Tavo LRT

2020.01.20 13:24

„Draugystė veža“: gerumo dvasia, užburiantis grožis ir skaniausi pasaulyje ledai!

LRT.lt2020.01.20 13:24

LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristato socialinį projektą „Draugystė veža“ ir tęsia pažintį su atrankos dalyvių poromis (draugų su negalia ir be jos), rašoma pranešime žiniasklaidai.

Raginame – pildykite anketą ir būkite viena iš porų, kuri galbūt taps nugalėtoja ir stebės „Eurovizijos“ finalą Nyderlanduose!

Ši kartą 3 atrankos poros, kurių tarpusavio ryšys toks tikras – tarsi mamos ir vaiko – kartu keliavo po Kėdainių kraštą.

Reda Tiškutė ir Vilma Pipirienė. Reda yra su intelekto negalia. Draugės pažįstamos jau penkerius metus, nuo tada, kai Reda gyveno Vilijampolės socialiniuose globos namuose, o Vilmutė (taip visi ją vadina) dirbo jos grupėje. Reda kilusi iš Kėdainių, turi brolį, o mama yra parašiusi jai vieną laišką gal prieš 10 metų.

2017 m. mergina persikėlė gyventi į Kaune esančius grupinio gyvenimo namus, Vilmutė taip pat pradėjo ten dirbti. Grupinio gyvenimo namai padeda neįgaliesiems integruotis į bendruomenę, ugdyti socialinius įgūdžius ir gyventi visavertį gyvenimą. Čia žmogui užtikrinama savarankiškumo, saviraiškos, tobulėjimo laisvė, sudaromos sąlygos dienos užimtumui ar darbinei veiklai.

Gyvendama šiuose namuose Reda tapo laisvesnė, laimingesnė, jos akys pradėjo švytėti. Reda mokosi profesinėje mokykloje virėjos specialybės bei lankosi užimtumo centruose. Reda labai myli Vilmutę, jos kartu gamina valgyti, vyksta į miestą, sekmadieniais eina į bažnyčią. Tarp jų yra užsimezgęs labai glaudus ir artimas ryšys. Vilmutė Redai yra moteriškumo pavyzdys, jos patarėja ir padėjėja.

Abi mėgsta keliauti. Reda 2019 m. lapkričio mėnesį praleido Italijoje (atliko praktiką pagal „Erasmus“ studentų mainų programą), anksčiau yra buvusi Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Vilma mėgsta rankdarbius – siuvinėja, mezga, Reda taip pat siuvinėja. Neišskiriamos draugės mano esančios linksmos, žingeidžios, gebančios suprasti ir užjausti silpnesnius. Reda sako, jog keliaujant po gimtąjį Kėdainių kraštą atsigavo jos širdis, o Vilma „Draugystė veža“ projektą vadina tikra atgaiva sielai.

Simona Marija Skerniškytė ir Indra Uginčienė. Simonai – 19 metų, ji turi negalią nuo gimimo – Dauno sindromą. Ši prasminga draugystė prasidėjo labai seniai, kai viename projekte Indra susipažino su 4–5 metų Simutės mama. Indra taip pat augina sūnų su sunkia negalia, kuriam 23 metai, o Simona stengiasi jį globoti, turi stiprų motinišką instinktą ir jaučiasi labai atsakinga už šalia esantį.

Indra sako, kad Simonos pasitikėjimas – tai brangiausia dovana, kurią galima gauti iš gyvenimo! Ji tas žmogutis, kuris niekada neišduoda, nelaiko akmens užantyje ir kiekvieną akimirką spinduliuoja tyrą meilę. Drauges sieja besąlyginis pasitikėjimas, jos papildo viena kitą. Simutė moko Indrą dainuoti. Abi svajoja apie naujas keliones, kartu smagiai leidžiamą laiką.

Laisvalaikiu veikia įvairius dalykus: keliauja baidarėmis, vyksta į gamtą, žiūri filmus, eina į bažnyčią, tiesiog kalbasi. Praėjusiais metais Simona kartu su Indre vyko į Vilnių fotografuotis vienam projektui. Tai buvo įsimintina kelionė. Taip pat Simona dalyvavo projekte apie grožį. Ją fotografavo Indra. Simonos nuotraukos apkeliavo visą Lietuvą, pasiekė netgi Briuselį.

