Vasario 15 d., tiesioginio nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalo metu, buvo paskelbtos šių metų projekto „Draugystė veža“ nugalėtojų poros, gegužės mėnesį vyksiančios į Roterdamą stebėti lietuvių bei kitų šalių atstovų pasirodymų didžiojoje „Eurovizijoje“. Laimingaisiais tapo: Andžėjus Ravanas ir Ieva Jankauskaitė, Mantas Karpavičius ir Gedvidas Misevičius, Kasparas Dučinskas ir Gytis Lengvenis.
Draugų pasveikinti bei kartu muzikinio konkurso finalą stebėti į Kauno „Žalgirio“ areną atvyko ir visų penkerių projekto „Draugystė veža“ gyvavimo metų dalyviai bei jų artimieji.
Apdovanojimo ceremonijos metu projekto „mama“ Žydrė Gedrimaitė dalijosi tokiomis mintimis: „Aš labai džiaugiuosi, kad penktus metus vykstantis projektas tapo svarbus ne tik neįgaliesiems, bet ir visiems. Labai nuoširdžiai dėkoju kiekvienam dalyviui, nes jūs esat patys nuostabiausi mokytojai. Linkėčiau kiekvienam turėti tokį mokytoją! Labai labai jus myliu ir dėkoju už kartu praleistą laiką.“
Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė Jolanta Šliužienė teikdama dovanas kreipėsi į žiūrovus: „Žinokite, kad iš tiesų šių mūsų draugų širdys yra labai didelės. Ir aš noriu, kad jūs man visi pažadėtumėt, kad kai sutiksit savo draugus, tai ne tik pasisveikinsit, bet kaip ir šie mūsų draugai šiltai apsikabinsit! Ar pažadat?“
Stebint scenoje stovinčius laimėtojus galbūt ne visiems buvo aiškios jų negalios. Šiais metais organizatoriai siekė į projektą pritraukti daugiau žmonių, turinčių protinę negalią, pirmą kartą jame dalyvavo autistai. Ir viskas pavyko puikiai, nes tarp laimėtojų – net du proto negalią turintys dalyviai! Todėl labai norime priminti gražias ir jaudinančias jų draugystės istorijas:
Mantas Karpavičius ir Gedvidas Misevičius. Draugai 2016 m. susipažino Kauno „Arkos“ bendruomenėje, kurioje dirbo Gedvidas. Tai vieta, kurioje intelekto negalią keičia galia oriai gyventi: dirbti, kurti, mokytis, bendrauti. Patirdamas draugystę kiekvienas žmogus auga, keičiasi, gyja jo vidinės žaizdos. Mantas nuo gimimo turi vidutinį proto atsilikimą. Vaikinas mano, kad yra nuoširdus, užjaučiantis, švelnus, kartais atviras. „Aš myliu visus. Mėgstu dainuoti ir piešti, kartais piešiu namie. Šiaip žiūrėt pro langą mėgstu. Ar turiu dovanų? O kas yra dovana? Aš ypatingas nebent išvaizda. Norėčiau visiems palinkėti draugystės. Ji yra labai svarbi, nes aš esu draugiškas.“ Kodėl jis dalyvauja projekte? „Noriu, kad žmonės mane pamiltų tokį, koks esu. Kad sakytų, va čia – tai mūsų žmogus... Kad negalvotų, kad aš bailys, nes bijau kamerų... Daugiau nebijosiu!“ Jo draugas Gedvidas negali pasigirti labai „tobula“ praeitimi, tačiau sugrįžti į teisingą kelią ir susigrąžinti vidinę ramybę jam padėjo naujai atrastas tikėjimas. Šiuo metu jis aktyviai dalyvauja įvairiose savanoriškose veiklose. Dalyvaudamas projekte, jis nori visiems pranešti, kad galima puikiai draugauti su negalią turinčiu žmogumi kaip su lygiaverčiu partneriu, kad draugystė su „kitokiu“ žmogumi ne tik įmanoma, bet gali būti labai graži ir turtinga. „Kartais man atrodo, kad aš turiu didesnę negalią...“ , – sako Gedvidas. Mantas jį visada pralinksmina, nuoširdžiai apkabina, kai reikia – paguodžia. Filmuojant projekto siužetą Mantas sakė: „Aš neturiu jokių paslapčių, esu tarsi atversta knyga. Linksmesnis nei anksčiau. Ir noriu žmonėms palinkėti nebijoti atsiverti pasauliui ir prisijaukinti kaip aš. Prisijaukinti lapę kaip „Mažajam prince“. Ir tada Jūs būsit lapės... Lapė aš, lapė tu, visi lapės mes kartu!“ Įdomu yra tai, kad „Žalgirio“ arenoje Mantas buvo jau nebe lapė, o hiena. Norisi tikėti, kad dalyvaudamas projekte jis tapo drąsesnis.
