Šalia kito žmogaus jaučiatės nesuprastas, neišklausytas, neįdomus, nemylimas? Jei nejaučiate palaikymo ir net pasijuntate tarsi tuščia vieta, gali būti, kad susidūrėte su empatijos neturinčiu, žemo emocinio intelekto žmogumi. „Ypač skaudu, kai savo mamai esate visiškas niekas. Tiksliau, ausys išklausyti jos monologą“, – LRT.lt teigia psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Skausmas dėl neempatiškos motinos
LRT.lt skaitytojas Paulius rašo, kad visą gyvenimą kenčia dėl savo mamos emocinio šaltumo, neišprusimo ir visiško nesidomėjimo jo ir kitų žmonių jausmais bei savijauta.
„Nors esu vienturtis, motinai visiškai nesvarbios mano emocijos. Ji ne tik kad neklausia paprastų klausimų: „Kaip gyveni, kaip jautiesi, kas tau kelia nerimą, o gal džiugina?“, bet ir nuolat kalba tik apie save. Tai gali daryti valandų valandas.
Kiek kartų bandžiau kalbėtis, kad svarbi ne tik ji, bet ir aplinkiniai žmonės, jų emocijos. Viskas bergždžiai. Toks įspūdis, kad nuoširdžiai nesupranta, kur problema, kodėl aš pykstu arba liūdžiu dėl tokio santykio.
Kai tik pradedu pasakoti apie save, ji tuoj pat nukreipia kalbą apie nereikšmingus dalykus. Pavyzdžiui, aš sakau, kad mane sukrėtė koks nors įvykis, ji atsako: „Reikia šiandien sriubos išsivirti arba einu daržo ravėti.“ Pasijuntu tarsi šlapiu skuduru gavęs.
Patarkite, kaip bendrauti su tokiu žmogumi ir nesijausti blogai. Kaip nepykti ant motinos?“ – specialisto patarimo klausia jaunas vyras.
Kaip suprasti, kad susidūrėte su žemo emocinio intelekto žmogumi?
Psichologė, psichoterapeutė G. Petronienė LRT.lt sako, kad skaitytojas Paulius palietė labai aktualią problemą, su kuria susiduria nemažai ir jos klientų.
„Dažniausiai kreipiasi, nes kenčia dėl neempatiškų tėvų, ypač augusių sovietmečiu, arba susiduria su empatijos stokojančiu partneriu, sutuoktiniu.
Paklausta, kuo čia dėtas sovietmetis, ar jis neišugdė žmonėse empatijos, psichologė atsako:
„Sovietmečiu buvo kalama į galvą, kad negalima kitam lįsti į dūšią, apie jausmus kalbėtis nepriimtina, atjauta irgi turi būti skurdi. Vyravo požiūris, kad žmogus neturėtų pasakoti, kaip jis jaučiasi.
Iš principo, tokio dalyko kaip emocinis intelektas nebuvo. Dauguma nežinojo, o ką pasakyti žmogui, kuris nerimauja, kaip jį išklausyti, ko paklausti. Daugiausia, ką sugebėdavo atsakyti: „Neimk į galvą“ arba „Man irgi taip buvo ir nieko“. Tuo diskusija ir baigiasi. Dalis žmonių ir dabar taip bendrauja su savo artimaisiais.“
G. Petronienė sako, kad suprasti, jog jūsų artimasis ar kitas žmogus stokoja empatijos, nesudėtinga.
„Jūs tiesiog šalia tokio žmogaus jausitės nesuprastas, neišklausytas, neįdomus, nemylimas. Neišgirsite iš jo nei palaikymo, nei komplimentų. Neempatiškas žmogus jūsų arba negirdės, arba atsakys ką nors visai ne į temą. Žemo emocinio intelekto asmuo jūsų neklausinės, kaip jūs gyvenate, ar juolab, kaip jaučiatės. Daugiausia, ko jis gali paklausti: „Kiek koks nors daiktas kainavo?“, „Ką nupirkai?“ ir kitų buitinių dalykų.
