„Tik išėjęs iš operacijos, ypač ilgesnės, suprantu, kad esu pavargęs, ištroškęs, į tualetą noriu. Tada grįžtu į save.“ Santaros klinikų širdies chirurgas Mindaugas Budra per dešimtmetį praktikos jau atliko per 2500 širdies operacijų. Įprastą darbo dieną ligoninėje jis praleidžia šešias septynias valandas operacinėje: „Didžiausias chirurgo košmaras, kad pasibaigus operacijai širdis nebeužsives. Visada vaikštau tarsi ant briaunos. Jeigu padarysiu klaidą, pacientas tikrai neatleis.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Įsiminę jūsų operuoti pacientai?
– Kai dirbau Didžiosios Britanijos ligoninėje, atvežė 19 metų merginą, kuri pati sau į širdies plotą įsmeigė gan ilgą peilį. Teko su krūtinės chirurgu kartu ištraukti tą peilį. Visa laimė, kad ji pati to peilio neišsitraukė, priešingu atveju būtų atsivėrusi skylė ir ji būtų nukraujavusi net nespėjus jos atvežti į ligoninę.
– Tai patarimas – patiems niekada netraukti aštrių į kūną įstrigusių daiktų?
– Kad ir kaip situacija atrodytų baisiai, tokia yra tiesa. Tas pats galioja ne tik į širdį, bet ir į daugelį kitų organų įstrigusiam aštriam daiktui. Svetimkūnis kažkiek laiko dar gali lokaliai blokuoti kraujavimą.
– Kaip tai sužalotai merginai baigėsi?
– Ji nepataikė į širdį. Kliudė tik plaučio kraštą. Jai pasisekė.
– Minėjote, kad jūs ne tik operuojate, bet ir prižiūrite pacientą po operacijos, stebite jo būklę. Kas jums labiau patinka: operuoti ar užsiimti terapija?
– Stengiuosi kuo daugiau dėmesio rodyti pacientams, išaiškinti paprastai jų ligą, nuraminti. Tiesa, pasitaiko tokių pacientų, kurie iš aukšto žiūri į chirurgą. Suprask, tuoj aš tave į vietą pastatysiu. Ir būna labai smagu, kai po kelių dienų jiems nukrenta antpečiai, nes supranta, kad jais bus pasirūpinta.
Aš su visais žmonėmis vienodai bendrauju, nesvarbu, ar jie žinomi, ar paprasti žmogučiai iš kaimo. Net močiutėms bandau ūkiškai paaiškinti ligą.
Chirurgas turi turėti sveiko proto ir suprasti, jog kai kurių pacientų išgelbėti negali.
– Specializuojatės išeminės širdies ligos operacijose. Kokie šiandien taikomi gydymo būdai?
– Medikamentinis, stentavimas (minimaliai invazinė medicininė procedūra, kurios metu į susiaurėjusią ar užsikimšusią organizmo kraujagyslę (dažniausiai vainikinę arteriją) įvedamas stentas, – aut. past) ir operacija.
Kokį metodą taikyti, nusprendžia Širdies taryba. Mums svarbu ne tik pailginti gyvenimo trukmę, bet kad pacientas galėtų ir kokybiškai gyventi.
Paprastai mūsų tikslas – pailginti žmogui gyvenimą, todėl turime tokį posakį: „Nereikia operuoti žmogaus paskutinę jo gyvenimo dieną.“ Ši frazė yra apie tai, kad chirurgas turi turėti sveiko proto ir suprasti, jog kai kurių pacientų išgelbėti negali. Kartais žmogus turi daugybę gretutinių ligų, yra labai „subyrėjęs“. Techniškai operaciją gali atlikti, bet sveikimas po operacijos bus stipriai komplikuotas ir iš ligoninės jis nebeišvažiuos.
– Kas yra jūsų paminėta Širdies taryba?
– Gydytojų konsiliumas, kuris tam tikrais atvejais turi priimti galutinį sprendimą dėl gydymo. Tarybą sudaro: gydytojas kardiologas, intervencinis kardiologas ir širdies chirurgas.
Sutarti su kolegomis yra kur kas naudingiau nei nosimi debesis liesti.
– Gydytojų panteone širdies chirurgai yra bene aukščiausioje pozicijoje. Ar sutinkate?
– Yra tokia nuomonė visame pasaulyje. Gal pati visuomenė į tokias pozicijas mus iškelia, nes širdies chirurgo darbas labai sudėtingas, o klaida gali turėti labai rimtų pasekmių.
Bent jau aš tikrai nesijaučiu karūnuotas, kad mane reikėtų garbinti ir aukštinti. Labai džiaugiuosi, kad mūsų skyriuje neturime šitos problemos.
– Viena mano kalbinta gydytoja anesteziologė yra minėjusi, kad kai kurie širdies chirurgai ar neurochirurgai operacinėje jaučiasi dievais su skalpeliu rankose. Ką jūs į tai?
