„Nesu Dievas. Jei šiandien pasisekė, rytoj gali nepasisekti.“ Smulkiosios ortopedijos chirurgas Nerijus Kutra nelinkęs girtis, nors pirmasis šalyje pritaikė implantą, kuris pakeičia piršto sąnarį ir jis tampa lankstus. Ortopedijos asu vadinamas gydytojas pirmasis atliko ir inovatyvią, jaunuolio riešą išgelbėjusią operaciją. Nuo Radviliškio iki Telšių net šešiose įstaigose dirbantis gydytojas LRT.lt atvirai papasakojo, kodėl parą trunkantį budėjimą vadina kančia ir kodėl po devynerių metų paliko Šiaulių ligoninę: „Atbudėjai, išoperavai ir laisvas. Priekaištai ir pastabos nepriimamos. Jeigu turi problemų, pats jas ir spręsk.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
– Į mūsų redakciją kreipėsi skaitytojai, prašydami interviu su jumis. Argumentavo, jog esate savo srities asas ir net smulkiosios ortopedijos genijus. Kaip reaguojate į tokius komplimentus?
– Visada sau primenu: „Nesu Dievas. Jei šiandien pasisekė, rytoj gali nepasisekti.“ Stengiuosi neskaityti pacientų komentarų, nes nenoriu pasikelti, užmigti ant laurų. Bijau, kad tada galiu labai skaudžiai kristi.
– Pirmasis Lietuvoje atlikote inovatyvią operaciją ir išsaugojote jaunuoliui lankstų riešą po traumos. Panaudojote implantą, skirtą traumuotam periferiniam nervui atkurti. Kaip jums tai pavyko?
– Jokio stebuklo nepadariau, todėl nesu linkęs girtis ir karūnos dėtis. Jeigu pradedi labai savimi didžiuotis, greitai gali nusivilti. Juolab kad man gėda girtis prieš kolegas. Jeigu tas riešą susižalojęs jaunuolis būtų patekęs pas kitą ortopedą, jis gal irgi ne prasčiau būtų išgydęs. Gal kitokį metodą būtų pritaikęs.
Man svarbiau ne būti pirmam Lietuvoje, o pasiekti rezultatą. Jei pasiekiau, vadinasi, esu patenkintas operacija.
– Jeigu netenkina rezultatas, kaip tada?
– Analizuoju save, ko konkrečiame etape iki galo nepadariau. Smegenyse sukasi daug informacijos. Paskui ją pritaikau per kitas operacijas. Nuolat tobulėju. Pasitenkinimą jaučiu tik tada, jei tobulai atlieku savo darbą. Tokiais momentais save ir slopinu, kad nesijausčiau Dievu.
Šiaulių ligoninėje buvo baudžiava: atbudėjai, išoperavai ir laisvas. Priekaištai ir pastabos nepriimamos. Jeigu turi problemų, pats jas ir spręsk.
Nerijus Kutra
– Esate labai kuklus, kalbėdamas apie savo pasiekimus. Netikiu, kad neturite kuo pasigirti?
– Kad jau taip prašote…Aš pirmasis pradėjau naudoti pirštų implantus, kurių anksčiau niekas nenaudodavo. Aš galiu pakeisti piršto sąnarį ir jis bus lankstus. Kalbu net apie mažytį piršto galiuke esantį sąnariuką, kuris sergant tam tikromis reumatinėmis ligomis nudyla. Tokių protezų esu įdėjęs jau arti 200. Iš dešimties pacientų devyni tampa laimingi: „Man nebeskauda, aš galiu dirbti. Gydytojau, jūs stebuklą padarėte!“
– Kiek tokios specializacijos chirurgų yra Lietuvoje?
– Gal kokie penki. Mane žino viso Šiaulių regiono pacientai. Atvyksta ir iš kitur.
– Respublikinėje Šiaulių ligoninėje chirurgu dirbote devynerius metus. Kodėl išėjote?
– Todėl, kad nebuvau patenkintas nei darbo sąlygomis, nei uždarbiu. Nebuvo nei to, nei kito. Tada man ir dar keliems kolegoms, kurie kartu išėjo, kilo klausimas: o ką mes čia veikiame?