Aplinkiniai stebisi, kiek jos turi energijos ir kiek laiko skiria viena kitai. Jos geba suburti žmones, užkrėsti juos puikia nuotaika. Draugės sako, kad nerodo savo neįgalumo, jos džiaugiasi, kad yra kitokios. Norėtų laimėti kelionę į Nyderlandus, nes jų draugystė iš tiesų veža. Tai būtų puiki patirtis ir neįkainojami įspūdžiai. Ir dar vienas įveiktas iššūkis.

Indra sako, kad dalyvavimą šiame projekte galima nusakyti vienu žodžiu – pasaka! Abi su Simute jaučiasi labai praturtėjusios. Pažinusios daug meilę pasauliui dovanojančių žmonių. O juk tai, ką duodi su meile, sugrįžta dvigubai!

Jonas Petrauskas ir Edita Racevičienė. Jonas yra su regos negalia nuo gimimo. Draugai susipažino 2019 m. vasarą Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ organizuotoje stovykloje. Tai asociacija, aktyviai veikianti asmenų su negalia meninio, estetinio, darbinio ugdymo, kultūros srityse, vykdanti jų socialinę integraciją į visuomenę.

Kasmet įvairių būrelių, dienos užimtumo centrų, o taip pat kūrybinių dirbtuvių, festivalių, stovyklų, parodų ar kitoje veikloje dalyvauja daugiau nei 2–4 tūkst. neįgaliųjų iš įvairių Lietuvos regionų. Edita į „Gubojos“ organizuotą stovyklą vyko kaip savanorė, kuri teikė pagalbą negalią turintiems žmonėms, o Jonas – kaip dalyvis. Susidraugavo abu labai greitai.

Nuo pat pirmų pažinties dienų atrodė, jog pažįstami jie jau seniai. Jono negalia nesutrukdė nei kartu bendradarbiauti, nei diskutuoti įvairiomis temomis. Jų draugystė grįsta pasitikėjimu, nes jie mano, kad tikras ryšys be pasitikėjimo egzistuoti negali. Ir nesvarbu, kad Jonas ir Edita – skirtingo amžiaus. Tikrai draugystei, kaip ir meilei, jokių ribų nėra.

Edita sako, kad būdama šalia Jono ji tampa ramesnė. Draugai kartu keliauja, rūpinasi beglobiais gyvūnais. Abu siekia atkreipti dėmesį į opiausias visuomenės problemas. Dalyvaudami projekte nori padrąsinti ir paskatinti kitus žmones su negalia, tikisi susirasti naujų draugų, pamatyti „Euroviziją“ Nyderlanduose ir gerai praleisti laiką. Jau dabar, kelionės po Lietuvą metu, jie labai džiaugiasi ir yra dėkingi už puikiai praleistą laiką, naujas patirtis, gražias pažintis ir svarbiausia už tikrą juoką ir nesumeluotas ašaras!

Savo pirmosios dienos kelionę projekto poros pradėjo žaviame, netoli Kauno, prie Urkos upelio įsikūrusiame Vandžiogalos miestelyje ir susipažino su čia gyvenančia tautine mažuma – lenkais. Susitikimas vyko švč. Trejybės bažnyčioje. Keliauninkus pasitiko ir labai svetingai priėmė lenkų ir lietuvių rašytojo Česlovo Milošo šeimos draugas, Vandžiogalos parapijos bažnyčios zakristijonas, miestelio lenkų bendruomenės pirmininkas, tiesiog „žmogus-enciklopedija“ – Ričardas Jankauskas, kuris papasakojo šio krašto istoriją, parodė unikalius eksponatus.

Šio žmogaus pastangomis suremontuota bažnyčia, čia pastatyta dar 1829 m. Šioje bažnyčioje šventas mišias kunigas aukoja atsisukęs veidu į altorių! „Draugiečiai“ galėjo prisiliesti prie senojo, daug sveriančio šimtamečio mišiolo, kelis šimtus metų turinčio metalo siūlais siuvinėto arnoto. Taip pat apžiūrėjo vargonus ir varpinę. Sunku patikėti, bet ten esančiam varpui – 300 metų! Ir būtent jis kvietė žmones į 1863 m. sukilimą!

