LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas socialinis projektas „Draugystė veža“ baigia atrankines keliones po Lietuvą ir supažindina su paskutinėmis dalyvių poromis. Laukia svarbiausias etapas – išrinkti tris laimėtojų poras balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis.
Poros nugalėtojos bus paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finale. Tuomet ir paaiškės, kurie laimingieji gegužės mėnesį keliaus į Roterdamą ir gyvai stebės Lietuvos bei kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“!
Pasak projekto įkūrėjos ir „sielos“ Žydrės Gedrimaitės, šiais metais iš viso nuvažiuota apie 2500 kilometrų, aplankyti 6 miestai ir rajonai, sutikta daug žmonių atviromis širdimis... „Grįžtant namo sustojom Trakuose išgerti kavos. Pilis taip viliojančiai švietė... Dabar žiūriu į šią nuotrauką ir suprantu, kad man šių kelionių bendrakeleiviai ir sutikti žmonės – tarsi tas pilies atspindys ežere... Ne, nesijaučiu pilimi, Jūs – man tarsi pilis, pilna naujų atradimų, išgyvenimų, patirčių ir besąlygiškos meilės. Ačiū, kad tikite, pasitikite ir įsileidžiate į savo širdis. Jaučiu, tai – ne pabaiga, tai – kažko naujo pradžia!“ – mintimis dalijasi Žydrė. O tai, kas nutiko paskutinėje simbolinėje kelionėje, neįmanoma nusakyti jokiais žodžiais, perteikti vaizdais. Turbūt galima tik pajusti. Viena aišku, kad tarp dalyvių užsimezgė protu nepaaiškinamas, jokiems visatos dėsniams nepaklūstantis ryšys. Tikra, jaudinanti draugystė.
Tai kokios tos – paskutinės atrankų poros? Ir ką dalyviai atrado Alytaus krašte?
Jelena Grigaitė ir Jelena Kaznachejeva. Šias moteris sieja laiko patikrinta draugystė – ji prasidėjo prieš 30 metų mokyklos suole. Draugės juokauja, jog tarp jų beveik nėra skirtumų – tik tai, kad viena gali užlipti laiptais, kita – ne. Jelena G. jau 17 metų serga raumenų distrofija arba miopatija, juda neįgaliojo vežimėliu. „Tuo metu, kai sužinojau apie ligą, buvo labai sunku susitaikyti su negalia, priimti save kitokią. Nenorėjau nieko daryti, sėdėjau namuose, atsiribojau nuo pasaulio. Man labai pasisekė, kad turiu tokią nuostabią draugę, kuri labai man padeda. Ji – mano šypsena, mano juokas, kultūros programa“, – pasakoja Jelena G. „O aš labai džiaugiuosi, kad turiu draugę, kuriai visada galiu išsipasakoti. Jelena yra labai savarankiška. Daug metų ji slaugo gulinčią mamą. O juk daugelis sveikųjų to nedaro. Didžiausias neįgalumas yra abejingumas. Jis – užkrečiamas. Sveikieji turėtų kuo daugiau galvoti apie tuos, kuriems reikia jų pagalbos. O kartu galima padaryti labai daug“, – atvirauja Jelena K. Draugės svajoja aplankyti gražiausius Italijos miestus – Veneciją, Romą, Florenciją ir Milaną. Jos smagiai leidžia laiką kartu – eina į kultūros renginius, koncertus, teatrą ir t.t. Jelena G. mano, kad dalyvavimas projekte paskatino ją išeiti iš komforto zonos, labiau pasitikėti savimi, padėjo susirasti naujų draugų. Ir, svarbiausia, įrodyti, kad negalia netrukdo įdomiai ir aktyviai gyventi. O Jelena K. dėkoja organizatoriams už iniciatyvą, gerumą ir nuoširdų norą padėti kitiems. Abi Jelenos tiki, kad gali laimėti projektą, nes jų draugystė „veža“ tikrai ilgai. Kartu jos nori patirti naujų įspūdžių, stebėti Nyderlanduose „Euroviziją“ ir iš ten perduoti visiems linkėjimus.