Andžėjus Ravanas ir Ieva Jankauskaitė. Nors Andžėjus – aklas nuo gimimo, jo devizas: kiekvienoje neigiamoje situacijoje paslėpta kažkas pozityvaus. Jis mano, kad regėjimo neturėjimas yra kaip stimulas ir nori tiek sau, tiek aplinkiniams įrodyti, kad gyvenimas dėl to nesibaigia, galima ir reikia judėti toliau. Jei ne ši negalia, galbūt, jo gyvenimas būtų visai kitaip susiklostęs. Dabar jis yra baigęs masažo specialybę, taip pat dirba projekte „Dialogas tamsoje“, turi daug kitų planų. 2018 m. televizijos projekte, kuriame regintys žmonės kartu su neregiais gyveno aklinoje tamsoje bei kurio nugalėtoju jis tapo, susipažino ir su Ieva. Po projekto jie tapo pora ir jau pusantrų metų yra kartu. Mergina šiame projekte turėjo galimybę pamėginti suprasti, kaip gyvena neregiai. „Bendraudamas tamsoje ir nematydamas žmogaus tu turi jį pajusti“, – sako Ieva. Andžėjus ragino merginą apgalvoti savo sprendimą prieš pradedant kurti rimtus santykius su juo. Tokia partneryste abejojo ir dauguma Ievos draugų. „Turėjau visiems įrodinėti, kad man viskas gerai. Juk kartais neregintis žmogus pasiekia daugiau nei regintis. Aš net dažnai pamirštu, kad jis turi negalią“, – mintimis dalijosi Ieva. „Didžiausia siekis būtų, kad ne tik neįgalieji jaustųsi gerai tarp sveikųjų, bet kad sveikieji patogiai jaustųsi tarp neįgaliųjų. Tada neliktų jokios atskirties“, – mano Andžėjus. Laisvalaikiu pora mėgsta veikti daugybę dalykų. Svajoja apie bendrą laimingą šeimyninę ateitį, šeimos pagausėjimą. Mano, kad yra puikus pavyzdys visiems, įrodantis, jog tvirtas tarpusavio ryšys ir noras būti drauge gali peržengti visas ribas, sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus.
