamas 35 metų numirti. Ir, nors yra susiformavusi mintis, kad jis iš pradžių buvo muzikas, o tik paskui tapytojas, bet iš tiesų jis liko muziku iki pat gyvenimo pabaigos.
– Būdamas 26 metų M. K. Čiurlionis susidomėjo tapyba, jo dailės darbai pradėjo keistis ir įgavo daug simbolistinių bruožų. Kaip Jus asmeniškai veikia jo paveikslai?
– Kiekvieną dieną priėjęs prie jo paveikslų atrandu vis kažką naujo. Ir sakau, kad paveikslas gyvena kartu su tavimi: kai keitiesi, ir tame paveiksle atrandi naujų dalykų. Taigi visiems patariu vis pažvelgti į M. K. Čiurlionio paveikslus kaip į tam tikrą dvasinį veidrodį ir atpažinti juose pasikeitusį patį save.
– Mums M. K. Čiurlionis yra menininkas iš didžiosios raidės. Bet, kalbant apie menininko palikimą, svarbu ir tai, kiek jis žinomas ir kaip vertinamas užsienyje.
– M. K. Čiurlioniui nepadėjo tai, kad po jo mirties beveik iš karto prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, nutraukęs labai gražų jo sklaidos gimimą, nes 1911–1913 m. M. K. Čiurlionio parodos vyko ne tik Lietuvoje ir Rusijoje, bet ir Lenkijoje, jo paveikslus matė Londone, Paryžiuje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Žodžiu, jo paveikslai staiga sulaukė labai didelio pripažinimo, bet, prasidėjus karui, buvo greitai užmiršti.
O po karo, iki 1990 m., deja, jie liko tik Lietuvos palikimu, todėl M. K. Čiurlionis neturėjo progos tapti tikruoju meno istorijos dalyviu. Kai 1990 m. pasaulis jį pamatė iš naujo, užsienio žmonės ir užsienio menotyrininkai su dideliu sutrikimu klausdavo, kodėl mes jį taip slėpėme ir kodėl nerodėme anksčiau, nes tai vienas didžiausių XX a. pradžios kūrėjų. Tačiau tai ne nuo mūsų priklausė – taip susiklostė istorija. Bet kiekvienoje naujoje parodoje, ar ji būtų Belgijoje, ar Japonijoje, ar Amerikoje, ar Italijoje, M. K. Čiurlionis tikrai labai paliečia žiūrovus ir klausytojus ir žmonės atranda labai daug bendražmogiško, visam pasauliui aktualaus dvasinio peno.
– Jūs esate M. K. Čiurlionio provaikaitis, galbūt daugiau galėtumėte pasakyti apie šią asmenybę? Kokie biografijos vingiai vienaip ar kitaip lėmė jo, kaip kūrėjo, formavimąsi?
– Mūsų sampratoje M. K. Čiurlionis dažnai iškyla kaip vienišius, kažkur užsidaręs, nuo visų atsiskyręs, kuriantis savo vizijas. Bet iš tikrųjų jis gyveno labai aktyvų gyvenimą: ir Varšuva, ir aplink Varšuvą, ir Leipcigas, ir Peterburgas, ir pagaliau kelionė į Krymą, Kaukazą, Vakarų Europos miestus. Kartais net sunku suvokti, kad žmogus, taip produktyviai dirbęs, dar spėjo tiek daug pamatyti, juolab kad tam visai neturėjo finansinių išteklių. Vis dėlto jo gyvenimas buvo daug kartų intensyvesnis negu daugelio iš mūsų.
– Esate ir M. K. Čiurlionio namų Vilniuje vadovas. Kaip minimas M. K. Čiurlionis šiandien?
– M. K. Čiurlionio minėjimai ir renginiai šiemet labai gražūs, dideli ir įvairūs. Minske, Nacionalinėje galerijoje, kaip tik atidaryta M. K. Čiurlionio darbų paroda, buvo keli koncertai. Beje, rugsėjo 30 dieną Minske M. K. Čiurlionio vardu bus pavadinta gatvė ir pastatytas labai gražus simboliškas akmuo. Paradoksas, kad Minskas anksčiau nei Vilnius pastato M. K. Čiurlioniui paminklą.
Spalio 15 dieną Krokuvoje atidaroma didelė M. K. Čiurlionio paroda, bus koncertai, paskaitos. M. K. Čiurlionis dabar tikrai ne vien Lietuvos menininkas. O Lietuvoje vargiai rasime miestelį, miestą ar kokį nors regioną, kuriame nevyktų reikšmingų renginių šiai datai paminėti.
– Vienas iš M. K. Čiurlionio vardo įprasminimų – Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Tai taip pat prasmingas menininko vardo garsinimas?
– Nepaprastai prasmingas, nes dabar, pavyzdžiui, atvyko jaunų muzikų iš 24 šalių. Jie jau susipažinę su M. K. Čiurlionio kūryba ir išmokę keletą jo kūrinėlių. Kai kurie iš jų ir toliau gros M. K. Čiurlionį savo repertuare, taip pat jie iš čia išsiveš ne tik M. K. Čiurlionio pavardę, bet ir visos šalies pažinimą.