Audrius Lukšys ir Giedrė Kisielienė. Audrius nuo gimimo turi stuburo išvaržą, dėl kurios judėti gali tik neįgaliojo vežimėliu. Giedrė – Marijampolės socialinės pagalbos centro darbuotoja. Draugai susipažino 2012–2013 m. Marijampolės jaunimo organizacijos bendrose veiklose. Dabar yra labai geri draugai ir didžiuojasi savo draugyste. Abu svajoja apie klestinčią Marijampolę, kurioje būtų sukurtos idealios sąlygos judėjimo negalią turintiems žmonėms, kad būtų paprasta judėti šaligatviais, patekti į valstybines įstaigas, kavines, kultūros įstaigas. Giedrė labai džiaugiasi, kad projektas „Draugystė veža“ supažindina visuomenę su „kitokiais“ žmonėmis. Ji taip pat labai stengiasi, kad Audrius būtų matomas. Abu yra aktyvūs, žingeidūs, kartu dalyvauja „Marijampolės bėgime“, lankosi įvairiuose kultūros renginiuose. Antradieniai – tai šventos draugų susitikimo dienos. Tada jie lankosi kavinėse, eina pasivaikščioti, švenčia gimtadienius, aptaria įvairius gyvenimo siekius, tikslus. Abu yra kuklūs žmonės, labai vertina tai, ką turi, džiaugtųsi už bet kurią draugų porą, kuri laimėtų kelionę į Nyderlandus. Jeigu tai būtų jie – priimtų kaip didžiulę draugystės dovaną. „Tegul mūsų draugystė veža toli!“ – juokiasi Giedrė.
Edmundas Veselovas ir Svetlana Veselova. Edmundui – 22 metai, jis turi autizmo spektro sutrikimą. Svetlana – jo mama. Nors projekto taisyklės neleidžia dalyvauti giminių porai, bet Edmundui ir Svetlanai buvo padaryta išimtis (be teisės varžytis dėl pagrindinio prizo). Nes Edmundas niekada nebuvo jokioje kelionėje, neturėjo draugo ir labai labai nori jį susirasti. Tik tiek. Nors vaikino negalia yra labai sunki, tėvai visada stengėsi ji lavinti, pratinti prie bendruomeninio gyvenimo. Namuose vaikinas išneša šiukšles, atneša namo malkų, padeda tėčiui užkurti židinį. Jis atsakingas už šuns šėrimą – tėvai jį nupirko norėdami padėti sūnui nugalėti šunų baimę. Svetlana sako, kad sūnus yra tarsi veidrodis. Jis atspindi kiekvieno emocijas. Į teigiamą bendravimą atsako teigiamu elgesiu, į neigiamą – neigiamu. Dėl to bendrauti su juo reikia išmokti. Išmokyti Edmundą rišliai pasakyti pirmąjį 6–7 žodžių sakinį mamai pavyko tik tuomet, kai jam sukako beveik 18 metų. Vaikinas taip, kaip sugebėjo, mokėsi ir baigė mokyklą. Tačiau tai buvo labai sudėtingas laikas, jis jautėsi vienišas, niekas su juo nedraugavo. Svetlana labai norėjo, kad sūnus dalyvautų „Draugystė veža“ projekte, galbūt susirastų draugą, ir kad mama jo gyvenime dalyvautų vis mažiau. Tik atvykus į Alytų, Edmundas padavė Žydrei laišką, kuriame klausė: „Kas bus mano draugas?“ Ir kvietė į svečius Druskininkuose. Vaikinas draugus rinkosi pats – „matavosi kėdę“ prie kiekvieno, jaukinosi. Svetlana šios kelionės metu jautėsi labai laiminga, nes tiesiog nepažino savo sūnaus. Jis nurimo, buvo linksmas, pamiršo jį kamuojančias baimes. Nors bijo aukščio, tačiau ant aukščiausio Lietuvoje tilto džiūgavo, bėgiojo ir padėjo kitiems stumti vežimėlius. Nors niekada nevažiuoja liftu – su naujaisiais draugais tai padarė. Filmuojant reportažą Edmundas pasakė, kad žmonės yra geri ir su pasididžiavimu tarė kiekvieno naujai atrasto draugo vardą. Džiaugėsi jų prisilietimais, net rado panašumų (vienodas barzdas) ir turbūt pirmą kartą iš svetimų žmonių, ne šeimos, išgirdo tiek nuostabių žodžių apie save: gražus, mielas, geras, linksmas, rūpestingas, atidus, draugiškas... Jo švytinčios akys liudijo tai, kad šio suaugusio vaiko gyvenime pirmą kartą per 22 metus įvyko tikras stebuklas, iki sielos gelmių supurtęs visus dalyvius. Palikęs jų širdyse gilią, neištrinamą žymę: „Draugystė veža. Aš turiu daug draugų. Žmonės yra geri... “
