Septyni kritinės būklės pacientai per 15 minučių – toks buvo skubiosios medicinos gydytojo Pauliaus Ukso krikštas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje. Lazdynų priimamuoju pramintame skyriuje kartais per parą apsilanko daugiau nei 400 pacientų: „Atrodo, kad prie ligoninės privažiavo autobusas ir atvežė visą minią pacientų. Per 12 val. trunkančią pamainą nespėji net iki tualeto nubėgti.“
„Nematoma ligoninės pusė“ – LRT.lt publikacijų ciklas apie tai, kas vyksta užsivėrus palatų durims, ko nepastebi pacientai, bet ką savo kasdienybėje mato, o kartais ir sunkiai emociškai išgyvena medicinos darbuotojai.
P. Uksas yra vienas pirmųjų, Lietuvoje baigusių skubiosios medicinos gydytojo rezidentūrą. Nors P. Uksui tik 35-eri, jis ne tik užsiima klinikine praktika keliose ligoninėse, bet jau penkerius metus vadovauja RVUL Skubios pagalbos skyriui. Šis aptarnauja didžiausius pacientų srautus ne tik sostinėje, bet visuose Lietuvos ligoninių priimamuosiuose.
– Sakote, kad gydytojo darbas Skubios pagalbos skyriuje bene pats dinamiškiausias medicinos sektoriuje. Intensyvios terapijos skyriaus medikai jums neprieštarautų?
– Galima diskutuoti ir matuotis, kieno darbas intensyvesnis. Taip. Jų atvejai sudėtingesni. Į reanimaciją neguldomi lengvi pacientai. Tačiau jų skyrius turi apibrėžtą ligonių skaičių ir į tarpus lovų nepristatysi, o ir medicinos personalas apskaičiuotas.
Mes irgi turime reanimacinę palatą, dar šoko kambariu vadinamą. Jame yra keturios lovos, o pasitaiko budėjimų, kai atveža daug daugiau sunkių pacientų. Mano krikštas šiame skyriuje – per penkiolika minučių atvežti septyni avarijose sunkiai sužaloti žmonės. Tada iškilo dilema, ne kurį pirmą gaivinti, o kurį apžiūrėti.
Kartais atrodo, kad prie skyriaus privažiavo autobusas ir atvežė visą minią pacientų. Mūsų darbas tiek nenuspėjamas ir reikalaujantis staigių sprendimų, kad kartais per visą 12 val. pamainą nespėji net iki tualeto nubėgti.
– Esate vienas pirmųjų, baigusių skubiosios medicinos gydytojo rezidentūrą Lietuvoje. Kodėl ją pasirinkote?
– Kai rinkausi, labai lyriškai į viską žvelgiau: „Aš gelbėsiu gyvybes kiekvieną dieną, turėsiu tik sunkius, įdomius atvejus, kaip rodoma populiariuose serialuose apie ligoninės priimamąjį.“
Realybėje tų kritinių būklių kas dieną nėra tiek daug, kiek iš pat pradžių gali įsivaizduoti. Nėra taip, kad vien gyvybes gelbėji.
Dažniau mes, skubiosios medicinos gydytojai, esame antri po šeimos gydytojų ir dauguma pacientų tikrai atvyksta su banaliais klinikiniais atvejais: „Įsipjoviau pirštą, įaugo nagas, įsivariau rakštį, įsisiurbė erkė, skauda gerklę, nugarą, kosčiu“ ir t. t.
Nebesuskaičiuoju, kiek kartų esu pacientų atleistas iš darbo, kiek kartų manęs važiavo suimti pareigūnai, kiek kartų sodino į kalėjimą, trankė durimis ir koliojo.
Paulius Uksas
– Kada sakote: „Įdomus klinikinis atvejis“?
– Buvo atvežtas pacientas po automobilio susidūrimo su stirna. Atsitrenkus į vairą, vairuotojui plyšo širdis, bet nebuvo realaus smarkaus kraujavimo, tik žemas kraujospūdis. Tada tikrai buvo iššūkis diagnozuoti, bet pavyko.