Toje ligoninėje nesijaučiau vertinamas. Maždaug atidirbk savo valandas, ir viskas. Niekam nerūpi, kaip atidirbsi ar juolab kaip tu jautiesi.
Ten buvo baudžiava: atbudėjai, išoperavai ir laisvas. Priekaištai ir pastabos nepriimamos. Jeigu turi problemų, pats jas ir spręsk. Bet ar gydytojas turi spręsti organizacinius, administracinius reikalus?
– Išėjęs iš Šiaulių ligoninės įsidarbinote net šešiose ligoninėse ir klinikose nuo Radviliškio iki Telšių. Dabar esate patenkintas?
– Visiškai. Aš pats susikūriau darbo sąlygas, darbo valandų ir poilsio režimą. Dabar dirbu savo malonumui ir galiu visiškai atsiduoti profesijai.
Vieną dieną dirbu keletą valandų vienoje įstaigoje, kitą – kitoje. Nuvažiuoti į kitą miestą irgi nesudėtinga. Svarbiausia, kad nebeturiu parą trunkančių budėjimų ligoninėse. Dabar pats sau viršininkas.
Budėjimas realiai yra kančia.
– Kuo blogai budėjimai?
– Budėjimai labai išvargina fiziškai ir emociškai. Po paros budėjimo reikia vos ne paros atsigauti, nes jautiesi išsunktas. Budėjimas realiai yra kančia. O atsisakyti budėjimų dirbant Šiaulių ligoninėje nebuvo galimybės. To reikalavo vadovai.
Tada ir supratau, ką reiškia lėtinis nuovargis ir kritusi darbo kokybė. Mano laisvadieniai būdavo skirti tik išsimiegoti.
Gydytojai gali išvengti perdegimo, tik jei turi galimybę atitrūkti nuo darbo rutinos, turėti pakankamai laisvalaikio. Pavyzdžiui, laisvu laiku norėtum paskaityti profesinę literatūrą, bet tau gerklėje medicina jau stovi.
– Atsiranda rizika griebtis alkoholio ir prasigerti?
– Kas sakė, kad medikus ši bėda aplenkia? Niekas tik apie tai garsiai nekalba. Tai liūdnos istorijos gydytojų, kurie tokiu būdu bandė atsijungti, pailsėti nuo įtempto darbo.
Juk daugumai gydytojų rūpi jo pacientai. Nėra taip, kaip sako, jog medikai atbukę, be empatijos. Ne. Į kiekvieną savo pacientą bent jau aš žiūriu rimtai. Kiekviena operacija yra didesnis, mažesnis stresas. O jei kiekvieną dieną patiri stresą? Kažkaip nuo įtampos reikia pabėgti, kitaip sprogsi. Todėl manęs nestebina medikų savižudybės. Ne visi sugeba ir turi galimybę pailsėti.
Jeigu kas nors galvoja, kad Lietuvoje gydytojas yra gerbiamas, klysta.
– Studijas baigėte Vilniuje, bet dirbti čia nepasilikote. Kodėl patraukėte į regioną?
– Norint įsidarbinti didžiosiose šalies ligoninėse tik pabaigus rezidentūrą, nepakanka vien talento. Daug kas priklauso nuo to, kieno tu draugas. Legendos apie Vilniaus ir Kauno gydytojų klanus ne šiaip sau sklando.
Be to, kai esi ką tik mokslus baigęs rezidentas, tu turi būti palankus vadovui. Jei turėsi savo nuomonę, greičiausiai nepatiksi ir sulauksi nemalonių bangų. Didžiosiose gydymo įstaigose aš matau savotišką baudžiavinę santvarką. Kaip pasakys vadas, taip ir bus. Jeigu kas nors galvoja, kad Lietuvoje gydytojas yra gerbiamas, klysta. Labai greitai nusileidi ant žemės po studijų įsidarbinęs viešojoje gydymo įstaigoje.
