LRT kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas socialinis projektas „Draugystė veža“ tęsia pažintį su atrankos dalyvių poromis (draugų su negalia ir be jos).
Jūs galite būti viena iš atrinktų porų! Nedelskite, pildykite anketą čia ir dalyvaukite!
Kelionei po Kauno ir Jonavos kraštą pasiryžo dar 3 dalyvių poros
Nina Šprikova ir Vaida Kašinskienė. Nina turi intelekto negalią. Ji 28 metus gyveno Vilijampolės socialinės globos namuose, 32 metų buvo perkelta į Kėdainių socialinius globos namus. Po 5 metų, atsiradus galimybei, grįžo gyventi į Kaune esančius savarankiško gyvenimo namus „Būkime drauge“ (įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė). Namai skirti suaugusiems asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, kurie tvarkosi savo buitį padedant socialiniams darbuotojams, individualios priežiūros personalui. Čia Ninai nuoširdžiai padeda socialinė darbuotoja, o dabar ir draugė, Vaida – moko ją reikalingų savarankiškumo įgūdžių, lydi į gydymo įstaigas, kartu eina pasivaikščioti, gelbsti įvairiose sudėtingose situacijose. Vaida nuvežė Niną į Vilnių, kur po daugelio nesimatymo metų ji susitiko su savo seserimi. Pastarąją vasarą ir rudenį abi intensyviai ieškojo tinkamo darbo Ninai. Ilgas gyvenimas valdiškuose namuose nepraėjo be pasekmių, tačiau po truputį, padedant Vaidai, mergina laisvėja, jau moka savarankiškai naudotis viešu transportu, stengiasi bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, pamažu įsilieja į bendruomeninį gyvenimą. Draugės mėgsta kartu keliauti, vykti į renginius, kartu stovyklavo Palangoje. Nina jau aplankė keletą užsienio šalių, dabar jau planuoja, kur vyks šią vasarą. Draugių pora gerus atsiliepimus apie projektą „Draugystė veža“ išgirdo iš draugų, apsisprendė dalyvauti ir patirti bendrystės džiaugsmą.
Laura Sidaraitė Michailovė ir Irena Trečiokienė. Abi moterys serga išsėtine skleroze, tačiau Laura ligą jaučia minimaliai, o Irena jau metus juda vežimėlio pagalba. Drauges supažindino Lauros vyras Sergejus, klube treniravęs Ireną. Kai Lauros vienturčiui buvo dveji metai, pradėjo šlubuoti, atsidūrė ligoninėje, kurioje sužinojo lemtingą diagnozę. Tai buvo didelis netikėtumas jos artimiesiems, nes Laura visada buvo labai sveika ir sportiška. Nors tenka išgyventi sunkių akimirkų, ji iš visų jėgų stengiasi nesustoti ir judėti toliau. Dabar dirba trenere sporto klube bei padeda išsėtine skleroze sergantiems žmonėms, kartu juda, stengiasi įkvėpti jiems viltį. Irena pasakoja, kad prieš susirgdama taip pat bėgiojusi krosus, maratonus. Pirmuosius ligos simptomus pastebėjo tuoj po gimdymo – pradėjo silpti koja, vėliau – ir ranka. Moteris neslepia, kad susitaikyti su išgirsta diagnoze nebuvo paprasta – trejus metus kovojo su depresija. Dabar Irena atranda vis naujų veiklų, stengiasi iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda, nežada nuleisti rankų, treniruojasi ir tikisi atsistoti ant kojų. Moterys turi panašaus amžiaus sūnus, svajoja kartu kažkur nuvažiuoti, pailsėti, pabėgti nuo kasdieninės rutinos. Nors jas suvedė sunki liga, abi labai nori, kad draugystę sustiprintų ne tik bendros bėdos, bet ir nuostabi, nauja patirtis projekte „Draugystė veža“. Kad tai būtų dar vienas iššūkis, kurį jos bendromis jėgomis būtinai įveiks!
