Tavo LRT

2020.02.15 12:01

Šiais metais „Eurovizijoje“ Roterdame plazdės Lietuvos trispalvė, laikoma trijų projekto „Draugystė veža“ porų

Indrė Radžiukynienė 2020.02.15 12:01

Vasario 14 d. 24 val. baigtas finalinis projekto „Draugystė veža“ balsavimas. Trys iš septyniolikos daugiausiai balsų surinkusios draugų poros (su negalia ir be jos) bus paskelbtos šiandien, vasario 15 d., Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame nacionalinės „Eurovizijos“ finale.

Gegužės mėnesį šios poros gyvai stebės Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“, kuri šiais metais vyks Nyderlanduose, rašoma pranešime žiniasklaidai.

LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo socialinio projekto metu, per atrankines keliones, iš viso nuvažiuota apie 2500 kilometrų, aplankyti Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Šilutės, Kauno, Jonavos, Kėdainių, Tauragės ir Alytaus miestai bei rajonai, sutikta daug nuostabių žmonių. Šių metų naujovė – dalyvių poros galėjo grožėtis ne tik įspūdingomis Lietuvos gamtinio turizmo vietomis, bet ir regioniniais, nacionaliniais parkais bei susipažinti su šalies tautinėmis mažumomis.

„Širdis dainuoja matant, kaip „Draugystė veža“ iš tikrųjų griauna sienas tarp neįgaliųjų ir sveikųjų. Nors šiame projekte sukuosi jau penktus metus, bet būtent šiais metais supratau, kad man jis – tarsi mažas mūsų Lietuvos atspindys. Juk taip ją myliu, nors žinau, kad mano šalis turi trūkumų. Projekto metu kartu mokėmės, pažinome, atradome, suvokėme, tobulėjome. Kadangi kiekvienas dalyvis man yra tarsi vaikas, labai noriu tikėti, kad šį projektą jis paliks užaugęs, sustiprėjęs, geresnis, sąžiningesnis.

Kaip ir mes, organizatoriai, – atradę naujus kelius į žmonių širdis ir pasiruošę tobulėti. Grįžtant namo iš paskutinės kelionės sustojom Trakuose išgerti kavos. Pilis taip viliojančiai švietė... Dabar žiūriu į to vakaro nuotrauką ir suprantu, kad man šių kelionių bendrakeleiviai ir sutikti žmonės – tarsi tas pilies atspindys ežere... Ne, nesijaučiu pilimi, Jūs – man tarsi pilis, pilna naujų atradimų, išgyvenimų, patirčių ir besąlygiškos meilės. Ačiū, kad tikite, pasitikite ir įsileidžiate į savo širdis. Jaučiu, tai – ne pabaiga, tai – kažko naujo pradžia!“ – sako projekto įkūrėja ir tiesiog mama – Žydrė Gedrimaitė.

Šios nuostabios iniciatyvos metu 18 draugų porų patyrė daug netikėtų įspūdžių, atrado savyje naujų savybių, nugalėjo vidines baimes, bendromis jėgomis įveikė ne vieną iššūkį! Šiems žmonėms juoko, staigmenų, pirmų kartų kupinas projektas baigėsi. Tai, ką jie išgyveno, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais, perteikti vaizdais. Turbūt galima tik pajusti. Norisi tikėti, kad tarp dalyvių užsimezgė protu nepaaiškinamas, jokiems visatos dėsniams nepaklūstantis ryšys – tikra, jaudinanti draugystė. Svarbesnė ir svaresnė už bet kokius apdovanojimus. Tai geriausiai liudija jų pačių išsakytos mintys:

Vida ir Darius Svetlikauskai: „Aš gyvenu su trimis inkstais, dėl to mano žmona – tik su vienu! Labai norisi padrąsinti kitus ir būti realiu pavyzdžiu. Po organų transplantacijos gyvenimas nesustoja. Jis tęsiasi. Juk nėra nieko gražiau už išsaugotą gyvybę.“