Kasparas Dučinskas ir Gytis Lengvenis. Kasparui – 23 metai. Jis turi autizmo spektro sutrikimą. Baigė specialią mokyklą ir Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre įgijo želdinių tvarkytojo specialybę. Vaikinas mėgsta muziką, plaukioja baseine, lanko sunkiosios atletikos treniruotes. Nors išoriškai jis nesiskiria nuo sveikųjų – mėgsta klausytis muzikos, naršyti internete, sportuoja ir svajoja, tačiau jis – šiek tiek kitoks. Kasdien jo laukia daugybė iššūkių, vienas kurių – neišsiskirti iš aplinkinių. Jis labai nori draugauti. Liūdi, jei yra atstumtas ar kartais pašieptas. Kasparas susiduria su įvairiais sunkumais. Girdėdamas daug žodžių jis dažniausiai nesupranta pokalbio turinio, todėl kalbėti su juo reikia labai trumpais sakiniais. Jam sunku sukaupti dėmesį. Maža smulkmena – ir jo mintys „pabėga“. Jis girdi viską iš karto – žmonių balsus lauke, pranešimus apie gaunamas žinutes telefone, draugo kišenėje, praeivių žingsnius, vėją už lango, vandens tekėjimą radiatoriuose. Gero elgesio jis mokosi iš aplinkinių. Blogo – taip pat. Patyręs nors ir mažiausią nesėkmę – labai susijaudina ir dažnai pasielgia nederamai, taip sukeldamas aplinkinių pasipiktinimą. Jis žino gero elgesio taisykles, bet jam ne visada pasiseka jų laikytis. Nuolat jaučia didelę įtampą dėl to, kad yra kitoks, dėl galimų nesėkmių ir dėl aplinkinių požiūrio.
Gytis – 34 metų. Užsiima individualia veikla, yra jūrų skautas, „Atlantic Challenge“ ambasadorius Lietuvoje, propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir yra socialiai aktyvus. Kasparo ir Gyčio pažinčiai – jau apie 20 metų, o tikrai draugystei – ketveri. Matydamas kaip Kasparui sunku susidoroti su problemomis Gytis pasiūlė paplaukioti baidare. Tai buvo jų gražaus bendravimo pradžia. Mokslai profesinėje mokykloje buvo Kasparui nelengvas, iššūkių kupinas laikas. Tačiau jam labai pasisekė, nes sutiko Gytį, kuris tarsi šturmanas padėjo išlaviruoti iš sudėtingų situacijų. Gytis mato, koks svarbus Kasparui bendravimas su žmonėmis, todėl jau ketverius metus iš eilės kartu važiuoja į jaunimo vasaros stovyklą Vanaguose. Laisvalaikį bičiuliai stengiasi leisti smagiai – sportuoja sporto klube, lankosi pirtyje ant jūros kranto, bėgioja po mišką. Taip jie ruošiasi dalyvavimui kasmet organizuojamame „Vilties bėgime“, skirtame paremti onkologiniams ligoniams. Gytis sako, kad Kasparas labai draugiškas, nuoširdus, tolerantiškas. Prieš pusmetį Kasparas baigė profesinę mokyklą ir gavo diplomą. Tai didelė šventė. Tačiau darbo paieškos iki šiol – bevaisės. Todėl Gytis pasiūlė Kasparui būti jo padėjėju. Nuo šiol abu bičiuliai važiuoja darbuotis klausydami muzikos ir kurdami šmaikščius ateities planus. Gytis nori įrodyti Kasparui, kad drauge galima atskleisti savo unikalumą, įveikti sunkumus ir išpildyti svajones. Kasparas – Gyčiui, kad kitoks draugas tikrai nėra blogesnis.
„Draugystė veža“ projektą mes suprantam kaip galingą srovę, kuri neša mus gyvenime ir moko priimti kitus tokius, kokie jie yra“, – sako Gytis, o Kasparas pabrėžia, kad jie su Gyčiu niekada nesipyksta.
Šią mintį atspindėjo ir vaikinų baigiamojo renginio metu dėvėti marškinėliai su simboliniu užrašu: „Nepyksti?“. Juos draugai padovanojo ir savo atrankinės kelionės kolegoms.