– Kokių savybių reikia turėti dirbant skubiosios medicinos gydytoju?
– Visų pirma, turi būti empatiškas, nes kitaip bus sunku bendrauti su pacientais ir išsiaiškinti, o kas atsitiko, kad jūs atvykote į skubiąją pagalbą. Juk dauguma atvyksta tikrai ne kritinės būklės. Reikia mokėti paaiškinti žmogui jo ligą, tyrimus, gydymą jam suprantama kalba. Neužversti jo medicininiais terminais.
Ši profesija reikalauja ir labai daug kantrybės bendraujant su pacientais ir jų artimaisiais. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų esu pacientų atleistas iš darbo, kiek kartų manęs važiavo suimti pareigūnai, kiek kartų sodino į kalėjimą, trankė durimis ir koliojo.
Porą kartų grasino ir fiziškai susidoroti. Yra paklausę, kur gyvenu, pasiūlę palaukti prie perėjos.
– Dėl ko dažniausiai jie jums grasina?
– Nebūna patenkinti jų interesai. Tipinis dalykas, kad ir kaip skaudžiai beskambėtų, yra suaugę vaikai, kurie turi vyresnio amžiaus tėvus ir atėjus laikui juos prižiūrėti, jie to nenori daryti.
Tada lengviausias būdas jų atsikratyti – įkišti į ligoninę. Atveža ir sako, kad mes turime juos paguldyti, valgydinti ir aptarnauti. Jie nesupranta, kad skubioji pagalba nėra slauga.
Sykį atvežė pagyvenusią moterį su krūva lėtinių ligų, tarp jų ir demencija. Po ilgų paieškų pavyko rasti jos dukrą. Ji išskrido į Egiptą, o motiną išsiuntė pas mus.
– Ar yra buvę situacijų, kai, liaudiškai tariant, jums nebeišlaikė nervai?
– Rėkęs gal nesu, bet griežtesnį žodį artimiesiems tikrai esu pasakęs. Ypač tokiems, kurie neprižiūri sergančių tėvų. Pavyzdžiui, neduoda vandens tris paras. Pastebėjau, kad noras prižiūrėti atsiranda, kai pasiteirauju, kam butas užrašytas. Tokiais momentais pagalvoju: „Nejaugi butas yra esminis dalykas, kas jums rūpi?“
Tada traumas patyrusiems žmonėms teko laukti ir šešias ar net dešimt valandų.
– Kiek daugiausia pacientų per parą apsilankė jūsų skyriuje?
– Mūsų rekordas, kiek aš čia dirbu, 430 pacientų per parą. Tai buvo sausio 3 diena ir plikledis. Vien pas traumatologą laukiančiųjų gyvoje eilėje buvo apie 120. Tada traumas patyrusiems žmonėms teko laukti ir šešias ar net dešimt valandų.
– Kada sakote: „Buvo sunkus budėjimas“?
– Kartais sunku, kai būna didelis skaičius pacientų, o kartais pakanka vieno sunkaus paciento, kurio būklė reikalauja labai daug mano pastangų nustatant priežastį, derinant reikiamus tyrimus, kitų specialistų kvietimą į pagalbą.
Sykį gaivinome pacientą, kurio širdies ritmas kaitaliojosi kas kelias sekundes. Gal dvidešimt kartų taikėme elektrošoką. Tokie atvejai irgi išsunkia jėgas.
Sunkus budėjimas būna ir tada, kai pasitaiko daug konfliktiškų pacientų. Pavargsti emociškai.
– Kaip atsipalaiduojate po sunkių budėjimų?
– Po tragiško budėjimo labiausiai noriu į dušą, kavos ir pavalgyti. Jeigu slogi nuotaika neapleidžia, stengiuosi išsikrauti fiziškai. Stengiuosi namo nesinešti blogų emocijų, bet tai nėra lengva. Ne visada pavyksta.
Turi susitaikyti, kad tave apspjaus, apvems, aptaškys krauju ir visais kitais organizmo skysčiais.