Laima Iljinienė ir Simonas Kriaučiūnas. Simonas vaikystėje, prieš 28 metus, žaisdamas su strėle susižalojo. Operacijos metu ne tik neteko akies, bet dėl per didelio narkozės kiekio paniro į komą, o pabudus iš jos viską teko pradėti nuo pradžių: mokytis vaikščioti, kalbėti ir t.t. Tik didelio Simono mamos užsispyrimo dėka vyras šiandien gali džiaugtis gyvenimu. Nors dėl ligos liekamųjų reiškinių jis negali dirbti, bet turi specialybę, yra baigęs Utenos kolegiją, masažo kursus. Laimutė yra Simono kaimynė, pagal profesiją – ekonomistė. Simonas ją švelniai vadina „kaimyniuke“ ir sako, kad jam labai pasisekė, nes turi dvi mamas. Ištikimai draugauja jie jau 26 metus, nuo tos dienos, kai atsikraustė gyventi į vieną namą. Tekdavo Laimutei kartais, iš tiesų, pavaduoti Simono mamą, kai ši visko nespėdavo. Draugai mėgsta kartu keliauti, konstruoti, dėlioti dėliones, skaityti, diskutuoti, o kai apninka nekokia nuotaika ar būna blogas oras, – kepti pyragus, gerti arbatą! Labiausiai vertina tai, kad per tiek metų nei karto nebuvo susipykę. Laimutė sako, kad tiems sveikiesiems, kuriuos aplanko depresyvios nuotaikos, reiktų susipažinti su Simonu. Nes jis tikras pozityvo užtaisas! Laimutė džiaugiasi, kad pagaliau išsipildė Simono svajonė dalyvauti projekte „Draugystė veža“. O pats Simonas sako: „Dalyvavimas šiame projekte atnešė daug įsimintinų akimirkų, naujų draugų, daugiau pasitikėjimo savimi, optimizmo, supratimą, kad kiekviena diena nuostabi. Pažinau fantastiškus žmones, su kuriais galiu nieko nebijoti, galiu semtis iš jų stiprybės ir jėgų. Tikiu, kad ir kaip pasibaigs šis projektas, draugystės tiltas, nutiestas tarp Jonavos krašte keliavusių dalyvių, išliks, ir, kai atšils, vėl visi susitiksime. Kviečiu ir kitus savo likimo draugus nebijoti ir pamėginti sudalyvauti projekte. Nes draugystė veža!“
Trečioji atrankos porų kelionė prasidėjo Kauno Šv. Mikalojaus Stebukladario sentikių cerkvėje. Šv. Mikalojus,– katalikų ir stačiatikių gerbiamas šventasis, laikomas ir vienu Kalėdų Senelio prototipų. Cerkvėje projekto dalyviai turėjo galimybę gyvai pamatyti, kaip šv. Kalėdas, tiksliau, Kristaus gimimo šventę, mini sentikiai, dar viena Lietuvos tautinė mažuma! Sentikių bendruomenė, nežiūrint daug šimtmečių vykusio persekiojimo ir socialinės atskirties, sugebėjo išsaugoti visas senąsias religines ir tautines tradicijas. Tad sentikių Šv. Kalėdų mišios truko nuo 6 iki 11 val. ryto, jose religinės giesmės buvo giedamos senąja rusų kalba, o giesmių natos vis dar užrašomos ne natomis, o specialiais simboliais. Sentikiai Lietuvoje ėmė kurtis 17 a. antrojoje pusėje, po Rusijos stačiatikių bažnyčios reformos ir skilimo. Kauno regione gyvena apie 6 tūkst. sentikių, o išpažinties cerkvėje eina apie 1,5 tūkst. tikinčiųjų. Cerkvė 2007 m. buvo įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, o 2013-ųjų gegužės 30 d. joje kilo gaisras, išdegė dalis stogo, sudegė arba buvo sugadinta nemažai vertingų kultūros vertybių. Po metų suremontavus maldos namus buvo užkelti ir pašventinti naujieji kupolai. Daugumai projekto dalyvių tai buvo pirmasis, bet, pasak dalyvės Lauros, palikęs nepaprastą įspūdį apsilankymas cerkvėje. „Draugystė veža“ komanda be galo dėkinga Kauno Sentikių bendruomenės pirmininkui Fiodorui Ponomoriovui už įdomų pasakojimą apie sentikių istoriją.