Taigi šių gerų žmonių kompanija patraukė į Alytų. Kadangi keliavo du dalyviai su judėjimo negalia, organizatoriai į pagalbą pasikvietė „Socialinį taksi“. Tai projekto draugas, kuris padeda visada, kai reikia. „Socialinis taksi“ tai – pavėžėjimo paslauga, kuri leidžia žmonėms su negalia tapti mobilesniais ir savarankiškesniais, užtikrina įvairią negalią turinčių žmonių saugų ir patogų keliavimą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir net 7 skirtingose Lietuvos vietose: Vilniuje, Vilniaus rajone, Klaipėdoje, Klaipėdos rajone, Panevėžyje, Visagine bei Zarasų rajone. Jau visai netrukus šių paslaugų teikimas startuos Ukmergėje ir Utenoje. Tarp miestų, kuriuose veikia „Socialinis taksi“, taikoma sąryšio sistema. Užsienyje įrengti ir specialiai pritaikyti automobiliai leidžia kelionės metu saugiai jaustis vežimėlyje, o asmeniniai vairuotojai-asistentai ne tik nuveža į reikiamą vietą, nuneša daiktus, suteikia palydą, tačiau naudodami specialią nuleidimo ir pakėlimo įrangą gali nukelti žmones iš neįgaliajam nepritaikytų butų daugiabučiuose. „Socialinis taksi“ nori paskatinti žmonės su negalia vykti ne tik į gydymo įstaigas, tačiau ir į ekonominio bei socialinio užimtumo vietas: darbą, kiną, susitikti su draugais. Kad „Socialiniame taksi“ dirbantys vairuotojai – nuostabūs, paslaugūs ir draugiški žmonės, įsitikino ir „draugiečiai“, kai susitiko su juos vežusiu Edgaru Kurila! O Edgaras, visai netikėtai atsidūręs projekte, džiaugiasi: „Draugystė veža“ komanda, jūs – nuostabūs! Ačiū už nerealiai praleistą laiką, už tikrą jausmų bombą ir naują patirtį! Tai, ką jūs darote, yra tikras stebuklas!“
Pažintį su Alytaus kraštu dalyviai pradėjo Pivašiūnuose, kurie Lietuvoje garsūs savo atlaidais. Bet pirmiausia buvo apsilankyta ne bažnyčioje, bet Pivašiūnų amatų centre. Juk tik Dzūkijoje galima išmokti iškepti pietums tradicinę dzūkišką bandą! O kol „draugiečiai“ ruošėsi bandų kepimui, centro darbuotojai ne tik papasakojo, kokias edukacijas gali pasiūlyti, bet ir linksmino projekto dalyvius. Edukacinių užsiėmimų metu padedant specialistams galima išmokti kepti duoną, pyragus, dzūkiškas bulvines bandas, iš vaško lieti žvakes, pasigaminti darbelių iš medžio, keramikos, nusipinti dirbinį iš vytelių ir parsivežti namo kaip suvenyrą. Centre yra konferencijų salė, veikia suvenyrų krautuvėlė ir parodų salė. Projekto dalyviai centre sužinojo apie dzūkus naujai: „Jei ne uogos ir ne mergos nuogos – dzūkų vyrai būtų grybai!“
Būnant Pivašiūnuose privaloma aplankyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią – būtent čia visą savaitę vyksta įžymieji Žolinės ir Marijos gimimo atlaidai, tomis dienomis šią vietą aplanko daugybė maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. Pivašiūnai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1639 m., kai jie buvo atiduoti Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. Šiandienė medinė bažnyčia buvo pastatyta 1825 m. Didžiajame maldos namų altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Istorija byloja, kad sudegus pirmosioms dviem bažnyčioms išliko tik šis paveikslas. Padavimas pasakoja, jog jis – atvežtas iš Turkijos, yra šventas ir turi stebuklingų gydomųjų galių. Pagal vertę jis prilygsta Vilniaus Aušros Vartų Madonai ir kasmet privilioja tūkstančius maldininkų. 1988 m. Jo Ekscelencija kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios viduje taip pat yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Įspūdinga interjero dalis – 15 baltai dažytų, paauksuotų medinių skulptūrų. Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse galima pamatyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių. Pivašiūnų bažnyčia yra įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Prie garsiosios bažnyčios, kuriai jau 195 metai, keliautojų komandą pasitiko klebonas monsinjoras, Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekanato dekanas Vincas Baublys. Keliautojai klausėsi įdomių klebono pasakojimų, ėjo aplink altorių, kartu meldėsi ir prašė visiems užtarimo!