Taip pat dalyviai aplankė gerbiamą Vandžiogalos gyventoją, 95 metus skaičiuojantį menininką, karo veteraną, lenkų karį Stanislovą Vaškevičių. Jis svečiams parodė savo drožinius ir karo laikų apdovanojimus. Miestelio Lenkų bibliotekoje, kurioje yra ir sekmadieninė lenkų mokyklėlė, atrankos poros susipažino su unikalia istorine medžiaga, senosiomis knygomis, nuotraukomis, bylojančiomis apie tikrai įdomią ir reikšmingą įvairiatautės Vandžiogalos praeitį ir jos šiandieną.

Taip pat buvo aplankyta Milošų šeimos kapavietė. „Draugystė veža“ komanda įsitikino, kad čia gyvenantys žmonės labai myli savo kraštą ir jo istoriją. Edita džiaugėsi nuostabia kelionės pradžia, nauju atradimu ir žadėjo grįžti į Vandžiogalą vasarą su dar didesniu draugų būriu.

Po sočių pietų gerai nusiteikusi kompanija patraukė į Paberžę – nedidelę kaimo gyvenvietę, savitą gamtos grožiu, turtingą kultūros vertybėmis ir šventą istorine atmintimi. Projekto dalyviai stebėjosi sužinoję, kad Paberžės kaime gyvena tik 6 gyventojai, bet yra nuolatinių seismologinių stebėjimų stotis, o kapinėse palaidoti penki 1863 m. sukilimo sukilėliai.

Nuo seniausių laikų Paberžę valdė baronai Šilingai. Už tai, kad aktyviai rėmė 1863 m. sukilimą, buvo ištremti į Sibirą. Stanislovas Šilingas palaidotas bažnyčios šventoriuje. Po sukilimo dvaras atiteko Petrapilyje gyvenusiam Tichejevui. Jis simpatizavo lietuviams, turėjo didelę įtaką caro valdžiai, tad dvaro centriniuose rūmuose įkūrė lietuvių amatų mokyklą. Dabar buvusi mokykla yra sukilimo muziejus.

Garsėja Paberžė 1787 m. nežinomų meistrų statyta medine bažnyčia, kurioje kunigavo Antanas Mackevičius – vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Viduje saugomi labai vertingi įvairių epochų dailės kūriniai. Šeši iš jų – neįgudusių dailininkų Evangelijos temomis tapyti paveikslai. Šioje parapijoje 1966–2005 m. iki pat savo mirties gyveno ir dirbo garsusis vienuolis kapucinas Tėvas Stanislovas (kun. Mykolas Dobrovolskis).

Išminties ir gėrio pasisemti, pasiguosti ir atrasti ramybę į Paberžę žmonės plūsdavo ne tik iš Lietuvos. „Draugiečiai“ buvo labai laimingi, nes galėjo pajausti Tėvo Stanislovo dvasią jo namuose... Taip pat dėkingi Reginai ir Alinai Galvanauskienėms, anytai ir marčiai, už pasidalijimus, pasakojimus... Už galimybę pamatyti įspūdingą, iki pat lubų ryškiaspalviais liktoriais nusagstytą kambarėlį! Tokio kito nėra daugiau niekur pasaulyje! Ir dar tik žibalinių lempų šviesoje plunksna poros mėgino perrašyti senovinę lietuvių giesmę rusiškos abėcėlės raidėmis! Dalyviai galvoja, kad po apsilankymo šioje sakralioje vietoje tapo geresni...

Kita draugiškosios kompanijos aplankyta vieta – Pelėdnagiai – istorinė gyvenvietė šalia Kėdainių. 2012 m. čia buvo įkurtas teminis „Pelėdų kaimas“. Bendruomenės centre veikia aktyvus būrelis moterų, sukurtos edukacinės, mokomosios, pramoginės programos. Gyvenvietėje yra 11 iš žmonių paaukotų ąžuolų išskobtų medinių skulptūrų su pelėdų atvaizdais. Čia projekto dalyvius pasitiko bendruomenės centro narės – „Pelėdų kaimo“ įkūrimo iniciatorės.