Toliau „draugiečiai“ patraukė į kelionę „po Europą“! Apsilankė ir Paryžiuje, ir Londone, ir Šveicarijoje. O ar žinote, kad šios vietovės yra … Jonavos rajone! Štai Šveicarijoje draugų kompanija atrado Survilų kaimo turizmo sodybą, 2018 m. išrinktą gražiausia rajone. Sodyba įsikūrusi vienkiemyje, ant Šveicarijos tvenkinio kranto, šalia miško. Projekto dalyviai išbandė dar pakankamai naują, bet labai populiarėjančią pramogą Lietuvoje – žaidė diskgolfą. Žaidimas labai panašus į tradicinį golfą, tik čia naudojami diskgolfo skraidantys diskai. Žaidimo tikslas – atlikus kuo mažiau metimų įmesti diską į žaidimo krepšį. Keliautojų kompanija dėkoja svetingiems šeimininkams už įdomią pramogą, šilumą prie židinio, labai skanius sūrius, bulves ir kastinį!
Kitas kelionės taškas – 2019 m. trisdešimtmetį paminėjęs Jonavos kultūros centro krašto muziejus (vadovė Daiva Petrikėnienė). Nors keitėsi ir muziejaus patalpos, ir čia dirbę žmonės, tačiau išliko tas pats tikslas – puoselėti krašto istoriją. Pagal edukacinių užsiėmimų vykdymą muziejus lyderiauja Lietuvoje. 1988 m. dabartinėje Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje suorganizuota daugiau nei 500 eksponatų paroda „Senoji Jonava“. 1989 m. muziejus lankytojams atvėrė duris senajame buvusio mokytojo Balio Garmaus name, 1992 m. jam paskirtas senosios arklių pašto stoties centrinis korpusas, 1993 m. įsikurta visame pašto stoties komplekse, atverti dailės, etnografijos, istorijos skyriai. Atgimimo metais tremtinio B. Garmaus namas tapo lyg ir Jonavos kultūros centru, čia buvo platinama visa Atgimimo spauda, čia lankydavosi dauguma sąjūdiečių bei Jonavos gyventojų. Projekto dalyvių poros muziejuje ne tik daug sužinojo, bet ir patys daug dirbo: linus mynė, kūlė, karšė vilną, vijo virves ir net kiekvienas sau lininius maišelius tautinių ornamentų raštais puošė! Todėl jie taria didelį ačiū už turiningai praleistą laiką ir išsineštą naujų žinių bagažą!
Paskutinė pirmąją kelionės dieną aplankyta vieta – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kuriai nuo 2004 m. vadovauja Skirmutė Gajauskaitė. Ši biblioteka yra vienas iš bendruomenės informacijos, kultūros ir laisvalaikio centrų. Čia rengiami įvairūs projektai, konkursai, organizuojami renginiai: garsiniai skaitymai, teatralizuoti knygų pristatymai, literatūrinės popietės, susitikimai, spaudinių ir virtualios parodos, edukaciniai ir kiti užsiėmimai. Biblioteka siekia visada išlikti klasikine knygų šventove, bet stengiasi neatsilikti nuo laikmečio, todėl šiandien yra ir interaktyvi: atvertos modernios skaityklos, įrengta vaikų ir jaunimo erdvė, įdiegta daugybė techninių ir kitų naujovių. Sukurtas subtilus ir jaukus interjeras. Bibliotekos kieme yra visą parą atvira Knygų terasa, kurioje galima skaityti knygas, rajoninę spaudą, naršyti internete, bendrauti ar kitaip leisti laisvalaikį. Projekto dalyviai stebėjosi, kad nors biblioteka ką tik šventė 80 metų jubiliejų, atrodo ji – kaip 18! Jie džiaugėsi, kad viskas puikiai pritaikyta turintiems judėjimo negalią. Ir dėkojo už puikią edukacijos pamoką: išmoko pinti tautines juosteles iš šešių siūlų!
Dar tą vakarą kompanija skaniai ir sočiai pavakarieniavo, pašoko ir pasigrožėjo šventiškai padabintomis eglutėmis!