Alytus dar vadinamas Baltosios rožės miestu, tad nenuostabu, kad sekantis lankytas objektas buvo Alytaus simboliu vadinamas Baltosios rožės tiltas. Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. Vilius Karieta) pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra „Obels žiedas“. Šiandienį tiltą mėgsta ekstremalių pramogų entuziastai – čia organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis. Nuo tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Tilto prieigose pastatyta rožių širdelė iš nerūdijančio plieno, ant kurio įsimylėjėliai kabina meilės spyneles. Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje galima išmatuoti savo meilę. Ant jo kas 40 metrų yra šešios žymos – ties jomis aprašyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios vietos. „Draugystė veža“ kompanija dėkoja Alytaus turizmo informacijos centro gidei Birutei Malaškevičiūtei už įdomią kelionę! Tai ji papasakojo, kad Alytaus pavadinimas kilo iš meilės istorijos, kai kunigaikštis Alyta įsimylėjo vaidilutę Mirgrausėlę. Žuvus kunigaikščiui ji verkė 7 dienas ir 7 naktis. Iš jos ašarų pradėjo tekėti upelis, žmonės, žinodami, kodėl ji verkė, upelį pavadino Alytupiu, o šalia įsikūrusį miestą – Alytumi!
Kita keliauninkų aplankyta vieta – Antano Jonyno memorialinis muziejus. Tai pirmasis muziejus Lietuvoje, atidarytas po Kovo 11 – osios akto. Tai namai, kuriuose prabėgo poeto, rašytojo, Lietuvos aklųjų draugijos organizatoriaus vaikystė ir paauglystė. Muziejų 1988 m. įsteigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga. Jaukius namus 1928 m. pastatė rašytojo tėvas Ignas Jonynas. Antanas Jonynas šiuose namuose gyveno iki skaudaus savo gyvenimo lūžio – apakimo. 1941 m. išvyko mokytis į Kauno aklųjų institutą, vėliau namo sugrįždavo tik vasaroti. Čia saugomi poeto daiktai, rankraščiai, nuotraukos, paliktas autentiškas XX a. 3 dešimt. alytiškio kambario interjeras. Kiekvienais metais muziejuje vyksta tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“, vasaromis – koncertas „Dainuoju poeziją“, visus metus organizuojami susitikimai, poezijos vakarai, knygų pristatymai, vedami edukaciniai užsiėmimai. Nors šioje kelionėje „draugiečių“ komandoje nebuvo nei vieno neregio, tačiau dalyviai džiaugėsi, kad apsilankė šiame muziejuje ir rašė Brailio raštu! Ypatingai visi dėkoja muziejaus kolektyvui už šiltą priėmimą, jautrumą, greitą aplinkos pritaikymą turintiems judėjimo negalią (per keletą laiptelių buvo patiestos lentos, leidusios į seną muziejų įriedėti ir su ratukais)! Ačiū, už Jūsų didelę širdį!