Sandra Ragaišytė ir Vytautas Vanagas: „Dalyvavimas projekte yra dovana, kokios dar niekada nesu gavęs. Jaučiuosi labai daug laimėjęs. Kai susipažįsti su tokiais fantastiškai stipriais žmonėmis, net sunku pasakyti, kas iš tiesų turi negalią. O draugo parama sunkią vienatvės akimirką ir yra didžiausia dovana!“

Vitalija ir Darius Važgauskai: „Kartu mes jau 21 sezoną. Ir kaip kiekviename seriale, taip ir mūsų gyvenime buvo visko, bet labai džiaugiamės, kad jis vis dar tęsiasi! Puiku, kad yra gerų žmonių, organizuojančių tokius projektus – jame atradome daug naujų draugų, daug juokėmės. Savo pavyzdžiu norime įkvėpti kitus. Tačiau ir patiems neįgaliesiems reikia įdėti daugiau pastangų siekiant savo svajonių.“

Gedvidas Misevičius ir Mantas Karpavičius: „Dalyvaudamas projekte noriu visiems pranešti, kad galima puikiai draugauti su negalią turinčiu žmogumi kaip su lygiaverčiu partneriu, kad draugystė su „kitokiu“ žmogumi ne tik įmanoma, bet gali būti labai graži ir turtinga.“ „Aš noriu žmonėms palinkėti nebijoti atsiverti pasauliui ir prisijaukinti kaip aš. Prisijaukinti lapę kaip „Mažajam prince“. Ir tada jūs būsit lapės... Lapė aš, lapė tu, lapės mes visi kartu!“

Ieva Jankauskaitė ir Andžėjus Ravanas: „Ilgai turėjau visiems įrodinėti, kad man viskas gerai. Juk kartais neregintis žmogus pasiekia daugiau nei regintis. Aš net dažnai pamirštu, kad jis turi negalią.“ „Didžiausia siekis būtų, kad ne tik neįgalieji jaustųsi gerai tarp sveikųjų, bet kad sveikieji patogiai jaustųsi tarp neįgaliųjų. Tada neliktų jokios atskirties.“

Vaidas Kuliauskas ir Jurgita Minderytė: „Draugystė – kai džiaugiesi ir papildai vienas kitą. Dviese gali padaryti daug daugiau negu vienas.“

Nina Šprikova ir Vaida Kašinskienė: „Dabar jaučiuosi laiminga, nes palikau globos namus. Esu laisva ir dėkinga Vaidai už tai, kad moko mane gyventi iš naujo! Laimė yra laisvė!“

Laura Sidaraitė-Michailovė ir Irena Trečiokienė: „Dalyvavimas projekte mums tapo dideliu išbandymu, nes teko palikti šeimą. Bet džiaugiamės priėmusios teisingą sprendimą, nes projektas padėjo susidraugauti su naujai sutiktais žmonėmis. Visi bendravo taip šiltai, kad negalios tapo nepastebimos.“

Laima Iljinienė ir Simonas Kriaučiūnas: „Tikrai draugystei nesvarbus amžiaus skirtumas. Aš su juo bendrauju kaip su sau lygiu.“ „Dalyvavimas šiame projekte atnešė daug įsimintinų akimirkų, naujų draugų, daugiau pasitikėjimo savimi, optimizmo, supratimą, kad kiekviena diena nuostabi. Pažinau fantastiškus žmones, su kuriais galiu nieko nebijoti, galiu semtis iš jų stiprybės ir jėgų. Tikiu, kad ir pasibaigus šiam projektui, draugystės tiltas, nutiestas tarp Jonavos krašte keliavusių dalyvių, išliks, ir, kai atšils, vėl visi susitiksime. Kviečiu ir kitus savo likimo draugus nebijoti ir pamėginti sudalyvauti projekte.“

Reda Tiškutė ir Vilma Pipirienė: „Draugystė veža“ – ne skambus pavadinimas, tai – realus veiksmas, atidumas, buvimas kartu, žydėjimas, polėkis.“ „Man taip gera, kad esu Kėdainiuose. Širdis atsigavo!“

