„Anesteziologai yra aršūs ir nevyniojantys žodžių į vatą. Mes turime apginti savo nuomonę, o ne tyliai verkti kamputyje.“ Gydytojai anesteziologai yra tie žmonės, be kurių nevyksta nei viena šiuolaikinė operacija. Jų atsakomybė – milžiniška, todėl ir atlyginimai yra vieni didžiausių sveikatos sektoriuje. Kaip LRT.lt sako Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė Gabija Tomkutė: „Mirtys, sunkūs ligoniai, negalėjimas jų pagydyti net dedant visas pastangas – ne kiekvienam medikui.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Telefonu sykį esate minėjusi, kad negalėjote atsiliepti, nes darbe buvo „kruvinasis pirmadienis“. Ką turėjote minty?
– Pirmadieniais visada budžiu Intensyvios terapijos skyriuje (paprastai vadinama reanimacija, – aut. past.) ir tos dienos būna labai skirtingos. Pasitaiko ramių budėjimų, kai pacientai yra po planinių operacijų, viskas vyksta sklandžiai. Tačiau būna tokių budėjimų, kai veiksmas reanimacijoje primena sceną iš filmo apie ligoninės priimamąjį. Atsidaro durys, kažkas bėga, šaukia, kažkas kraujuoja, personalas kviečia gaivinti pacientą. Situacija kaip filme, kurio scenaristas, regis, persūdė.
– Pavyzdžiui?
– Kai vienu metu trijose vieno skyriaus vietose vyksta pacientų gaivinimas ir dar du ligoniai kraujuoja. Būna, kad tenka visą naktį dirbti neprisėdus. Tada mes mėgstame sakyti, kad dirbame tarsi už dvigubus pinigus, nors atlygį gauname tą patį.
Jeigu anesteziologas bėgioja ir kviečiasi į pagalbą kitus kolegas, žinok, kad situacija labai prasta.
– Didžiausias anesteziologo košmaras?
– Paciento mirtis operacinėje, kaip mes dar sakome – mirtis ant stalo. Visa laimė, kad tokios mirtys nutinka ypač retai. Anesteziologams, kurie dirba per planines operacijas, tokių gali niekada ir nepasitaikyti.
– Ar jums pasitaikė, kad operacijos metu mirtų pacientas?
– Gal keletas atvejų per dešimt metų praktikos.
– Kokie tai atvejai, kad žmogus iš operacinės, deja, išvežamas jau miręs?
– Dažniausiai tai yra nukraujavimo pasekmė, jeigu žmogus į operacinę jau pateko, pavyzdžiui, su suplyšusia aorta. Pačios būklės mirtingumas yra didžiulis, nepaisant to, kad dedamos visos medikų pastangos.
Būna sunku, kai padarai viską, o efekto nėra. Kaip mes sakome – nėra atsako į gydymą. Viską paskyrei, viską laiku atlikai, bet pacientas vis tiek neišgyveno. Tai nėra neįtikėtina situacija, bet visada labai skaudi.
– Ar neapima neteisybės jausmas, jeigu, nepaisant jūsų pastangų, miršta jaunas pacientas?
– Tam, kad mes, medikai, neišprotėtume, turime įsisąmoninti vieną dalyką, kad yra situacijų, kai pastangos bejėgės. Reikia žinoti savo galimybių ribas ir neapsimesti visagaliais. Taip pat įsisąmoninti, kad mirsime mes visi.
Tiesą sakant, aš negalėčiau dirbti vaikų reanimatologe. Būtų per sunku emociškai.
– Minėjote, kad pagal anesteziologo elgesį operacijos metu galima suprasti, ar viskas vyksta sklandžiai. Paaiškinkite?
– Pavyzdžiui, jeigu chirurgas mato, kad operacijos metu anesteziologas sėdi ramiai, vadinasi, viskas vyksta sklandžiai. Jeigu stovi – greičiausiai ne viskas gerai su pacientu. O jeigu anesteziologas bėgioja ir kviečiasi į pagalbą kitus kolegas, žinok, kad visai nekokia situacija.
Mes, anesteziologai, esant reikalui subėgame pagelbėti vienas kitam, pasitarti. Toks avilio protas: jeigu ne aš sugalvosiu, tai kolegos padės.