Po skanios vakarienės keliautojų laukė neeilinis įvykis – jie dalyvavo labdaros-paramos koncerte Alytaus teatre „Matyti galima tik širdimi“, skirtame paremti su akies vėžiu (retinoblastoma) kovojančiam mažam berniukui Adrijui ir vilties bei ryžto išgydyti sūnų neprarandantiems, regėjimo negalią turintiems tėvams – Deimantei ir Nerijui Jasiams. Lietuvoje berniukui buvo skirtos 3 chemoterapijos, vėliau pradėtas gydymas Šveicarijoje – tris kartus taikytas gydymas lazeriu bei skirta viena chemoterapija, kad liga neišplistų į geriau matančią akį. Dalį gydymo išlaidų kompensuoja Valstybinės ligonių kasos, tačiau už keliones ir pragyvenimą brangioje šalyje reikia susimokėti patiems. Jaunai šeimai padeda tėvai ir artimieji, visuomeninės organizacijos. Šio koncerto iniciatorei, negalią turinčiai Jūratei Mokrecovaitė vaikystėje už Amerikos lietuvių suaukotus pinigus buvo atlikta operacija. Dėl to šiandien jos gyvenimas yra pilnavertis. Tada, dar būdama maža mergaitė, ji pasižadėjo užaugusi padėti mažiems vaikučiams. Laidoje „Unikalios mamos“ per LRT PLIUS pamačiusi Adrijaus ir jo mamos Deimantės istoriją artėjančio jubiliejaus proga nusprendė savo idėją įgyvendinti. Svajonę paversti realybe padėjo Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė ir Alytaus miesto soroptimisčių klubas. Koncerte dalyvavo Merūnas Vitulskis, Donatas Montvydas, miesto šokių kolektyvai: „Aušrinė“, „Alemana“, Alytaus jaunimo centro baleto studija „Jete“, „X Faktoriaus“ antros vietos laimėtoja Martyna Jezepčikaitė, renginio iniciatorė Jūratė Mokrecovaitė, renginio vedėjas Drevinuko mokyklos mokinys Kajus Kačinskas. Savanoriškai talkino Alytaus teatro darbuotojai. Per vieną mėnesį suorganizuoto paramos koncerto rezultatas pranoko lūkesčius – visi bilietai į pusės tūkstančio vietų Alytaus miesto teatro salę buvo išpirkti, į Alytaus soroptimisčių klubo sąskaitą lėšų Adrijaus gydymui pervedė alytiškiai, įmonės, įvairūs klubai. Visi berniuko gydymui surinkti pinigai – 11 184 eurų – bus perduoti Adrijaus tėveliams. Šis nuostabus renginys tik dar kartą įrodė, kokie geri ir vieningi gali būti Lietuvos žmonės, kai pradeda matyti širdimi...
Teatro direktorė Inesa savo facebook paskyroje dalijosi tokiais įspūdžiais: „Prabundu trečią valandą nakties ir beveik keturias valandas „plūduriuoju“: niekaip nežmiegu, toliau gyvenu renginio prisiminimais, jauduliu, apsikabinimais, Adrijaus mamos Deimantės šypsniu, Kajaus linksmai išmintingu pokalbiu su Donatu, užstrigusiu vaizdu ekrane, Tėjos skrydžiu, Merūno „Ave Marija...“ Mama sakydavo, kad geras virtuvės šefas geba išvirti sriubą iš kirvio koto... Panašiai jautiesi rengdamas labdaros renginius, kai norisi sukurti kažką nepaprastai gražaus, bet tuo pačiu neišleisti nė cento, nes visas lėšas skrupulingai skaičiuoji ir skiri tam kilniam tikslui, dėl kurio ir ėmeisi šio renginio... Ir tuomet gali pasikliauti tik savo fantazija ir gerais draugais. Vieni jų – laiko patikrinti, su kuriais nors tuoj pat – į Džomolungmą, kitus atradau tik dabar, bet jausmas toks – lyg tą pūdą druskos senų seniausiai kartu suvalgėme!“