Pasitiko juos su smagiomis dainomis, vaišino morkų pyragu, gilių kava iš Lietuvos vardo tūkstantmečio ąžuolyno, sūriu, žolelių arbata, židinyje keptais „pelėdos kiaušiniais“, „širšių medumi“. „Draugiečiai“ šaudė iš lanko, „čiuožė“ slidėmis, dainavo, lingavo, mankštinosi, gavo dovanų, prie Norų akmens galvojo norus, klausėsi pelėdų ,,ūkavimo“, legendų, pasakų, pasakėčių ir įdomybių, mėgino suskaičiuoti pelėdas, kurių vyriausiai daugiau kaip 40 metų bei suprato, kad ir Pelėdų kaime „draugystė veža“!

Pailsėję po įspūdžių kupinos dienos, skaniai papusryčiavę „Grėjaus name“ draugai leidosi į ekskursiją po Kėdainius – 6 tautybių ir 6 religijų miestą. Tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Jame gyvena apie 35 tūkst. įvairių tautybių žmonių. Kėdainių senamiestis – valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas, užimantis 87 ha plotą. Jame yra 29 istorinės gatvės ir 4 turgaus aikštės, išsidėsčiusios šiaurinėje, rytinėje, pietinėje ir vakarinėje Senamiesčio dalyse.

Senamiestį puošia viena iš trijų Lietuvoje likusių miesto rotušių, 15 a. gotikinė šv. Jurgio bažnyčia, 17 a. evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčios, 18 a. šv. Juozapo bažnyčia, trys 18–19 a. sinagogos, 19 a. rusų stačiatikių cerkvė, 17 a. miesto vaistinė, 17–19 a. miestiečių, pirklių ir cechų namai.

Projekto dalyviai net kelis kartus suabejojo, ar jie tikrai Lietuvoje... Taip pribloškė Kėdainių senamiesčio grožis! Be galo džiaugėsi galėję susipažinti su senaisiais Kėdainiais – kunigaikščių Radvilų miestu.

Todėl pirmiausia buvo apsilankyta garsiojoje Šviesioje gimnazijoje (1647 m. Jonušo Radvilos pavadinta „Gimnasium Illustre“), puošniame renesanso stiliaus dviejų aukštų pastate Didžiojoje Pilies gatvėje. Joje kadaise dėstė garsūs Europos mokslininkai, mokymosi programos buvo sudaromos pagal pažangiausius metodus. Gimnazijoje veikė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, kurioje 1653 m. išspausdintas vienas svarbiausių reformatų ir17 a. didžiausių leidinių lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos“. Mokyklos puošmena – vidinis kiemelis po stikliniu kupolu, apsuptas arkų, primenančių Vilniaus universitetą.

Toliau „draugiečiai“ lankėsi įspūdingoje medinėje šv. Juozapo bažnyčioje. 18 a. pradžioje Kėdainiuose įsikūrė vienuoliai karmelitai. Vietos gyventojai reformatai jiems priešinosi, todėl bažnyčią jie pastatė tik 1766 m. Bažnyčios, kaip ir greta stovinčios varpinės tūriai yra kresni ir masyvūs, sudarantys ramų ir monumentalų siluetą. Viduje yra išlikę XVIII a. antrosios pusės altoriai bei vertingi šv. Juozapo ir švč. Marijos su kūdikiu paveikslai su aptaisais. 1963 m. šv. Juozapo bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu. 1991 m. restauruota ir grąžinta tikintiesiems.

Kita ekskursijos vieta buvo Arnetų namas – škotų bendruomenės, gyvenusios 17–18 a. Kėdainiuose, materialus palikimas. Sumūrytas 17 a. viduryje škotų pirklio Jono Arneto prie Didžiosios Rinkos aikštės, tuo laiku pagrindinės miesto turgavietės. Tai 18–19 a. miestietiškos gyvenamosios architektūros pavyzdys, kuriame išliko autentiškas išorės ir vidaus planas. Dabar jame įsikūręs Kėdainių krašto muziejus ir tradicinių amatų centras, kuriame siūlomos senųjų amatų programos: audimas, juostų pynimas, keramika, pynimas iš vytelių, drožyba, margučių marginimas vašku.

