Mokytojo profesinis kelias labai sudėtingas, nenuspėjamas, reikalaujantis ypatingos dinamikos ir emocinio pasiruošimo. Todėl dėsninga, kad jį išbando ne visi, pasilieka dar mažiau, dešimtmečiais keliauja tik stiprūs. O jeigu keliaudami mėgaujasi, džiaugiasi, supranta esą savo vietoje – tai jau Mokytojai, kurie galėtų tapti kelrodžiais.
Deja, tie Mokytojai dažniausiai dar yra ir orūs, pilietiški, sugebantys ginti ne tik savo, bet ir kitų teises. Kodėl deja? Nes čia dažnu atveju baigiasi graži istorija apie pagarbą ir geranoriškumą – prasideda realybė, kurioje vadybinis išmanumas, o kartais, kam čia slėpti, ir politinis solidarumas pademonstruojamas, jeigu sugebama įbauginti, supriešinti, bet kokiomis aplinkybėmis nutildyti arba net atleisti iš darbo „įžūlų“ profesionalą.
Dalis jų paniškai bijo ginti net savo teises.
Sakysite, tai pavieniai atvejai? Sakysite, tai nėra viena iš svarbiausių švietimo sistemą kamuojančių problemų? Tikrai ne, nes kaip kitaip būtų galima paaiškinti regionuose ar miesteliuose, miestuose dirbančių mokytojų baimes pasipriešinti akivaizdžioms neteisybėms? Dalis jų paniškai bijo ginti net savo teises. Dešimtmečiais neranda lyderio, kuris pasiryžtų kovoti su darbo pažeidimais, įvairiomis manipuliacijomis, nepotizmu ar patiriamu psichologiniu smurtu.
Kodėl tokios tendencijos pavojingos? Visų pirma mokytojai, nesijaučiantys saugūs, drąsūs ir orūs, savo pavyzdžiu ugdo jaunąją kartą. Žinoma, paklusnius valdyti visada paprasčiau, o kai bendruomenė įbauginta, užguita, nereikia jokių tikrų diskusijų – trenkei kumščiu į stalą, pasikvietei „ant kilimėlio“ arba pažiūrėjai rūsčiai ir viskas „sklandžiai suderinta“, viskas pasirašyta. O jeigu paskui apsimeti draugiškas – visi pasijunta laimingi, nes štai koks dabar geras mūsų ponas.
Tokiose bendruomenėse niekada jokiomis aplinkybėmis neišaugs pilietinės visuomenės ryžtas ir galia priešintis neteisybei. Jeigu pažiūrėtume į politinio-pilietinio lauko tendencijas, pamatytume, kad vieno pono ar ponų klikos dominavimas valstybiniu mastu sukuria labai daug problemų. Ir visų pirma tai, manau, susiję su iš 19 a. ar dar anksčiau ateinančia ir sovietmečiu labai puoselėta baime pasipriešinti bet kuriam hierarchinėje sistemoje aukščiau stovinčiam, net jeigu jis neteisus, nekompetentingas manipuliatorius ar diktatorius. Svarbiausia, kad įstaigos ar savivaldybės lygmenyje viskas atrodytų ramu ir sklandu.
Bet grįžkime prie to „deja“ ir tikrųjų ugdymo įstaigų lyderių, kurie pilietiškai stoja ginti silpnesnių, tačiau atsiduria įžūlių, nepatogių, pavojingų kaip užkrečiamos ligos sąrašuose. Turime ne vieną istoriją, kai įstaigų vadovai (galimai palaikomi savo savivaldybių valdininkų) tiesiog brutaliai bando susidoroti (susidoroja) su tokiais mokytojais. Ir tai ypač pavojingos tendencijos visai šaliai, nes užslopinama lyderystė, palaužiama pilietinė valia ir galia. Tai ypač nepalanku dar ir dėl to, kad mokytojo specialybė kaip galimai perspektyvi eliminuojama iš jauno žmogaus pasirinkimo. Kai matai, kad patys drąsiausi persekiojami, sunaikinami, kam eiti tuo keliu?
Galų gale jauni žmonės, atėję dirbti į ugdymo įstaigas ir susidūrę su tokiu brutaliu požiūriu į demokratinius procesus, dažnu atveju rinksis tiesiog trauktis iš sistemos į tas sritis, kuriose dominuoja kitokie santykiai.
Todėl būtų galima daryti išvadą, kad tokie ugdymo įstaigų vadovai, tokie savivaldybių valdininkai, palaikantys juos, yra ne vien švietimo sistemos darbuotojų problema. Tai ir mūsų šalies problema, turinti ypač gilias šaknis, taip iškerojusi, taip linkusi prisitaikyti ir veikti, taip sunkiai išnaikinama – kaip kokie Sosnovskio barščiai.
Tegul pilietinė drąsa nugali Sosnovskio barščius.
Ką reikėtų daryti? Naivu tikėtis, kad užsilikę hierarchinės jėgos gerbėjai tiesiog susigėstų, susiprastų ir pradėtų elgtis kitaip. Todėl suvokus situacijų rimtumą visos šalies kontekste reikėtų stiprinti teisinę, profesinę ir socialinę apsaugą nuo nepagrįstų kaltinimų, šmeižto, psichologinio spaudimo ir netinkamų tyrimų praktikų. Nes dabar yra labai daug spragų, kuriomis sėkmingai naudojamasi savanaudiškais tikslais. Būtų gerai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengtų ilgalaikę mokytojų apsaugos nuo šmeižto ir piktnaudžiavimo strategiją, kad profesionalūs, pilietiški mokytojai jaustųsi apsaugoti nuo manipuliavimo situacijų. Galų gale išanalizavus konkrečius pavyzdžius galima sukurti veikiančias prevencines priemones. Vienintelė sąlyga – sąmoningai suvoktas pavojus ir noras keisti situaciją.
Dėl kovos su Sosnovskio barščiais vienija jėgas ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos institucijos. Lygiai taip pat siūlyčiau vienytis pilietinės visuomenės nariams – neleiskime įvairiausių lygių vadovams piktnaudžiauti savo valdžia, manipuliuoti įstatymais ir jų interpretacijomis, išdrįskime pasipriešinti neteisybei ir, svarbiausia, palaikykime tuos, kurie jau eina šituo keliu. Mylėkime ir saugokime mokytojus lyderius, kad jiems netektų atsidurti prie teisinio nihilizmo bedugnės. Tegul pilietinė drąsa nugali Sosnovskio barščius.