– Esate sakęs, kad skubiosios medicinos gydytojo darbas niekada nebus lengvas, patogus ir patrauklus. Kodėl?
– Visų pirma, priimamajame niekada, turbūt, nebus tiek budinčių gydytojų, kad kol vienas pluša, kitas kavą geria. Krūviai niekada nėra maži, apmokėjimo tvarka šiuo metu tokia, kad priėmimo skyriai dirba į minusą, tad ir pasisamdyti krūvos budinčių medikų yra nerealu. Naktį gydytojų dirba dar mažiau, tad kojų ištiesęs irgi nepagulėsi.
Be to, skubiosios pagalbos medikas darbe visada mato kenčiančius, nepatenkintus žmones. Turi susitaikyti, kad tave apspjaus, apvems, aptaškys krauju ir visais kitais organizmo skysčiais. Prie šlykščių kvapų priprasti reikia.
– Bet jūs nedirbate su yrančiais žmonių kūnais, kaip skrodimus atliekantys medikai. Jie sako, kad prie lavonų kvapo priprasti neįmanoma. Kokie kvapai jums šlykščiausi?
– Pavyzdžiui, kepenų ciroze arba kepenų nepakankamumu sergantys pacientai skleidžia specifinį, saldų kvapą. Šlykštūs yra ir pūlių, kraujavimo iš virškinamojo trakto kvapai. Atveža juk ir socialiai apleistų žmonių su blusomis, utėlėmis, niežais, kirminais ir t. t.
– Kodėl jūs vis dar dirbate skubiosios medicinos gydytoju?
– Man patinka, kad čia nėra jokios monotonijos. Kiekvieną kartą atėjęs budėti nežinai, kas tavęs laukia, kiek ir kokių pacientų. Ar atveš su šautine žaizda, ar po masinių muštynių, sprogimų, gyvūnų sukandžiojimų.
Kitas dalykas, man patinka turėti griežtą budėjimų grafiką. Baigei darbą, uždarei duris ir išėjai. Man nereikia to paties paciento gydyti rytoj ir poryt.
– Ar greitosios medicinos pagalbos darbuotojai praneša jums, kad ruoštumėtės, nes jie atveža kritinės būklės pacientą?
– Kartais. Tada mes labai jiems dėkingi. Surenkame komandą ir laukiame pasiruošę. Deja, ši sistema dar nėra gerai veikianti. Būna, kad pacientas nukrenta tarsi iš dangaus. Tada turime viską mesti ir jį gaivinti.
Teisingas mūsų sprendimas dažniausiai lieka neįvertintas. Nes juk gydytojas negali klysti.
– Ar jūs, skubiosios medicinos gydytojai, nesijaučiate neįvertinti, nes visi laurai vis tiek atitenka chirurgams, reanimatologams?
– Visas Skubios pagalbos skyrius dažniausiai lieka už kadro. Nors esame labai arti klaidos ribos, o netinkamas sprendimas gali kainuoti gyvybę.
Teisingas mūsų sprendimas dažniausiai lieka neįvertintas. Nes juk gydytojas negali klysti.
– Skubios pagalbos skyriai gauna bene daugiausia skundų ir kritikos. Vieni pyksta, kad teko ilgai laukti, kiti esą buvo netinkamai apžiūrėti, trečius nemaloniai aptarnavo. Kaip į juos reaguojate?
– Aš suprantu, kad dažniausiai skundai būna emocinio pobūdžio.
– Kodėl, skirtingai nei jūsų kolegos, nedėvite balto chalato?
– Man balta spalva asocijuojasi su švariu, gražiu, tvarkingu, konsultacinio pobūdžio mediko darbu. Nėra jis toks mūsų skyriuje.
Naujuosius jau nurungė Joninių šventė.
– Tiesa, kad vieni sunkiausių budėjimų ir didžiausi susižalojusiųjų srautai būna Naujųjų metų išvakarėse?
– Naujuosius jau nurungė Joninių šventė. Per ją patenka nemažai dėl girtumo kvailysčių pridariusių, susimušusių, nudegusių, apsinuodijusių tiek alkoholiu, tiek maistu.