Kasparo tėtis renginio metu džiaugėsi sūnaus dalyvavimu projekte: „Šis pavyzdys įrodo, kad tokių žmonių nereikia bijoti, jie gali sėkmingai integruotis į visuomenę ir moka bendrauti.“
Projekto „Draugystė veža“ penkerių metų dalyvių komanda į „Žalgirio“ areną rinkosi dar gerokai iki „Eurovizijos“ finalo pradžios. Šis susitikimas priminė patį tikriausią giminės susiėjimą – turinčių bendrą praeitį ir naujai į šeimą įsiliejančių narių. Draugai glebėsčiavosi, šurmuliavo, juokėsi, spėliojo, kuris atlikėjas važiuos į Roterdamą, keitėsi dovanomis. Štai Ingutė visiems atrankinės kelionės į Tauragę dalyviams padovanojo savo pintas trispalves draugystės apyrankes, O Simonas Žydrei – rankų darbo žvakidę. O štai Vaida ištikimai laikėsi tradicijų – kaip visada vėlavo! Renginio organizatoriai siūlė „Draugystė veža“ dalyvius pavieniai susodinti parteryje. Tačiau smagi kompanija norėjo tik kartu stebėti reginį ir atsisakė šio patogaus pasiūlymo.
„Draugiečiai“ džiaugėsi „Eurovizijos“ finalo rezultatais, o Rūta sulaukė ir konkurso nugalėtojo, grupės „The Roop“ lyderio Vaidoto Valiukevičiaus pasveikinimo „Draugystė veža“ projektui. Pasibaigus renginiui kompanija tęsė linksmybes viešbutyje. Buvo visko: juoko, šokių, dainų, džiaugsmo ašarų, meilės prisipažinimų ir net piršlybų! Patirtas emocijas geriausiai atspindi dalyvių pasidalijimai įspūdžiais „facebook“ paskyroje:
Inga Filipovič. „Draugystė veža“– kas tai? Surenka draugus ir išveža? Sujungia ir veža? Vis veža, veža... Veža po Lietuvą, į tas šalis, kur vyksta „Eurovizijos“ šou... O kas tie draugai? Tai mes iš visos Lietuvos – „ su negaliom ir be jų... Dažnai kyla klausimas, kas yra negalia? Turiu šiek tiek kitokį kūną, bet tai MANO unikalumas. Negalia nėra yda, o tik žmogaus galimybių išbandymas... Aš dažnai pasakau, kad nesu tokia neįgali kaip atrodau... Tik sumažintas ir kiek kreivesnis Dievulio kūrinys... Pasirodo, jam keramikos gaminiai kartais nepavyksta. Bet jis nenaikina manęs, o leidžia pačiai kapstytis ir eiti tolyn... Dvi dienas buvau su projekto „Draugystė veža“ dalyviais ir organizatoriais, dabar teks laukti kitų metų, kada vėl visi susibėgsim... Vėl būsim kartu...
Živilė Žukauskaitė: „Projekto „Draugystė veža“ dalimi mudvi su Katrina Sinicaite tapome praėjusiais metais. Tai buvo mūsų didžiausias mūsų laimėjimas, nuo kurio ir prasidėjo pirmieji kartai: pirma vakarienė restorane, pirmas pasiplaukiojimas baseine, už kurį visada liksiu dėkinga Vytautui Vanagui, bei pirma nakvynė viešbutyje. Šio projekto dėka pamačiau, kad negalia netrukdo keliauti, aktyviai visur dalyvauti. Už galimybę tapti šio puikaus projekto dalimi noriu tarti didelį AČIŪ šio projekto sumanytojai ir visų mūsų „mamai“ Žydrei Gedrimaitei, Sandrai Ragaišytei, Katrinai Sinicaitei, Martynui Vitkui ir daugeliui kitų, su kuriais draugystė tikrai toli „veža.“
Gyvenimo namai „Būkime vieningi“: „Ačiū visiems už naujas ir senas draugystes, o labiausiai – projekto sumanytojams Žydrei ir Gintui už tikėjimą mumis, už galimybes pažinti šį pasaulį iš naujo... Mylime Jus už viską, ką darote...“
Simona Marija Skerniškytė: „Labai džiaugiuosi, kad mes vėl susitikom. Draugystė taip „veža“... Labai laukiau šios dienos. Kaip jums padėkoti už projektą ir visą kartu praleistą laiką? Ačiū visiems. Labai labai patiko. Tiesa yra tokia, kad aš neliūdžiu ir neliūdėsiu niekada...“