Jonas Petrauskas ir Edita Racevičienė: „Draugystė žmogui suteikia daug galimybių. Tos galimybės padeda praplėsti akiratį. Ir tai „veža“... Dėkojame už puikiai praleistą laiką, naujas patirtis, gražias pažintis ir, svarbiausia, už tikrą juoką ir nesumeluotas ašaras!“

Indra Uginčienė ir Simona Marija Skerniškytė: „Dalyvavimą šiame projekte galima nusakyti vienu žodžiu – pasaka! Abi su Simute jaučiamės labai praturtėjusios, pažinusios daug meilę pasauliui dovanojančių žmonių. O juk tai, ką duodi su meile, sugrįžta dvigubai!“

Kasparas Dučinskas ir Gytis Lengvenis: „Draugystė veža“ projektą mes suprantam kaip galingą srovę, kuri neša mus gyvenime ir moko priimti kitus tokius, kokie jie yra.“

Inga Filipovič ir Vilma Vidžiūnienė: „Šiame projekte neįgaliųjų porininkai – žmonės, kuriais galima pasitikėti, kurie niekada neišduos.“ „Draugystė veža“ – nuostabus projektas. Tarsi meilė. O tai juk negali „nevežti“!

Jūratė Sarokienė ir Vida Juodvalkienė: „Šių metu „Eurovizijos“ šūkis – „Pabandom iš naujo!“ – tai mes ir bandom. Projekte iš naujo atradome kelionių malonumą, pasisėmė patirties, o visos negalios tarsi ištirpo. Dėkojame organizatoriams ir visiems sutiktiems žmonėms už patirtą bendrystės jausmą, už visus pirmus kartus, už šilumą, nuoširdumą ir galimybę į viską pažvelgti kitaip. Bendravimas – mūsų visų stiprybė!“

Jelena Grigaitė ir Jelena Kaznachejeva: „Dalyvavimas projekte paskatino mane išeiti iš komforto zonos, labiau pasitikėti savimi, padėjo susirasti naujų draugų. Ir, svarbiausia, įrodyti, kad negalia netrukdo įdomiai ir aktyviai gyventi.“ „Didžiausias neįgalumas yra abejingumas. Jis – užkrečiamas. Sveikieji turėtų kuo daugiau galvoti apie tuos, kuriems reikia jų pagalbos. O kartu galima padaryti labai daug. Ačiū organizatoriams už iniciatyvą, gerumą ir nuoširdų norą padėti kitiems.“

Audrius Lukšys ir Giedrė Kisielienė: „Puiku, kad šis projektas supažindina visuomenę su „kitokiais“ žmonėmis. Mokausi iš Audriaus džiaugtis kiekviena diena, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Tegul mūsų draugystė „veža“ toli!“

Nors pagal projekto taisykles dalyviai negali būti susiję giminystės ryšiais, sunkų autizmo spektro sutrikimą turinčiam Edmundui Veselovui ir jo mamai Svetlanai buvo padaryta išimtis – be teisės varžytis dėl pagrindinio prizo ir dalyvauti finaliniame balsavime. Edmundas niekada nebuvo jokioje kelionėje, neturėjo draugo ir labai norėjo jį susirasti.

Vaikino svajonė buvo išpildyta – jis dabar turi net ne vieną draugą. Ir jam nereikia jokių kitų dovanų! Filmuojant reportažą Edmundas su pasididžiavimu tarė kiekvieno naujai atrasto draugo vardą. Džiaugėsi jo prisilietimu, net rado panašumų (vienodas barzdas) ir turbūt pirmą kartą iš svetimų žmonių, ne šeimos, išgirdo tiek nuostabių žodžių apie save: gražus, mielas, geras, linksmas, rūpestingas, atidus, draugiškas... Jo švytinčios akys liudijo tai, kad šio suaugusio vaiko gyvenime pirmą kartą per 22 metus įvyko tikras stebuklas, iki sielos gelmių supurtęs visus dalyvius, palikęs jų širdyse gilią, neištrinamą žymę: „Draugystė veža. Aš turiu daug draugų. Žmonės yra geri... “