Naujieji dabar ramesni, nes pakilus petardų ir pirotechnikos kainoms žmonės masiškai jų nebeperka ir gerokai mažiau susižaloja.
– Ar jūs traukiate burtus, kas budės, pavyzdžiui, per Jonines?
– Budėjimas per šventines dienas yra daugiau apmokamas. Yra kolegų, kurie patys nori per jas dirbti. Jeigu nėra pakankamai norinčių, tada žiūrime ankstesnių metų budėjimų grafikus ir budi tie, kurie niekada dar nėra dirbę per šventes.
– Ar psichologiškai nesunku budėti per šventes, kai visi artimieji švenčia. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą?
– Susitaikai jau būdamas rezidentu. Supranti, kad kartai reikės dirbti per šventes. Nenori budėti per šventes, tapk šeimos gydytoju ir įsidarbink poliklinikoje.
Sunkiausia būna pranešti tėvams apie vaikų mirtį ir išgyventi jų reakciją.
– Apie 30 proc. į priimamąjį atvykstančių žmonių neatitinka skubios pagalbos kriterijų. Kokie absurdiškiausi atvejai jums įsiminė?
– Pavyzdžiui, „Kosėju dvi savaites ir noriu pasitikrinti, noriu tyrimų čia ir dabar“. Kai paklausi, ar buvote pas šeimos gydytoją, atsako: „Ne. O ką jis man pasakys?“.
Pastebėjau, kad tarp tokių pacientų dažnai pasitaiko jaunosios kartos atstovų. Nesvarbu, kas benutiktų, jie kreipiasi į skubiąją pagalbą. Pavyzdžiui, „Įkando sava naminė katė, nerandame žaizdos, norime pasitikrinti“, „Sumušiau pirštą, nagas pamėlynavo“, „Įsipjoviau pirštą, bijau sepsio“, „Prieš valandą pakilo temperatūra iki 38 laipsnių“, „Sudūrė kairėje krūtinės pusėje. Dabar jaučiuosi puikiai, bet gal man infarktas“.
Būna tokių, kuriems iš principo netinka konkretus gydytojas specialistas dėl neaiškių priežasčių, kai kurie nenori, kad juos apžiūrėtų gydytojas rezidentas.
– Į Skubios pagalbos skyrių greičiausiai dažnai kreipiasi ir hipochondriški žmonės (Hipochondrija – pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant, – aut. past.)?
– O taip. Turime etatinių hipochondrikų. Paprastai jie puikiai išmokę nupasakoti ūmių ligų simptomus, todėl neturime teisės nedaryti tyrimų.
Žinoma, kad nieko nerandame ir pasiūlome kreiptis pas psichiatrą. Tada atsako: „Aš ne psichas, todėl nesikreipsiu.“
– Žalgirio klinikos priimamojo vadovas yra minėjęs, kad per pilnatį visada juos trukdo psichinių problemų turintys pacientai. Ar jūs irgi pastebėjote tokią tendenciją?
– Tikrai taip. Kai padaugėja pacientų su įvairiais neaiškiais neurologiniais nusiskundimais, kurių mes nerandame, tada pasižiūrime, ar dabar pilnatis. Ir tikrai kas mėnesį tai kartojasi.
– Ar smarkiai apgirtusiam ir dar agresyviam pacientui jūs privalote teikti pagalbą?
– Mes turime ją teikti tol, kol jis nepažeidžia mūsų ir kitų pacientų interesų. Jeigu žmogus kelia pavojų, tada su juo užsiima pareigūnai. Dažniausiai jo kelionė baigiasi areštinėje. Žinoma, jei jam nereikia suteikti medicininės pagalbos nedelsiant.
– Kokiu metu daugiausia atvažiuoja girti, agresyvūs pacientai?
– Kai yra mokamos socialinės išmokos, maždaug mėnesio viduryje. Pasitaiko tokių, kurie atsibudę po kelių valandų klausia: „Kur aš?“
– Jūsų ligoninėje yra ir politraumos komanda, kuri gelbsti daugybinius sužalojimus patyrusius žmones. Kiek daugiausia gydytojų vienu metu yra gelbėję vieną pacientą?
