Kai naktį atveža insulto ištiktą žmogų, gydytojas intervencinis radiologas Andrejus Afanasjevas iš savo namų vadinamosios Lazdynų ligoninės operacinėje atsiranda per dešimt minučių, anksčiau už pacientą. Kolegų auksarankiu vadinamas gydytojas atskleidžia kaip minimaliai invaziniu būdu jis šalina trombą iš smegenų. Kartais gyvybę išgelbėjanti operacija trunka vos 14 minučių.
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
A. Afanasjevas specializuojasi kraujagyslių intervencijose – insultų, aneurizmų, aortos ir kitų kraujagyslių ligų gydyme. Gydytojas vadovauja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriui ir yra vienas iš septynių sostinėje dirbančių intervencinių radiologų.
– Paaiškinkite žmonėms, ką dirba gydytojas intervencinis radiologas?
– Mes, intervenciniai radiologai, per kirkšnies arteriją, pasitelkę rentgeno spindulius, kontrastinę medžiagą įvedame kateterį su vielute ir mechaniškai kraujagyslėmis keliaujame trombo link. Visą procesą stebime ekrane. Pasiekę trombą, mes jį užkabiname ir ištraukiame lauk. Kitaip tariant, grįžtame tuo pačiu keliu.
– Dažniausiai jūs reikalingi nutikus insultui. Kuo jūsų metodas skiriasi nuo klasikinio insulto gydymo?
– Jeigu mes kalbame apie vieną dažniausių – išeminį insultą, kai trombas užkemša arteriją galvos smegenyse, klasikinis gydymo būdas – trombo tirpdymas medikamentais. Deja, bet šis būdas ne visada efektyvus. Buvo pradėta galvoti, kaip tą trombą įmanoma greičiau ištraukti. Lietuvoje intervencinės radiologijos metodas pradėtas taikyti maždaug prieš dešimtmetį.
– Ar jūs galite ištraukti trombą iš bet kurios organizmo vietos?
– Praktiškai taip.
– Jūs operuojate ir labai pavojingą gyvybei būklę – aneurizmą. Kaip tai vyksta?
– Jeigu aneurizma plyšta ir išsilieja kraujas į smegenis, žmogus patiria hemoraginį insultą. Išgyvena tik kas antras pacientas. Jeigu žmogus laiku pasiekia mus, tada mes lygiai taip pat per pjūvį kirkšnyje galime pasiekti tą vietą smegenyse ir grubiai tariant užlopyti plyšio vietą, kad kraujas nebetekėtų į smegenis.
Mes padedame ir žmonėms, kuriems rasta smegenyse aneurizma, bet ji dar netrūko. Realiai žmogus vaikšto su tiksinčia bomba smegenyse. Neurochirurgai aneurizmos plyšimui užkerta kelią chirurginiu būdu, o mes intervencinės radiologijos metodu.
– Kuris būdas geresnis užkertant kelią aneurizmos plyšimui: jūsų taikomas ar tradicinis neurochirurginis?
– Abu geri. Tik neurochirurginis būdas turi didesnę komplikacijų riziką, nes atveriama kaukolė. Pasaulinė tendencija – minimaliai invazyvi chirurgija.
– Kokie žmonės labiau rizikuoja patirti aneurizmą?
– Jeigu šeimoje yra buvę atvejų, jei žmogus turi padidėjusį kraujospūdį, jeigu rūko, nesaikingai vartoja alkoholį. Taip pat moterims aneurizma diagnozuojama gerokai dažniau.
– Ar žmogus žinodamas, kad turi aneurizmą gali pasirinkti operacijos tipą ir kreiptis ne į neurochirurgą, o pas jus?
– Taip, tai yra paciento teisė. Kitas klausimas, ar žmogus žino, ar yra visada supažindintas su gydymo galimybėmis.
– Kiek trunka trombo traukimas ištikus insultui?
– Įvairiai. Vakar kaip tik traukiau trombą iš smegenų. Operacija truko 14 minučių. Vidutiniškai tokia operacija trunka maždaug 45 minutes.
– Kiek vidutiniškai per mėnesį atliekate trombo šalinimo operacijų Lazdynų ligoninėje?
– Vidutiniškai per metus apie 150 operacijų. Ir čia tik insulto atvejai.
– Kokiam jauniausiam pacientui šalinote trombą iš smegenų?
–31 metų.
– Ar mirčių tokios operacijos metu pasitaiko?
– Kad žmogus mirtų ant operacinio stalo, man neteko patirti. Nepasisekusių atvejų pasitaiko, nes yra daug dedamųjų. Ne viskas mūsų rankose.
– Jūsų darbas reikalauja ypatingo tikslumo, preciziškumo, kantrybės. Tiesa?
– Aš esu gimęs Baltarusijos kaime. Vaikystėje išmokau nerti žvejų tinklus. Tai monotiškas ir kruopštus darbas. Gal tas įgūdis man ir padėjo tapti intervenciniu radiologu.
– Kokių savybių reikia turėti geram intervenciniam radiologui?
– Sugebėti susikaupti. Karšta galva čia netinka. Taip pat reikia būti precizišku, nes kalba eina apie kelių milimetrų spindulį.
Svarbu ir tobulėjimo noras. Ši specialybė yra tiesiogiai susijusi su technologinėmis naujovėmis, todėl turi nuolat jausti pulsą ir mokytis.