Mirti nuo anestezijos tiek pat šansų, kiek būti nutrenktam žaibo.
– Mirti nuo anestezijos, kitaip dar narkozės, yra šansų?
– Tiek pat, kiek būti nutrenktam žaibo. Net anafilaksinis šokas dėl suleistų medikamentų yra labai retas atvejis, o dar retesnis, kad mums nepavyktų jo suvaldyti.
– Kokios dar anestezijos rizikos?
– Visada ypač ruošiamės kvėpavimo sutrikimams ir jų valdymui. Taikant bendrąją anesteziją žmogus yra prijungiamas prie kvėpavimo aparatų. Kitaip tariant, žmogus pats nekvėpuoja, tai už jį daro aparatas.
– O jeigu aparatas sugenda?
– Atvežame kitą – čia ne bėda. Tiesiog yra žmonių, kaip mes sakome, su sunkiais kvėpavimo takais, kai sudėtinga intubuoti pacientą, įvesti vamzdelį į kvėpavimo takus. Kaip yra žmonių, kuriems sunku įdurti į veną, tai yra ir tokių, kuriems sunkiau suvaldyti kvėpavimą. Pavyzdžiui, labai daug sveriantiems pacientams procedūros yra techniškai sunkesnės, ilgiau atliekamos.
Yra toks senas „medinis“ anesteziologų anekdotas, kad gerai pririštam pacientui anestezijos nereikia.
– Yra žmonių, kurie labai bijo anestezijos. Kaip manote, kodėl?
– Tai kad šiuo metu didelė dalis visuomenės kaip tik atsisako procedūrų, jei nėra anestezijos. Jie bijo skausmo.
O tiems, kurie bijo anestezijos, bet nebijo chirurginės intervencijos, mes juokais patariame susitarti su chirurgu, kad operuotų su vietine nejautra.
Yra toks senas „medinis“ anekdotas, kad gerai pririštam pacientui anestezijos nereikia. Dabar yra ir naujas jo tęsinys, kad chirurgai šiuo metu yra per silpnų nervų, kad galėtų tokį ligonį operuoti.
– Kokios yra anestezijos rūšys, nes žmonės neretai painioja jas?
– Vietinė, kai nuskausminamas paviršinis odos sluoksnis, dantenos ir panašiai. Bendrą narkozę taikyti dantų plombavimui atlikti yra perteklinis reikalas.
Yra regioninė nejautra, kai „atjungiama“ ir nuskausminama kuri nors kūno dalis: koja, pirštas ir t. t. Ir bendroji anestezija, kai išjungiama viskas, įskaitant ir kvėpavimą – žmogus miega, nejaučia skausmo, už jį kvėpuoja dirbtinės ventiliacijos aparatas.
Šiais laikais egzistuoja nemažai anestezijos kombinacijų.
– Teko girdėti, kad gimdymo metu taikoma epidurinė nejautra yra labai rizikinga, nes esą gydytojas gali nepataikyti į reikiamą stuburo vietą ir panašiai. Kaip yra iš tiesų?
– Čia vienas iš medicinos mitų. Ši procedūra tikrai yra saugi ir atliekama pasaulyje jau daug metų. Ją atlieka kvalifikuoti ir patyrę specialistai, kurie kasdien tą daro.
Bet jeigu moteris nori gimdyti natūraliai, tokia galimybė yra. Pacientė gali pasirinkti.
Jeigu chirurgas jaučiasi dievu, mano savivertė nuo to nepriklauso.
– Didžiausia anesteziologo klaida, kuri turėtų rimtų pasekmių paciento sveikatai ar net gyvybei?
– Klaidų gali padaryti bet kas, ne išimtis ir anesteziologas. Ypač jeigu yra pavargęs. Tačiau gera žinia yra ta, kad mes dirbame komandoje. Jeigu vienas supainios, pavyzdžiui, vaistų ampulę, kiti pastebės. Yra daug etapų, kai mes vieni kitus tikriname. Turi sutapti labai daug klaidų vienoje vietoje, kad atsitiktų kažkas katastrofiško. Visa mūsų sistema sukonstruota taip, kad to nebūtų. Šiuolaikinė medicina tikrai labai saugi.
– Ar yra žmonių, kurių neveikia narkozė?