– Pamenu, atvežė jauną vaikiną po motociklo avarijos. Buvo suknežintas dubuo, šlaunikauliai, žandikauliai, kraujavimas į smegenis. Reikėjo amputuoti koją. Dirbo labai daug gydytojų. Deja, jaunuolis neišgyveno.
– Ar pasitaikė emociškai sunkių atvejų. Gal net esate ašarą nubraukęs?
– Tikrai, kad esu. Sunkiausia būna pranešti tėvams apie vaikų mirtį ir išgyventi jų reakciją. Informuoti mamą, kad mirė aštuoniolikmetis jos sūnus, patikėkite, nėra lengvas iššūkis. Bandai parinkti tinkamus žodžius, bet artimojo reakcijos prognozuoti niekada negali. Dabar, kai pats turiu savo vaikų, dar sunkiau išgyvenu tokius pranešimus ir neretai emocijas išsinešu į namus. Jos greitai nepaleidžia.
Ko tik nesame traukę. Pasitaikė ir šaukštų, ir peilių, ir TV pultelių, ir butelių, skardinių, markerių, žaislų ir t. t.
– Ar jus kartais persekioja mintis: „Ar nesuklydau diagnozuodamas“?
– Gal tada, kai paleidžiu ištyręs pacientą namo ir galvoju, ar tikrai jam nepablogės. Ar nereikės jam sugrįžti? Pavyzdžiui, jaunam žmogui su vienpusiu plaučių uždegimu paskiriu gydymą antibiotikais ir nesu garantuotas, kad vaistai tikrai suveiks. Juk būna netipiniai, vaistams atsparūs uždegimo sukėlėjai. Kartais pasidomiu, ar nesikreipė žmogus pakartotinai.
– Ar pasitaiko pacientų, kai matote, kad hospitalizacija būtina, o jis kategoriškai atsisako gydytis, juk priverstinio gydymo nėra?
– Labai retai. Jeigu taip nutinka, tenka skirti daug laiko, nervų, o kartais ir pykčio įtikinėjant: „Žmogau, jeigu neatsigulsi – numirsi.“
– Kokias traumas pavadintumėte kvailiausiomis?
– Tikrai neretas atvejis, kai žmogus susigrūda kokį svetimkūnį į išangę, lytinius organus. Ko tik nesame traukę. Pasitaikė ir šaukštų, ir peilių, ir TV pultelių, ir butelių, skardinių, markerių, žaislų ir t. t.
Deja, ne visada pačiam žmogui pavyksta išsitraukti. Tada gydytojai tai daro su narkoze. Jei techniškai neįmanoma – vežame į operacinę.
Kad ir kaip kartais norėtųsi pasijuokti, tikrai stengiamės tokių pacientų negėdinti, bet suteikti pagalbą.
– Jūs dažnai prašote paciento įvertinti skausmą nuo 1 iki 10. Kaip skausmą įvertinti objektyviai?
– Pavyzdžiui, gimdymo skausmas prilyginamas 9.
– O kaip žinoti negimdžiusiems?
– Yra lengvas, vidutiniškas ir nepakeliamas skausmas. Neretai žmonės apsimeta. Sėdi šypsosi ir sako, kad jaučia nepakeliamą skausmą. Abu suprantame, kad taip nėra.
Tačiau kai pasiūlai suleisti narkotinių analgetikų, kurie būtini esant tokiam skausmui, žmogus atsisako: „Ai, ne, narkotikų gal nereikia, ne taip ir skauda. Gal tik kokie trys balai.“
– Koks skubiajai pagalbai priskirtas atvejis jums atrodo absurdiškiausias?
– Vienareikšmiškai – įsisiurbusios erkės ištraukimas. Jeigu žmogus atvažiuoja su įsisiurbusia erke, mes privalome ją ištraukti. O štai už įsisiurbusios dėlės ištraukimą pacientui jau reikėtų susimokėti.
Žinote mediką, kurio istoriją norite išgirsti, atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