– Nežinau. Man patinka vaikščioti žeme basomis kojomis ir palaikyti normalius santykius su kolegomis. Pritemptos hierarchijos operacinėje tikrai nėra. Juolab kad vienos operacijos metu tu esi pagrindinis chirurgas (mes vadiname operatoriumi), o kitos – tik chirurgo asistentas.
Aš manau, kad chirurgo susireikšminimas būdingas gerokai ankstesniems laikams. Dabar taip nėra. Chirurgai vertina kolektyvą, su kuriuo dirba, ir nesiekia būti dievais. Sutarti su kolegomis yra kur kas naudingiau nei nosimi debesis liesti.
– Bet paskutinis žodis operacinėje vis tiek yra vadovaujančio operacijai chirurgo? Pavyzdžiui, jeigu kyla konfliktas.
– Tikrai žinau konfliktinių situacijų operacinėse. Esu matęs. Susipykti su šalia esančiu personalu gali bet kada: kažkas kažko nepadavė arba ne tą instrumentą padavė. Iš patirties žinau, kad tokie konfliktai niekur nenuveda, o tik dar labiau aštrina situaciją.
– Kaip jums pavyksta operacinėje išvengti konfliktų, aštresnio žodžio personalui?
– Aš stengiuosi, nors kartais būna labai sunku.
– Kas jus labiausiai gali suerzinti operacinėje?
– Nekompetencija ten, kur jos neturi būti. Kai žmogus bando prasmukti šalia savo darbo ir kiti dėl to turi dirbti didesniu krūviu.
– Sunkiausias sprendimas, įsiminęs atvejis operacinėje?
– Buvo vienas vyras su įgimta širdies yda. Dėl jos vaikystėje buvo ne kartą operuotas. Jis užaugino du vaikus ir 45-erių jam vėl reikėjo operacijos.
Po operacijos buvo pritaikytos visos pagalbinės kraujotakos sistemos, bet vis tiek žmogus neišgyveno dėl gausaus kraujavimo. Tai labai retas atvejis, ypatinga anatominė anomalija, kurios buvo neįmanoma numatyti.
Emocijų gali būti iki operacijos ir po jos.
– Ar chirurgas turi teisę atsisakyti operuoti?
– Taip, bet šiuo atveju dažniausiai įsijungia teisiniai dalykai. Savo artimųjų chirurgai dažniausiai neoperuoja dėl emocinių iššūkių. Tiesa, sykį esu dalyvavęs savo krikšto tėvo operacijoje, bet nebuvau pagrindinis chirurgas.
Turiu tokį savisaugos elementą, dėl kurio, matyt, aš ir galiu šį darbą dirbti. Aš ateinu į operacinę ir koncentruojuosi tik į operaciją, darau tai maksimaliai gerai. Emocijų gali būti iki operacijos ir po jos.
Tik išėjęs iš operacijos, ypač ilgesnės, suprantu, kad esu pavargęs, ištroškęs, į tualetą noriu. Tada grįžtu į save.
– Turite kokį nors ritualą po sunkesnės operacijos?
– Jei esu labai pavargęs, mėgstu pabūti vienas tyloje.
– Ką darote, jei būdamas pagrindiniu chirurgu dėl kokių nors priežasčių nebegalite tęsti operacijos?
– Tikrai neišeinu visko metęs: „Ai, nėra nuotaikos. Rytoj sugrįšiu.“ Širdies operacijos metu beveik niekada nedirba tik vienas chirurgas. Mažiausiai dviese. Kartais ir trise.
– Kiek įprastai širdies operacijoje dalyvauja medicinos personalo?
– Du arba trys chirurgai, instrumentatorė, kuri padavinėja instrumentus, vadinamoji nesterili slaugytoja, kuri tik išpakuoja instrumentus, anesteziologas ir anesteziologo slaugytoja.
Jau pirmose klasėse žinojau, kad noriu būti širdies chirurgu.
– Kodėl pasirinkote širdies chirurgo specializaciją?
– Aš visada gyvenime renkuosi sunkesnius kelius.
– Kodėl ne lengvesnį kelią kaip daugelis?
– Todėl, kad pasirinkus sunkesnį, anksčiau ar vėliau tau grįžta dividendai, kurių kartais visai nelauki. Grįžta įvertinimu, pacientų padėka.
Jau pirmose klasėse žinojau, kad noriu būti širdies chirurgu, neseniai klasiokų susitikime man tai priminė buvę klasiokai. Asmenybė man padariusi įtaką ir atvedusi į širdies chirurgiją buvo prof. Vytautas Jonas Sirvydis. Jis buvo aukščiausios klasės širdies chirurgas. Norėjosi tokiam tapti.
– Bet ne visi, kurie nori ir studijuoja mediciną, gali tapti širdies chirurgais.