Aldona Vachmistrovičiūtė: „Vakar praleistas vakaras buvo puikus ir smagus. Turėjau galimybę ne tik stebėti šventinį koncertą ir „Eurovizijos“ finalą, bet ir susitikti su draugais bei susipažinti su šių metų projekto „Draugystė veža“ dalyviais. Nuoširdžiai sveikinu tris projekto poras nugalėtojas. Noriu palinkėti nuostabių ir nepakartojimų įspūdžių Olandijoje. Esu tikra, kol vyks tokie projektai kaip „Draugystė veža“, atskirtis tarp neįgaliųjų ir sveikųjų mažės. Labai džiugu, kad yra žmonių, dėl kurių iniciatyvos gyvuoja projektas „Draugystė veža“. Tačiau labiausiai noriu padėkoti šio projekto sumanytojai, kuri moko pasitikėjimo savimi, kiekvienais metais suvienija visų metų projekto dalyvius ir leidžia suprasti, jog visi esame vienodi ir kliūtys yra tik mūsų galvoje. Žydre, Jūs esate nuostabi ir LABAI AČIŪ už viską, ką darote dėl neįgaliųjų.“
Simonas Kriaučiūnas: „Ačiū už puikų laiką. Po projekto sulaukiau padrąsinimo nesustoti ir įgyvendinti savo idėjas. Reikia tik laiko ir, manau, su puikia komanda galima viską pasiekti. Aš patekau tarp viso pasaulio balsuotojų ir laimėjau visam gyvenimui. Nes už mane balsavo visas pasaulis, labai visais didžiuojuosi. Myliu visus. Be jūsų nieko nebūčiau padaręs. Jūs patys nuostabiausi. “
Irmina Beneševičiūtė: „Nuostabiai praleistas laikas. Ačiū „draugystės Mamai“, kuri sumanė prasmingą projektą „Draugystė veža“. Nepakartojamos akimirkos stebint „Eurovizijos“ finalo koncertą, susitikimas su senais draugais, pažintis – su naujais. Džiaugiuosi, kad draugystės medis užaugo labai didelis. Kiek daug nuoširdumo, meilės, gerumo, supratimo, palaikymo. Žmogus priimamas toks, koks yra. Anot Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), „tikras draugas yra tas, kuris žino, kas tu iš tikrųjų esi, supranta, ką tau teko patirti, priima tave tokį, kokiu tapai, ir leidžia augti toliau“. Kaip gera būti didelėje šeimoje. Ačiū už bendrystę, bendravimą, juoką, šypsenas.“
Eglė Dučinskienė: „Misija „Eurovizija“ baigta. Jūs, balsavę už „Nepyksti“ filosofijos pradininkus Kasparą ir Gytį, padėjot išsipildyti jų svajonei – gyvai stebėti „Eurovizijos“ konkursą Roterdame! Draugai netveria džiaugsmu gavę tokią jūsų dovaną. Ačiū! Draugystė „veža!“
Sandra Ragaišytė: Aš dar dabar nesuvokiu to, kad mano šeima tik didėja. O tai tokia jėga. Ačiū projektui „Draugystė veža“ ir jo sumanytojai Žydrei Gedrimaitei. Yra sakoma, kad draugai – tai šeima, kurią patys pasirenkame. Iš tiesų, draugai mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Tačiau reikia nepamiršti, jog draugystė neatsiranda šiaip sau. Ji yra kuriama, auginama, puoselėjama. Mano nuomone, dalyvavimas šiame projekte padeda dar kartą įsitikinti, jog tikras draugas yra tas, su kuriuo tu gali būti savimi. Ačiū, mielieji, už bendrystę.“
Tadas Bartasevičius: „Šių metų „Draugystė veža“ dar kartą sėkmingai įrodė, kad šis projektas sugeba sujungti žmonės, turinčius skirtingas negalias. Nesvarbu, kokia yra tavo negalia, svarbiausia – draugo ryšis su tavimi, ir nesvarbu, kur tu su juo gali nukeliauti. Svarbu, kokias gali gauti teigiamas emocijas, padėsiančias nugalėti bet ką. Juk „Draugystė veža“ nėra tik trumpalaikė stotelė tarp dviejų žmonių. Šis projektas tampa visų ypatingų draugų šeima, kurioje tu gali būti savimi ir visada sulaukti palaikymo. Ačiū už buvimą kartu ir smagiai praleistą laiką. P.s.: Sandra Ragaišyte, aš savo pažado tau nepamiršau.“
Daiva Morkūnaitė: „Tai ir yra tikroji LAISVĖ! Nebijoti būti savimi, nebijoti parodyti gerumą, priimti save ir kitus tokius, kokie yra, džiaugtis net mažiausiais laimėjimais, šypsotis kiekvienam sutiktam, tiesiog švęsti gyvenimą! Štai kaip užaugo „Draugystė veža“ per penkerius metus... SU LAISVĖS DIENA visus! Težydi...