O renginio sumanytoja Jūratė atviravo: „Nenusakomas jausmas, kai antrą dieną verki iš džiaugsmo ir negali sustoti! Ar yra žodžiai, kuriais galėčiau padėkoti visiems tiems, kuriems svetimo skausmo nebūna? Dar kartą tariu, ačiū, Inesai Pilvelytei, kuri tiek meilės, šilumos sudėjo į šį renginį. Ačiū, mieloms Soroptimistėms. Jūsų širdys tokios didelės! Žydre Gedrimaite, ačiū, už nuostabias laidas, už tai, kad esi! Už Adrijaus istoriją. Ačiū, nuostabiems atlikėjams – Merūnui, Donatui, Martynai ir kitiems už tai, kad virpino mūsų širdis! Ačiū, Kajukui, kuris tikrai po daugybės metų stebės saulėlydį su Adrijuku! Deimante Reinyte-Jasiene, Tavo stiprybė įkvepia. Žemai lenkiu galvą prieš Tavo motinišką meilę! Ačiū už stebuklą, kurio dalimi buvom!“
Antroji kelionės diena prasidėjo Alytaus profesinio rengimo centre. Tai – atviras, žmogiškąsias vertybes puoselėjantis, turintis aiškius tikslus ir efektyvius integracinius ryšius, bendradarbiaujantis tarptautinėje erdvėje, stebintis ir analizuojantis savo veiklą ir besikeičiančią aplinką, atnaujinantis ir papildantis ugdymo procesą, absolventams suteikiantis gerą išsilavinimo lygį profesinio rengimo centras. Kad tai nėra tik skambūs ir tušti žodžiai įsitikino ir projekto dalyviai papietavę centre esančioje neįgaliųjų kepyklėlėje. Ji atidaryta įgyvendinant projektą „Konditerijos dirbtuvės „Neįgaliųjų laisvė veikti“. Idėjai pasiteisinus, kepyklėlė sėkmingai veikia iki dabar. Kai kurių kepyklėlėje dirbančiųjų negalia – labai sunki, jų darbingumas – vos trisdešimt procentų, tačiau jiems tai netrukdo užsiimti mėgstamais darbais. „Draugiečiai“ skanavo nuostabių pyragėlių, džiaugėsi puikiais centro mokytojų ir mokinių gamintais pietumis, maloniu aptarnavimu. Už šiltą priėmimą ir kilnius darbus projekto keliautojų komanda dėkoja centro direktoriui Vytautui Zubrui ir visam kolektyvui!
Paskutinioji aplankyta vieta – Alytaus kraštotyros muziejus, miesto inteligentų iniciatyva įkurtas 1928 m. Šiandien jame saugoma beveik 100 tūkst. eksponatų – tai istorinė, etnografinė ir archeologinė medžiaga, atkeliavusi į muziejaus fondus iš visų Pietų Lietuvos rajonų. Modernios ir interaktyvios ekspozicijos išradingai pasakoja krašto istoriją. Alytaus kraštotyros muziejui priklauso ir keletas filialų. Muziejuje vyksta edukaciniai užėmimai mokiniams ir suaugusiems. Čia galima apžiūrėti šias ekspozicijas: „Gyvenimas abipus Nemuno“, – skirta Alytaus miesto istorijai nuo XIV iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio; „1915 m. rugpjūčio 27-oji Alytuje: vienos gatvės istorija“, – skirta Pirmojo pasaulinio karo 100-osioms metinėms. Taip pat nuolat veikia parodos: „Be lietuviškos kalbos neišgyvensi nė dienos“ ir „Mažoji plastika liaudies mene“ (kalvio Vytauto Jaručio darbai). Projekto dalyviai labai dėkingi gidui Giedriui Bernatavičiui, kuris supažindino su muziejaus ekspozicija ir miesto istorija! Ir dar – kiekvienas namo parsivežė savo pasigamintą lėlytę! Už šia edukaciją „draugiečiai“ nuoširdžiai dėkoja muziejininkei Gitai Jakučionienei.
Baigėsi paskutinė projekto „Draugystė Veža“ 2020 atrankinė kelionė... Kaip visada – įspūdžių, patirčių, emocijų, pamokų kupina kelionė... Dalyviai tiki tuo, kad susitiks, bendraus, draugaus ir pasibaigus projektui!
Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais–ketvirtadieniais portale www.lrt.lt ir penktadieniais – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
Teksto autorė Indrė Radžiukynienė.