– Tiesa. Reikia daug mokytis ir dirbti. Kažkada, kai tik pradėjau eiti šiuo keliu, žmona manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi būdamas širdies chirurgas. Tada atsakiau, kad nežinau, koks iš manęs širdies chirurgas, ar mano nervų sistema geba prisitaikyti ir priimti atsakomybės krūvį.
– O šiandien, jei užduočiau tą patį klausimą, ką atsakytumėte?
– Manau, kad viskas gerai.
– Ar buvo dienų, kai pagalvojote, koks velnias mane nešė į tą širdies chirurgiją?
– Turbūt ne. Chirurgija mano būdui tinka labiau nei ramesnė specialybė. Nuobodžiai gyventi man turbūt nepavyktų. Dar aš turiu savyje idealizmo, perfekcionizmo.
– Jūs pedantas?
– Taip. Esu tipinis Mergelės ženklo atstovas. Mano žmona jau priprato. Namuose gyvenant su trimis mažamečiais pametinukais palaikyti tvarką yra reikalų (M. Budra augina tris pamečiui gimusius mažamečius, – aut. past.)
– Kaip jums pavyksta užvėrus ligoninės duris atsiriboti nuo minčių apie darbą?
– Privalo pavykti. Kai atveriu namų duris, ten jau kitokios dūzgės vyksta.
– Tai kada pasiilsite?
– Kai važiuoju į darbą. Tada būna mano laikas sau. Kadangi esu vienturtis, tai laikas su savimi man yra didelė vertybė.
Kita vertus, kol esi vienas, gali savo laisvalaikį planuoti kaip panorėjęs. O kai sukūrėme šeimą, mes viską darėme dideliu tempu ir iš karto. Vienas paskui kitą gimė vaikai, kūrėme namus ir aš dar gyniausi daktaro laipsnį.
Dabar nemanau, kad tai buvo teisingas įvykių kratinys. Buvo velniškai sunku. Bet kaip jau ir minėjau – mėgstu sunkius pasirinkimus.
Vaikai kartais manęs paklausia: „Tėti, ar šiandien grįši namo?“ Vis dažniau mane tai sujaudina, paliečia stygas.
– Jūsų žmona irgi gydytoja – akušerė-ginekologė. Tiesa, kad gydytojų pora labiau vienas kitą supranta?
– Tikrai taip. Jau studijų metais kurse buvo daug jaunų būsimų medikų šeimų. Medikas mediką labiau supranta, kai kartais stringi darbe, kai turi aukoti savaitgalius ir t. t.
– Koks didžiausias širdies chirurgo košmaras?
– Kad širdis nebeužsives. Didžiąją daugumą širdies operacijų atliekame su dirbtine kraujo apytaka, kai širdies veikla yra sustabdoma. Visada vaikštai tarsi ant briaunos. Jeigu padarysi klaidą, pacientas tikrai neatleis.
Sudėtingos ir rizikingos būna ekstrinės aortos sienos plyšimo operacijos. Joms būdingas gausus ir sunkiai suvaldomas kraujavimas.
– Muzika operacinėje. Už ar prieš?
– Yra kolegų, kurie atsineša savo muziką, o aš dažniausiai klausausi radijo.
– Kokią asmeninę kainą moka širdies chirurgas?
– Tikriausiai savo sveikatos kainą, todėl labai svarbu išlaikyti darbo ir poilsio balansą. Labai slidi yra lėtinio nuovargio riba. Vaikai kartais manęs paklausia: „Tėti, ar šiandien grįši namo?“ Vis dažniau mane tai sujaudina, paliečia stygas. Tada pradedu galvoti, gal jau metas mažinti darbo apsukas.
– Rankos chirurgui yra darbo įrankis. Ar jūs jas saugote, o gal esate net apdraudęs?
– Dar neapsidraudęs, bet po mūsų pokalbio pasidomėsiu. Kažkaip ypatingai tikrai nesaugau savo rankų ir ūkio darbų nevengiu. Kažkada kaime pas tėvus ir malkas su diskiniu pjūklų pjaudavau. Tiesa, jau daug metų to nedarau. Nors kai nuvažiuoju į kaimą, tėčiui sakau, kad duotų man ūkio darbų, bet kažkodėl, kai nuvykstu, jis iš manęs daro poną. Gal taip saugo?
– Jeigu taip nutiktų, kad nebegalėtumėte dirbti chirurgu, kokią specialybę norėtume pasirinkti?
– Važiuočiau į kalnus ir papėdėje susiręsčiau namelį, ganyčiau avis, tikriausiai. O jei rimtai, norėčiau būti kelionių vadovu. Gidu. Man labai patiktų pažinti pasaulį.
– Jūs iš tų, kurie sunkiai nustygsta vietoje?
– Visiškai. Aš kaip kolibris, bet ne dramblys.
– Paskutinis klausimas. Kaip pagydyti meilės sudaužytą širdį?
– Važiuoti į kalnus. Išbandžiau. Padėjo.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, – atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