– Visi narkozei vartojami vaistai leidžiami tol, kol bus pasiektas efektas. Jeigu žmogus neužmigs nuo 10 miligramų, duosim 20. Jaunam, tvirtam žmogui dažniausiai reikės didesnės dozės nei nedidukei moteriai.
– Ar žmonėms, kurie yra priklausomi ir nuolat svaiginasi, pavyzdžiui, anestezijoje naudojamais medikamentais: fentaniliu, kitais opioidais, gali išsivystyti tolerancija?
– Gali. Tada reikia didesnės dozės rezultatui pasiekti. Be to, nepamirškite, kad anestezijoje naudojami skirtingi vaistai, jų poveikis skiriasi.
– Kaip ligoninėje saugomi opioidai, naudojami anestezijoje?
– Seifuose ir bet kas prie jų paprastai neprieina. Yra griežta vaistų laikymo, apskaitos ir naudojimo tvarka. Reikalingi ir parašai, ir vaistų apskaita, ir kontrolė.
– Anesteziologas Virginijus Jakutis LRT.lt yra pasakęs: „Visi laurai atitenka chirurgui, bet žmogaus gyvybė būna mano rankose.“ Ar pritariate?
– Nesutikčiau iš dalies, nes skalpelį rankose vis tik laiko chirurgas, tačiau komandos ir paciento saugumo ašis yra anesteziologas. Vien dėl to, kad būtent anesteziologas suteikia chirurgui galimybę ramiai operuoti ir negalvoti apie kitus dalykus. Dėl laurų tai tiesa. Šlovės šviesoje chirurgai dažniau būna.
– Ar nesijaučiate pagrindinės operacinės žvaigždės su skalpeliu rankose aptarnaujančiu personalu?
– Čia labiau savivertės klausimas. Aš žinau, koks mano darbas, ką aš galiu. Žinoma, visada maloniau dirbti komandoje, kuri tave vertina ir supranta tavo darbo svarbą. Jeigu chirurgas jaučiasi dievu, mano savivertė nuo to nepriklauso.
Ar jūs norite, kad jus gerai operuotų, ar užjaustų?
– Ar yra tekę dirbti su chirurgais, kurie jaučiasi dievais ir į kitus operacinėje žiūri iš aukšto?
– Žinoma. Nemažai chirurgų taip apie save ir galvoja, bet mes, anesteziologai, nusprendžiame, ar jie verti taip apie save galvoti.
– Tai ne mitas, kad nemažai chirurgų yra „pasikėlę“?
– Aš manau, kad chirurgai turi turėti tam tikrų charakterio savybių, kurios leistų gerai operuoti, bet tam tikromis aplinkybėmis tos savybės kliudo suprasti kitų komandos narių poreikius.
Reanimacija yra ta vieta, kurioje koncentruojami sunkūs ligoniai, o operacinė – vieta, kur susirenka sudėtingo charakterio, narcisistinių savybių turintys žmonės. Beje, kaip ir kitose aukštos rizikos profesijose.
– Tiesa, kad chirurgai dažnai pasižymi empatijos trūkumu?
– Neįmanoma būti puikiu chirurgu ir turėti labai daug empatijos. Ar jūs norite, kad jus gerai operuotų, ar užjaustų? Tai yra specialybė, kuri reikalauja tam tikrų žmogaus savybių. Pavyzdžiui, operuojant pacientą atsitraukti šiek tiek emociškai. Dėl to ir gydytojo etika neleidžia operuoti savo artimųjų.
– Kodėl pasirinkote anesteziologės-reanimatologės kelią? Galėjote pasirinkti mažiau streso keliančią specializaciją?
– Man įdomu dirbti sudėtingą darbą. Aišku, galima žiūrėti ir pragmatiškai – tai gerai apmokamas darbas. Viešajame sektoriuje mūsų atlyginimai didžiausi. Mūsų visur reikia, darbo tikrai nepritrūksi.
Retą anesteziologą gali pastumdyti.
– Su kokiais mitais apie reanimaciją esate susidūrusi?
– Mūsų visuomenėje klaidingai galvojama, kad reanimacijoje visi miršta. Reanimacija, kaip ir operacinė, yra tos vietos, kuriose metami visi resursai, kad žmogus turėtų galimybę išgyventi. Čia žmogui suteikiamas šansas išgyventi, o ne mirti.
