Praėjusį pavasarį Lietuvos auditorijai po daugiau nei 10 metų kūrimo pristatytas antrasis Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“. Antrąją Velykų dieną galimybę jį išvysti turėjo ir LRT TELEVIZIJOS auditorija.
Tai lėtas, poetinis ir vaizdinis pasakojimas apie seniausius Lietuvos miškus ir jų gyventojus. Čia nėra užkadrinio balso, kuriuo žiūrovui aiškinama tai, ką jis mato ekrane. „Sengirės“ kūrėjai stengiasi suteikti žiūrovui malonumą atrasti pačiam.
Sengirė yra vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, ne tipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę.
Pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, ir sugrįžtant į miško pakraštį, kur gyvena žmogus. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.
