Šiuolaikinėje visuomenėje knygas retai kada laikome pavojingais daiktais. Tačiau kai kuriose knygose gali būti tokių pavojingų elementų, kad jas reikia kruopščiai patikrinti prieš surikiuojant viešųjų bibliotekų, knygynų ar net privačių namų lentynose, rašo „Science alert“.
Vintertūro muziejaus, „Garden & Library“ bibliotekos ir Delavero universiteto bendro mokslinių tyrimų projekto, pavadinto „Nuodingųjų knygų projektu“, metu kaip tik ir kataloguojamos tokios knygos. Jame dalyvaujantiems tyrėjams rūpi ne puslapiuose užrašytas turinys, o fiziniai pačių knygų komponentai, konkrečiai – viršelių spalvos.
Projektas neseniai turėjo įtakos sprendimui pašalinti dvi knygas iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos. Priežastis? Jų ryškiai žalios spalvos medžiaginiai viršeliai sukėlė įtarimų, kad juose gali būti arseno.
Susirūpinimą kelia istorinė knygų įrišimo praktika. 19 a., kai knygos pradėtos gaminti masiškai, knygrišiai perėjo nuo brangių odinių viršelių prie pigesnių medžiaginių. Siekiant pritraukti skaitytojus, šie medžiaginiai viršeliai dažnai buvo dažomi ryškiomis, akį traukiančiomis spalvomis.
Žali, geltoni ir raudoni
Vienas iš populiarių pigmentų buvo Scheele`io žalia, pavadintas vokiečių-švedų chemiko Carlo Wilhelmo Scheele`io, 1775 m. atradusio, kad iš vario ir arseno galima pagaminti ryškiai žalią pigmentą, vardu. Šį dažiklį buvo ne tik pigu gaminti, bet jis buvo gerokai ryškesnis už daugiau nei šimtmetį naudotą vario karbonato žalumą.
Scheele`io žalia ilgainiui tapo nebemadinga, nes reaguodama su degančios anglies išskiriamais sieros turinčiais teršalais, ji buvo linkusi blukti iki juodos spalvos. Tačiau nauji Scheele`io atradimu grįsti dažai, tokie kaip smaragdo ir Paryžiaus žalia, pasirodė esą daug patvaresni. Juos greitai imta naudoti įvairiems gaminiams, įskaitant knygų viršelius, drabužius, žvakes ir tapetus.
Visgi šie pigmentai turėjo didelį trūkumą – jie sparčiai iro, išskirdami nuodingą, kancerogeninį arseną. Dažni pranešimai apie Kalėdų vakarėlių metu žaliomis žvakėmis apsinuodijusius vaikus, konvulsijų kamuojamus ir žaliu skysčiu vemiančius papuošalus dažiusius fabriko darbininkus, ir įspėjimai apie nuodingas balines sukneles kėlė rimtą susirūpinimą dėl žalių dažų saugumo.
Ši problema buvo taip išviešinta, kad 1862 m. satyrinis žurnalas „Punch“ išspausdino karikatūrą „Arseninis valsas“, kurioje vaizduojami šokantys skeletai, – niūri mirtinos mados tendencijos iliustracija.
Žalingas šių pigmentų poveikis netgi siejamas su Napoleono mirtimi nuo skrandžio vėžio. Napoleonas labai mėgo naujus žalius atspalvius, todėl liepė savo būstą Šventosios Elenos saloje, kur buvo ištremtas, išdažyti mėgstama spalva.
Teoriją, kad sienų dažuose buvęs arsenas galėjo būti imperatoriaus mirties priežastimi, patvirtina jo plaukų mėginiuose aptiktas didelis arseno kiekis. Nepaisant aiškių sąsajų tarp žalių pigmentų ir sveikatos problemų, toksiški tapetai buvo gaminami iki pat 19 a. pabaigos.
Tačiau žalia spalva nėra vienintelė, dėl kurios reikia nerimauti. Nerimą kelia ir raudona spalva. Ryškiai raudonas pigmentas vermilijonas buvo išgaunamas iš mineralo cinoberio, dar vadinamo gyvsidabrio sulfidu. Tai jau prieš tūkstančius metų buvo populiarus raudonas dažas. Net yra rasta įrodymų, kad neolito laikų menininkai kentė apsinuodijimo gyvsidabriu simptomus. Vermiliono raudonos galima rasti knygų viršelių vidinėje pusėje esančiuose marmuriniuose raštuose.
Geltona spalva taip pat atkreipė „Nuodingųjų knygų projektą“ vykdžiusių tyrėjų dėmesį. Šiuo atveju kaltininkas – švino chromatas. Ryškiai geltoną švino chromato spalvą mėgo dailininkai, ypač Vincentas van Gogas, kuris ją gausiai naudojo tapydamas savo garsiausio „Saulėgrąžų“ ciklo paveikslus. Karalienės Viktorijos laikų knygų įrišėjams švino chromatas leido kurti įvairias spalvas – nuo žalios (gaunamos chromo geltoną maišant su Prūsijos mėlyna) iki geltonos, oranžinės ir rudos.
Ir švinas, ir chromas yra toksiški. Tačiau geltonos knygos kelia mažiau nerimo nei žalios ir raudonos. Švino chromatas nėra itin tirpus, todėl sunkiau įsisavinamas. Tiesą sakant, tai vis dar plačiai naudojamas pigmentas.
Praktinis patarimas
Taigi, ką daryti, jei į rankas pateko 19 a. knyga, kurios viršelis aptrauktas žaliu audiniu? Pirma, pernelyg nesijaudinkite. Tikriausiai tektų suvalgyti visą knygą, kad stipriai apsinuodytumėte arsenu. Tačiau atsitiktinis vario acetoarsenito, žalią pigmentą išgauti padedančio junginio, poveikis gali sudirginti akis, nosį ir gerklę.
Tai turėtų labiau neraminti reguliariai su tokiomis knygomis dirbančius žmones, nes dažnas sąlytis su jomis gali sukelti rimtesnių simptomų. Todėl visiems, turintiems reikalų su Viktorijos laikų knygomis smaragdiniais įrišimais, patariama mūvėti pirštines ir vengti liesti veidą. O po to reikėtų kruopščiai nuvalyti visus paviršius.
Siekdami padėti identifikuoti potencialiai pavojingas knygas, „Nuodingųjų knygų projektą“ vykdantys tyrėjai į savo tyrimą įtraukė sutelktinio bendradarbiavimo būdu surinktus duomenis. Tyrėjai platina knygų skirtukus su saugos įspėjimais ir įvairių smaragdinės žalios spalvos atspalvių pavyzdžiais, padedančiais atpažinti pavojingas knygas. Tokiu būdu pavyko identifikuoti daugiau kaip 238 arseno turinčius leidinius iš viso pasaulio.