Medicinoje reikia žiūrėti, kiek virš gydytojo galvos yra viršininkų. Kuo daugiau, tuo sunkiau dirbti gydytojui. Mat kiekvienas viršininkas nori būti svarbus, o gydytojas turi būti visiems atsakingas. Šioje vietoje aš matau didžiausią problemą.
– Dabar su savo pasiekimais ir patirtimi turbūt esate pageidaujamas bet kurioje šalies ligoninėje?
– Klausimas, ar aš norėčiau? Ne. Nenorėčiau. Supratau vieną dalyką – kuo virš tavęs daugiau viršininkų, tuo gydytojo darbas mažiau efektyvus. Šiuo metu man niekas nenurodinėja, kiek ir kur aš turiu dirbti. Aš pats susidėlioju darbus taip, kad būčiau tik aš ir pacientas.
– Radviliškio, Joniškio, Telšių ligoninėse, kuriose dirbate, irgi yra viršininkai.
– Esu taip sutaręs su vadovais, kad atvažiavęs dirbu tik savo darbą su pacientais. Darau tai, ką labiausiai moku.
– Galite sau leisti?
– Dabar jau taip. Deja, ne kiekvienas gydytojas tai gali.
Kartais operuodamas jaučiuosi menininku.
– Panašu, esate gana tiesmukas žmogus. Ar kada nors dėl šios savybės nukentėjote?
– Man nepatinka tuščiažodžiauti. Mėgstu tiesumą ir aiškumą. Aš nepatogus nekonkretiems viršininkams, kurie nesugeba aiškiai suformuluoti užduoties. Esu išgirdęs replikų: „Tu gali taip nedaryti, bet tau atsilieps.“
– Kodėl nemažai gydytojų pasižymi cinizmu?
– Gal ne tiek cinizmu, kiek savotišku emociniu šaltumu. Neretai dėl darbo specifikos pacientą vertiname ne kaip asmenybę, o kaip žmogų, kurio problemą reikia spręsti. Jeigu suasmeninsi pacientą, nebus gerai. Operuodamas jį patirsi dar didesnį stresą. Operacinėje aš stengiuosi nesivadovauti emocijomis, o mąstyti racionaliai ir kritiškai.
– Ar pasitaikė traumų, kurios jus sukrėtė?
– Jų buvo įvairių, bet manęs, kaip gydytojo, nesukrečia pamatyta trauma. Nėra laiko emocijoms. Aš sprendžiu problemą. Man svarbiau, ne kokia trauma, o kaip pavyks ją išgydyti.
– Kuo smulkiosios ortopedijos operacijos išskirtinės?
– Aš jas vadinu vieno šūvio operacijomis. Aš privalau pataikyti, nes antro šanso nebus, operacijos sėkmė bus gerokai mažesnė.
Be to, norint būti geru ortopedijos chirurgu, reikia patirties. Aš turėjau gerus mokytojus ir esu jiems dėkingas. Geru chirurgu galima vadinti tą, kuris dirba mažiausiai dešimt metų. Standartinių atvejų, aprašytų vadovėliuose, yra maždaug 50 proc., visi kiti reikalauja patirties, proto ir improvizacijos. Aš daugiausia dirbu su plaštakos ir pėdos smulkiąja ortopedija. Tenka plaštakos srities žinias ir patirtį pritaikyti operuojant pėdą ir atvirkščiai. Kartais operuodamas jaučiuosi menininku.
– Ar pasaulyje jau sukurtas protezas, pavyzdžiui, kiborgo ranka, kuri pakeistų sveikos rankos funkciją?
– JAV buvo sukurtas toks rankos protezas, kuris prijungiamas prie sveikos dalies nervinių šaknelių. Yra nustatyta, kad po ilgos reabilitacijos pažadinami nerviniai impulsai ir gaunamas atsakas. Žmogus gali su ta ranka paimti, pavyzdžiui, puodelį.
Vadinasi, mes turime perspektyvą, kad po galūnių amputacijų žmogui bus primontuota, kaip jūs sakote, kiborgo galūnė. Kol kas tai tik kūrimo stadijoje.