Rūta Kupčinskaitė: „Po vakar kažkaip daug minčių, emocijų. Buvo ir liūdesio, ir džiaugsmo. Labai gera buvo susitikti su visais geriausiais. Tai – tarsi giminės susitikimas kartą per metus. Gaila, kad ne visi giminaičiai galėjo atvykti ir pabūti kartu, bet, tikiuosi, ši tradicija kasmet suvienys vis daugiau dalyvių. Kaip aš atsidūriau šioje šeimoje? Visa tai įvyko dėl „Eurovizijos“, kuri būna metų laukiamiausias TV renginys. Kad teks kažkada gyvai stebėti didžiąją „Euroviziją“ – apie tai net nesvajojau, tačiau, kai sužinojom apie projektą „Draugystė veža“, su Tadu užpildėm anketą ir laimėjome atrankinę kelionę po Lietuvą. Tada ir atsivėrė naujos galimybės, prasidėjo nuotykiai. Per metus iškepiau begalę tortų, kuriais atsidėkojom už palaikymą balsavime, susipažinome su daugybe žmonių ir tikrai nežinau, kuris laimėjimas šiuo metu yra didesnis –kelionė ar atrasti draugai... Kelionės – tai priemonė pažinti ir rasti draugus, tad mums tai – svarbiausia. Vakar arenoje supratau, koks svarbus palaikymas, tikėjimas ir susitikimas su draugais. Koks stiprus jausmas būti dalimi pažinimo. Taip, gaila, jog negalios riboja, sėja baimę ir atima drąsą, bet šis projektas suteikia vilties, skatina žengti drąsų žingsnį. Taip – viešumas, eteris ... Bet kaip gi kitaip visuomenė sužinos apie žmones, kurie turi „ypatingų galių“, jei apie tai nekalbėsime? Čia nugalėtojų nėra. Čia yra draugystė tarp sveikųjų ir mūsų – su „ypatingom galiom“. Tad sveikinu tuos, kurie vakar laimėjo draugystę...
Šventinei euforijai atslūgus, prieš išvykstant į Roterdamą, „Draugystė veža“ organizatorių dar laukia trijų savaičių „Turas po Lietuvą“. Turo tikslas – įkvepiančiai skleisti žinią plačiojoje auditorijoje, plėsti tolerancijos ribas, mažinti atskirtį tarp negalią turinčiųjų ir neturinčių, pabrėžti galias, o ne negalias. Šešiuose Lietuvos miestuose komanda kvies į motyvuojančius susitikimus, kuriuose savo asmeninėmis įkvepiančiomis istorijomis dalinsis projekto senbuviai. „Draugystė veža“ neatsisveikina, ji sako: „Iki kito susitikimo!“
Teksto autorė Indrė Radžiukynienė.