Empatijos neturintis žmogus neturės kantrybės klausytis apie jūsų savijautą. Jam neįdomu. Jis tuoj pat, progai pasitaikius, nutrauks ir pasuks kalbą apie save arba apie kitus nereikšmingus dalykus.
G. Petronienė
Jeigu tokiam žmogui pasakysi, kad jis įžeidė ar kitas dėl jo pasijuto blogai, jis liks nesupratęs: „Aš juk nieko blogo nepasakiau.“ Įspūdis toks, tarsi jis gyventų kitoje realybėje. Emocinis lygmuo jo pasaulyje neegzistuoja.
Dažniausiai tokie žmonės būna materialistai, dirba paprastus fizinius darbus. Jie nežiūri, neskaito gilesnių psichologinių kūrinių, filmų. Greičiau paviršutiniškas muilo operas, detektyvus.
Empatijos neturintis žmogus neturės kantrybės klausytis apie jūsų savijautą. Jam neįdomu. Jis tuoj pat, progai pasitaikius, nutrauks ir pasuks kalbą apie save arba apie kitus nereikšmingus dalykus. O svarbiausia, jis nesupranta, kodėl su juo nenori bendrauti, kodėl jį palieka neapsikentęs partneris.
Kaip vyksta pokalbis tarp dviejų empatiškų žmonių? Jeigu jūs pradedate pasakoti apie save, kitas jūsų nenutrauks ir leis jums pasisakyti. Kai pasisakote, kitas nori įsijausti, klausinėti. Paskui jis leidžia suprasti, kad supranta, kaip jūs jaučiatės, galbūt duoda patarimų, užuojautos, pasiūlo sprendimų“, – apie žmonių bendravimą pasakoja G. Petronienė.
Ir atvirkščiai, jei tarpusavyje bendrauja du neempatiški žmonės, anot psichologės, vyksta kolektyvinis monologas. Vienas pasipasakojo apie save, kitas apie save. Įsiklausymo tokiame pokalbyje nerasta.
Neempatiški tėvai – dažna priežastis kreiptis pas psichologą
„Skaitytojo Pauliaus pavyzdys man yra girdėtas ne kartą. Deja, toks santykis su tėvais mūsų šalyje yra gana dažnas. Šiuo metu turiu gal tris ar keturis klientus, kurie išgyvena panašius jausmus kaip Paulius.
Pavyzdžiui, vienos mano klientės mama buvo išvykusi ir dukros nemačiusi metus. Ji dvi dienas pasakojo tik apie save ir nė karto dukros nepaklausė, kaip ji gyvena, jaučiasi.
Žinoma, kad dukrai skaudu, kai mama jos nemato, nejaučia. Tarsi jai ji būtų ne vaikas, o visiškas niekas. Tiksliau, ausys išklausyti jos monologą“, – apie tai, ką išgyvena neempatiškų tėvų vaikai, pasakoja psichoterapeutė.
Kaip kurti santykius su bejausmiais artimaisiais?
Pauliui ir kitiems išgyvenantiems santykį su neempatiška motina psichologė pataria visiems laikams atsisveikinti su lūkesčiu, kad mama pasikeis ir įgis empatijos.
Neempatiškas žmogus yra tarsi mažas vaikas, kuris grįžęs iš darželio pasakoja monologu, kas per dieną įvyko, ką jis valgė ir panašiai.
„Taip pat siūlau išeiti iš įsižeidusio žmogaus pozicijos, kuri natūraliai atsiranda, kai kitas žmogus nebendrauja taip, kaip įprasta empatiškiems suaugusiems žmonėms. Reikia suprasti, kad neempatiškas žmogus yra tarsi mažas vaikas, kuris grįžęs iš darželio pasakoja monologu, kas per dieną įvyko, ką jis valgė ir panašiai.