– Yra įsiminusių operacijų?
– Įsimena tos, kurių baigtis būna liūdna. Tada kokias dvi, tris dienas negali negalvoti apie tai.
Turėjau tokią šaunią pacientę, kai viską padarėm puikiai. Atrodė, kad viskas gerai, bet po keletos dienų pradėjo vystytis komplikacija.
Sunku būna, kai su pacientu sukuri ryšį, o aš su kiekvienu stengiuosi nuoširdžiai kalbėtis. Tada asmeniškai priimu pacientų ligos komplikacijas, mirtis.
– Nemažai gydytojų sako, kad juos dažnai lydi nepagrįstas kaltės jausmas: „Gal kažko nepadariau, kad išgelbėčiau pacientą“. Ar jus irgi?
– Neretai permąstau. Kita vertus, medicinoje yra statistika, kuri sako, kad kažkoks procentas bus nesėkmės. Tai yra faktas. Kažkam pasisekė, kad jis šiandien nemirė, o kitam nepasisekė.
– Minėjote, kad naktimis budite iš namų ir jeigu atveža pacientą, pavyzdžiui patyrusį insultą, jums paskambina ir iškviečia. Ar tai patogu?
– Mes operacinėje iš namų dažnai būname greičiau, nei pacientas į ją atvežamas iš Skubios pagalbos skyriaus.
– Per kiek laiko iš savo namų atsiduriate operacinėje?
– Nakties metu per dešimt minučių.
– Kaip dažnai per naktį tenka važiuoti į operacinę?
– Kartais tris kartus, o kartais nė karto.
– Nebūtų patogiau ligoninėje budėti, nei iš namų važinėti?
– Žmogaus namai, ten kur jis miega. Jeigu miegočiau ligoninėje, tada ji man taptų namais. Nebūtų labai gerai.
– Kokios kokybės tampa miegas, jei visada esi budėjimo režime, nes nežinai kada paskambins iš ligoninės?
– Išmoksti miegoti budėdamas. Tokia mano darbo specifika.
– Didžiausias jūsų, kaip intervencinio radiologo košmaras?
– Jeigu įvyksta komplikacija ir nėra komandos, kuria galėčiau pasitikėti ir pasitarti. Pavyzdžiui, nepavyksta ištraukti trombo ir nėra su kuo pasitarti. Kartais tenka skambinti kolegoms net į Turkiją. Gydytojai turi nepamiršti, kad yra socialinės būtybės. Nereikia užriesti nosies ir galvoti, kad esi pats geriausias ir antros nuomonės tau nereikia.
– Intervencinių radiologų Lietuvoje nėra daug. Pavyzdžiui, Vilniuje apie septynis. Esate paklausus specialistas. Nebuvote susirgęs žvaigždžių liga, kuri dažnai neaplenkia gydytojų?
– Niekada nebuvai susireikšminęs. Pamenu vaikystėje, kai gyvenau Baltarusijos kaime, buvo maža parduotuvėlė. Joje dirbo pardavėja, kuri paduodavo duonos kepalus ir buvo labai susireikšminusi. Man ji labai nepatiko ir tada dar būdamas mažas galvodavau, kad nenoriu būti kaip ji.
– Kas jums darbe sukelia pozityvias emocijas?
– Kai yra geras ryšis su kolegomis, operacinėje sėkmingai ištraukiu trombą, kitą dieną po operacijos pacientas beveik sveikas. Pavyzdžiui, prieš operaciją nekalbėjo, o dabar kalba.
Buvo toks atvejis, kai operavau vyruką. Iki trombo ištraukimo jis visiškai negalėjo kalbėti. Kitą dieną po operacijos nueinu pas jį į palatą ir klausiu, kaip tu jautiesi. Jis atsako: „Chu***vai“.
Aš nuoširdžiai nudžiugau ir pasakiau: „Super!“
– Ko labiausiai bijo pacientai prieš jūsų atliekamą operaciją?
– Jeigu žmogus patenka ūmios būklės, jis nieko nebijo. Jeigu operacija planinė, žmonės labiausiai bijo atsibusti su pažeistomis smegenimis.
– Nemažai gydytojų kalba apie perdegimą. Kaip jūs su tuo tvarkotės?
– Atlieku saviauditą. Kartais reikia ramiai atsisėsti prie kavos puodelio ir užduoti sau klausimus: kiek aš dirbu, ar pakankamai pasiilsiu, ar skiriu laiko pomėgiams, šeimai, socialiniam bendravimui. Gyvenimas susideda ne tik iš meilės darbui ir profesinio užsidegimo.
– Neurochirurgas prof. Saulius Ročka LRT.lt paklaustas, ką jis veikia laisvalaikiu, sakė, kad gyvenime arba operuoja, arba planuoja kitą operaciją. Jums tai atrodo normalu?
– Ne visai. Kita vertus, gydytojo specialybė yra specifinė. Jeigu norime būti gerais gydytojais, darbu gyventi turime šiek tiek daugiau nei daugelio kitų specialybių atstovų.
– Kaip jūs pasiilsite?
– Man labai patinka žiūrėti draminius filmus. Taip pat žaidžiu lauko tenisą, padelį, susitinku su draugais. Daug dėmesio skiriu šeimai, nes turiu tris vaikus.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, – atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