– Kaip manote, ar realu, kad artimiausioje ateityje netekę galūnių žmonės turės galimybę gauti tokį protezą, kuris atstos sveiką ranką ar koją?
– Aš tuo tikiu. Ortopedija jau dabar po truputį tampa implantologija. Didžiausias iššūkis – padaryti, kad nervas prisijungtų prie protezo, kuris reaguotų į nervinį impulsą.
Nemėgstu chamų, kurie pirmą kartą atėję pas gydytoją jam sako „tu“.
– Ar dirbtinis intelektas pakeis chirurgų darbą?
– Ne, nes dirbtinis intelektas negali improvizuoti.
– Dirbate ir Telšių ligoninėje. Kokie pacientai yra žemaičiai?
– Gal kiek tiesmukiškesni. Jie neina pas gydytoją, jei nemato aiškios problemos. Gyvena tol, kol gali kentėti. Ne visada tai yra gerai. Kartais į gydytoją tokie žmonės kreipiasi su užleista liga.
– Ar pasitaikė, kad nesupratote paciento, nes jis kalbėjo žemaitiška tarme?
– Yra buvę. Regis, kalba lietuviškai, bet nesuprantu, ką jis nori pasakyti, nes vartoja man nepažįstamus žodžius. Kai pasakau, kad nesuprantu, žmogus nuoširdžiai stengiasi kalbėti bendrine kalba. Nors pasitaiko ir tokių, kurie nesistengia, o gal nemoka.
– Kokių pacientų labiausiai vengiate?
– Nemėgstu chamų, kurie pirmą kartą atėję pas gydytoją jam sako „tu“. Tiek pacientas, tiek gydytojas turėtų vienas kitą gerbti.
– Kokios pacientų padėkos jums mieliausios?
– Kai pamatau, kad žmogus yra laimingas, nes atgavo funkciją, kurios neturėjo.
– Chirurgui rankos yra instrumentas. Ar esate jas apsidraudęs?
– Nesu, bet saugau. Man labai patinka slidinėti, todėl visada užsisegu įtvarus. Apie šalmą jau net nekalbu. Apie riziką pagalvoju, nes nežinau, kuo užsiimčiau, jei nebegalėčiau dėl traumos būti chirurgu.
– Koks visuomenės požiūris į medikus jus labiausiai skaudina?
– Išgirstu tokių negatyvių nuomonių, kad gydytojai vos ne korupcionieriai, vagys, pakenkti norintys žudikai baltais chalatais.
Nesu sutikęs nei vieno kolegos, kuris norėtų pakenkti pacientui. Visi stengiasi padaryti tiek, kiek gali, moka. Jeigu ir įvyko komplikacija, tai tikrai netyčia. Tiesiog kartais per daug iš medikų tikimasi. Reikia suprasti, kad gydytojai nėra dievai, o medicina – ne visagalė.
Ir nesiskųskite, kad pas mus reikia ilgai laukti, norint patekti pas gydytoją. Kitose Vakarų šalyse žmonės planinių operacijų laukia gerokai ilgiau.
– Tai pritariate buvusiam sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, kad žmonės gana greitai patenka pas gydytoją ir gauna kokybiškas paslaugas, palyginti su tuo, kiek jie moka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą?
– Pritariu šimtu procentu. Tik nepritariu Dulkio Vyriausybės vykdytai įstaigų centralizacijai. Kuo labiau centralizuoji gydymo įstaigas, tuo sunkiau žmogui gauti gydymo paslaugas. Kaip tik reikia plėsti, o ne siaurinti gydymo įstaigų tinklą. Aš taip manau.
– Ar galima sėkmingai prisiūti visiškai nupjautą pirštą? Ir kaip jį teisingiausia atgabenti iki operacinės, jei taip nutiko?
– Kuo greičiau. Laikas čia labai svarbus. Taip pat nupjautą galūnę reikėtų įdėti į šalto vandens maišelį, bet ne į gryną ledą. Svarbiausia – atkurti kraujotaką. Jei nepavyks, deja, – piršto nebėra.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