– Mitai apie anesteziją?
– Turbūt pats dažniausias, kad žmogus atsibus vidury operacijos prapjautu pilvu ir bus sąmoningas. Šiuolaikinėje anesteziologijoje tai neįmanoma.
– Kokių savybių turi turėti geras anesteziologas?
– Skirtingai nuo chirurgų, anesteziologai turi būti komandos žmonės. Jeigu esi individualistas, ši specialybė tau netiks. Taip pat turi būti ištvermingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Turi ramiai reaguoti į stresą ir kartu būti empatiškas pacientui.
Nemažai anesteziologų meta šį darbą. Nepakelia naktinio darbo, psichologinio krūvio. Mirtys, sunkūs ligoniai, negalėjimas jų pagydyti net dedant visas pastangas – ne kiekvienam.
– Jūsų būdas, regis, toks, kaip liaudis sako, „šitos tai nepastumsi“. Tiesa?
– Tiesa. Daug anesteziologų yra atviro būdo, netylintys, aršūs. Mūsų specialybė reikalauja, kad būtume aktyvūs, tiesą sakantys ir nevyniojantys į vatą. Mes turime apginti savo nuomonę, o ne tyliai verkti kamputyje. Negali juk mandagiai paprašyti, kad žmogus pasitrauktų, nes reikia reanimuoti pacientą.
Retą anesteziologą gali pastumdyti. O jei ir pastumsi, subėgs kiti anesteziologai apginti. Individualistų poetų tarp anesteziologų nerasi.
– Jautriausios akimirkos anesteziologo-reanimatologo darbe?
– Jaunų žmonių mirtys ir skambutis artimiesiems. Dar labai jautrus momentas – sergantis, mirštantis kolega gydytojas. Mums atrodo, kad mes nemirtingi. Dažniausiai juk brėžiame ribą tarp savęs ir paciento tam, kad galėtume dirbti.
Mus su chirurgais sieja, kaip aš juokauju, toksiški santykiai.
– Nemažai gydytojų sako, kad nemokėtų kito darbo dirbti. Kuo jūs būtumėte, jei taip nutiktų, kad nebegalėtumėt dirbti gydytoja?
– Galėčiau renginius vesti, dirbti žurnaliste ar net visokius menus kurti. Nesu susireikšminusi, kad pasakyčiau: „Jau kito darbo tikrai nedirbčiau.“
– Apie ką dažniausiai juokauja anesteziologai?
– Apie chirurgus, kaip ir jie apie mus. Mus sieja, kaip aš juokauju, toksiški santykiai. Dėl to, kad daug laiko praleidžiame kartu, vienas be kito operacinėje neapsieiname ir kartais daugiau žinome apie kolegą nei jo artimieji.
– Esate dar ir Santaros klinikų gydytojų profesinės sąjungos vadovė. Kam jums to reikia?
– Gali laukti, kol kažkas kažką tau duos, pakeis, bet gali būti aktyvus žaidėjas. Tai aš renkuosi daryti įtaką sprendimams, kurie mūsų, gydytojų, netenkina. Esame inicijavę (ir pasiekę) įstatymo pakeitimą, kad gydytojų darbo sutartys nebebūtų terminuotos, dalyvaujame Šakos sutarties derybose (svarbiausi akcentai – darbo užmokesčio didinimas), atstovaujame darbuotojams dėl pačių įvairiausių problemų ligoninėje (nuo konfliktų su administracijos atstovais iki pacientų skundų).
– Vienas chirurgas LRT.lt yra minėjęs, kad Santaros ir Kauno klinikose sunku įsidarbinti, nes esą egzistuoja gydytojų klanai ir jeigu jam nepriklausai – geros vietos negausi. Tiesa?
– Mėgstame su kolegomis pajuokauti, kad didelė mūsų dalis yra akademiniai našlaičiai. Nei vieno mūsų tėvai ar seneliai nėra gydytojai. Mes mokėmės ir savarankiškai įsidarbinome Santaros klinikose. Nors dalis tiesos apie tuos gydytojų klanus yra. Kalbu apie šeimas, kurių nariai eina tuo pačiu keliu – tėtis chirurgas, sūnus chirurgas ir t. t.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