Antroji „draugiečių“ kelionės diena prasidėjo nuo nuoširdžiai dalyvio Simono dovanotų šokoladukų ir pasivaikščiojimo VĮ Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio miškininkų įrengtu mokomuoju pažintiniu taku „Kopos“. Turbūt sunku patikėti, kad visai netoli Jonavos yra... tikrų tikriausios kopos kaip Kuršių Nerijoje, tik nei jūrų, nei marių čia nėra. Tai buvusi ekologinės nelaimės vieta – buvęs sovietų tankodromas. Po tarybinių kariškių pasidarbavimo visas miškas buvo iškirstas ir prasidėjo smėlio pustymas. Iš karto po kariuomenės išvedimo valstybinių miškų miškininkai šioje vietoje įveisė pušyną, bet paliko keletą plikų vietų, kurios primintų istorinius įvykius. Tokiu būdu Dumsių girioje susiformavo viena didesnių ir unikalių Lietuvoje žemyninių kopų. Už puikų pasivaikščiojimą, įdomų pasakojimą ir gerą nuotaiką projekto dalyviai dėkoja Užusalių girininkijos girininkui Žilvinui Koncevičiui! O dalyvė Vaida ragina žmones būtinai aplankyti šią nuostabią vietą!
Na, o vėliau keliauninkų laukė pačios tikriausios šėlionės nuotykių parke „Lokės pėda“! Nors, kaip sakė Laura, jiems teko įveikti vaikišką trasą, net jai, daug sportuojančiai, tai buvo tikras, bet nerealiai geras iššūkis. Dalyviams teko įveikti saugiai medžiuose įrengtus beždžionių, tibetietiškus ir neapolietiškus tiltus, judančius rąstus, tinklus, sūpynes, balnakilpes, piratų kopėčias, šokti Tarzano šuoliu, pereiti tirolietišką tiltą ir daugelį kitų kliūčių. Visi kartu jie patyrė daug netikėtų įspūdžių, atrado savyje naujų savybių, išmėgino jėgas, nugalėjo vidines baimes!
Paskutinė vieta, kurią aplankė projekto atrankų poros, – tai viena garsiausių Jonavos rajono įžymybių, vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklas Žeimių dvaras. Nors jis dabar yra restauruojamas, čia vyksta kultūros renginiai, meno projektai, edukacinės programos, miestelio šventės. Pagrindinį dvaro fasadą puošia stambios kolonos. Rūmuose būta 25 kambarių, kuriuose stovėjo olandiškos koklių krosnys. Prie dvaro yra koplyčia, išlikęs 18 a. įveistas parkas, kuriame yra apie 20 rūšių augalų ir liepų alėja, dvaro svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė. 1387 m. Jogaila Žeimių dvarą užrašė Skirgailai. Vėliau dvaras atiteko Zavišoms. 17 a. dvaras atiteko Medekšoms. 1676–1690 m. D. Medekša pastatė centrinius dvaro rūmus. 1780 m. dvaras atiteko Kosakovskiams. 1890 m. surašytas Žeimių dvaro inventorius, atliktas remontas. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo čia įrengti butai, biblioteka. 1959–1965 m. Žeimių dvare veikė žemės ūkio technikumas, vėliau įrengtas moksleivių bendrabutis. Dabar dvarą yra įsigijęs menininkas Domas Noreika, kurį draugai vadina „Namu”. Dvaro sodybos šeimininkas per 15 metų surinko daugiau nei 400 eksponatų ir restauruoja bei puoselėja dvarą tik natūraliomis priemonėmis bei natūraliais būdais! Keliauninkų kompanija dėkinga už šaunią pažintį, išgirstas istorijas ir naują atradimą!
Baigėsi dar viena įsimintina kelionė! Misija pavyko, nes dalyviai paliko savo saugius namus, pasidavė avantiūrai, surizikavo ir buvo labai laimingi. Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti antradieniais – ketvirtadieniais portale www.lrt.lt ir penktadieniais LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
Trys laimėtojų poros bus išrinktos balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis ir paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Gegužės mėnesį laimėtojų laukia dovana – kelionė į Nyderlandus bei galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus Eurovizijoje.
Teksto autorė Indrė Radžiukynienė.