Pykti ant tokios bejausmės, tik apie save kalbančios motinos irgi natūralu. Greičiausiai skaitytojui Pauliui sukyla mažo, sužeisto berniuko būsena, kai jam būnant mažu mama lygiai taip pat neempatiškai elgėsi, nors jam tuo metu mirtinai to reikėjo. Net suaugęs jis jaučiasi nuskriaustas, neišgirstas, nereikšmingas, nemylimas.
Ko gero, jį žeidžia ne tik mama, bet ir kiti tokie pat neempatiški žmonės. Patarčiau apsidairyti aplinkui, pabendrauti ne tik su savo draugų burbulu, bet ir su kitais. Tada pamatysite, kad tokių neempatiškų žmonių yra maždaug trečdalis. Dar trečdalis yra per viduriuką, o tikrai prijaučiančių ir empatiškų žmonių irgi tik trečdalis. Tad, sveiki atvykę į šitą planetą.
Su itin žemo emocinio intelekto žmogumi, deja, reikia bendrauti tarsi su skalbimo mašina. Kai žinai, kad paspaudus vieną mygtuką įsijungs viena funkcija, paspaudus kitą – antra.
Gali sau pykti, bet reikia suprasti, kad kitaip nebus. Tokia realybė. Reikia pasakyti sau, kad aš turiu žaizdą, jos nenusipelniau, bet pasaulis yra toks ir nepaisant to, kad tokia mama yra blogai, aš daugiau savo sveikatos ir nervų nebegadinsiu.“
Kuo mažiau bendravimo – tuo geriau
Psichologė pataria su tokia mama ar kitu neempatišku artimuoju bendrauti kuo mažiau. Tik tiek, kiek būtina.
„Jeigu toks skausmingas, traumuojantis santykis, nereikia būti prilipus. Mat neretai tokie tėvai išnaudoja empatiškus vaikus. Reikia nubrėžti ribas. Bendrauti tik tol, kol jautiesi normaliai. Jei tik pajunti, kad išeini iš pusiausvyros, išeik į kitą kambarį, gatvę.
Reikėtų nusiteikti, kad dabar ateinu pas mamą su savotišku apsigynimo planu tarsi dirbti darbą. Būtina įsisąmoninti, kad pamatysite abejingą motinos žvilgsnį, išgirsite šimtą pertraukimų, išklausysite jos monologą.
Kitaip tariant, atiduosite jai duoklę, jei ji sena ir reikia ja pasirūpinti, ir išeisite užsiimti prasminga veikla. Nereikia ilgai būti traumuojančioje aplinkoje ir bendrauti su tave išnaudojančiu žmogumi. Kitaip vėl ir vėl pasikartos vaikystės trauma.
Bendravimas tarsi su skalbimo mašina
Su itin žemo emocinio intelekto žmogumi, deja, reikia bendrauti tarsi su skalbimo mašina. Kai žinai, kad paspaudus vieną mygtuką įsijungs viena funkcija, paspaudus kitą – antra. Jokiu būdu nesitikėti, kad įvyks šiltas, žmogiškas bendravimas“, – pataria psichologė.
Pasak pašnekovės, empatijos stoka būdinga sociopatinėms, narcisistinėms asmenybėms. Žmonėms su autizmo spektro sutrikimais. Tačiau yra nemažai neempatiškų žmonių, kurie nepapuola nė į vieną šią kategoriją.
„Pavyzdžiui, esu susidūrusi su empatijos neturinčiomis despotiškų vyrų žmonomis. Ant jų nuolat rėkiama, ko nors reikalaujama, todėl jos užsidaro ir išmoksta nieko negirdėti. Paskui, kai su ja bendrauja jautrus jos pačios vaikas, ji nesugeba persijungti. Klausymo mechanizmas neįsijungia“, – patirtimi dalijasi psichologė.
Pasak G. Petronienės, traumą dėl neempatiškų, negirdinčių tėvų patyręs žmogus galėtų geriau pasijausti susiradęs empatišką partnerį arba draugus. Taip pat turėtų labai saugotis santykių su kitais neempatiškais žmonėmis. Kaip jautrų skrandį turintis žmogus turėtų vengti aštraus maisto.