Dar „Draugystė veža“ kompanija grožėjosi senosiomis turgaus aikštėmis, iš kurių pirmoji suformuota 15 amžiuje. Projekto dalyviai labai dėkingi VšĮ Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkei, gidei Editai už nuostabią ekskursiją. Ir nusprendė, kad nors Kėdainiai yra įsikūrę prie Nevėžio, kuris „neveža“, bet draugystė čia tikrai „veža“.

Na, o vėliau „draugiečių“ laukė pažintis su žydų istorija ir žydiškų patiekalų degustacija. Visi ne tik sočiai prisiragavo, bet dar daugiau sužinojo apie žydų kultūrą. Nustebino tai, kad žydai ir lietuviai turi panašios receptūros patiekalų. Žydiškų patiekalų degustaciją pristatė Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, viešbučio „Smilga“ vadovė Ligita Daukšaitė, taip pat dalyvavo Kėdainių rajono savivaldybė meras Valentinas Tamulis.

Meras susitikime su „Draugystė veža“ dalyviais pasakė, kad jis žino, jog miestui dar trūksta pritaikymo judėjimo negalią turintiems žmonėms, tačiau pažadėjo, kad artimiausiu metu skirs šios problemos sprendimui didesnį dėmesį, ir tikrai šį gražų miestą be trikdžių galės aplankyti visi...

Taip pat projekto dalyviai apsilankė 19 a. I p. pastatytoje mažojoje žiemos sinagogoje, kuri anksčiau atliko ir mokyklos funkcijas. Nuo 2002 m. joje duris atvėrė Daugiakultūris centras, organizuojantis ekskursijas, parodas, klasikinės muzikos koncertus, džiazo vakarus, konferencijas, seminarus, vykdantis edukacinę veiklą. Čia kompanija apžiūrėjo ekspoziciją, skirtą Kėdainių žydų bendruomenės istorijai ir holokaustui.

Na o savo dviejų dienų kelionę nuoširdžiai susidraugavusi kompanija užbaigė labai „saldžiai“ – svečiavosi vienoje moderniausių valgomųjų ledų gamybos įmonių Lietuvoje! Joje veikia trys modernios ledų gamybos linijos. Įmonė eksportuoja gaminius į JAV, Vokietiją, Kanadą, Angliją, Graikiją, Airiją, Ispaniją, Australiją, Latviją, Estiją, Jungtinius Arabų Emyratus ir kitas šalis. Pagrindinė įmonėje naudojama žaliava yra šviežias nenugriebtas pienas.

Čia dalyviams tiesiog apsisuko galvos. Jie ragavo neatšaldytų ledų tiesiai nuo konvejerio, buvo raginami skanauti šio deserto, kiek tik nori. Ir dar išsinešė daug daug dovanų! Visa komanda nuoširdžiai dėkoja įmonės generaliniam direktoriui Algirdui Gauronskiui, technologei Žanetai Dvarvytytei ir marketingo vadovei Kristinai Migonei už įdomų pasakojimą apie ledų gamybą ir skanias dovanas!

Grįždami namo projekto dalyviai jautėsi labai laimingi ir sakė: „Ačiū, Kėdainiai!“ Šioje kelionėje buvo ir princesė Simutė, ir nuoširdžioji Redutė, ir išmintingasis, viską jaučiantis, jokioms provokacijoms nepasiduodantis Jonas bei trys nuostabios draugės – Indra, Vilma ir Edita, kurios kaip tikros mamos begaliniu dėmesiu ir šiluma apgaubė visus.

Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais–ketvirtadieniais portale www.lrt.lt ir penktadieniais LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Trys laimėtojų poros bus išrinktos balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7–14 dienomis ir paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Gegužės mėnesį laimėtojų laukia dovana – kelionė į Nyderlandus bei galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus „Eurovizijoje“.

Teksto autorė Indrė Radžiukynienė.

Taip pat skaitykite