Dažnai pas gydytoją atvykę pacientai jau būna internete pasiiškoję informacijos apie juos kankinančią ligą. Pasak pilvo chirurgo Žilvino Dambrausko, kartais dėl to gali kilti nesusipratimų tarp informacija, rasta internete, įtikėjusio paciento ir jį gydančio specialisto. Jis pats asmeniškai kaip tik pasigenda žmonių domėjimosi, kas su jais bus. Nors, eksperto teigimu, atsakomybę už gydymą turėtų jausti abi pusės, bet kai nutinka kažkas netikėto, visą kaltę norima suversti tik gydytojams. Kad tokių situacijų būtų kuo mažiau, anot jo, operacijai ruošiamasi kaip šachmatų partijai.
Žmonės į galimas komplikacijas per daug nesigilina
Kaip LRT RADIJUI pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorius Ž. Dambrauskas, studijų metais jam ne kartą teko klinikines praktikas atlikti užsienio ligoninėse. Stebėdamas, kaip dirba kolegos Danijoje, Švedijoje ir Belgijoje, jis pamatė, jog pacientai iš Vakarų šalių yra itin susidomėję tuo, kas su jais vyksta ir kokia pagalba jiems bus suteikta.
„Pamačiau pirmus pacientus, kurie atsineša kažkokią atsispausdintą iš interneto informaciją apie gydymo būdus, medikamentus ir klausia daktaro: „O kodėl man netaikote šito gydymo? Rašo, kad jis puikiai veikia. Ar tai man netinka, ar tai per brangu?“, – prisimena laidos „Tuzinas“ svečias.
Užsieniečiai pacientai, anot jo, nori žinoti viską iki menkiausių detalių: ir kokio tipo operacija bus atliekama, ir kokių alternatyvų gydytojas imsis, jei nepasiseks, ir per kiek laiko pavyks sugrįžti prie sportinės veiklos, ir kaip pasikeis įprastas valgymo režimas.
Visgi Lietuvoje, apgailestauja Ž. Dambrauskas, žmonės, panašu, šiais dalykais taip nesirūpina. Esą tautiečiai neretai pasako: „Bet taigi jūs žinot geriau“ ir per daug į situaciją nesigilina. Ypač kai kalba pasisuka apie galimas komplikacijas – pacientai tiesiog aklai tiki, jog nebus tie, kurie ištrauks „blogą loterijos bilietą“.
„Tu tarsi bandai išaiškinti viską, bet žmogus lieka nesupratęs to problemos kompleksiškumo. Tada, jeigu kyla komplikacija, (...) jis sako: „Bet gi čia paprasta turėjo būti“. Tai nėra paprasta – jeigu jau tu atėjai iki to, kad tau reikėjo kažkokios operacijos, tai tikrai nėra paprasta. Net ir mažiausia intervencija, kuriai reikia narkozės, kuriai reikia padaryti pjūvį, turi labai aiškias rizikas: kraujavimą, infekciją, skausmą.
(...) Tu negali užmerkti akių arba užsikimšti ausų, kai tau sako: „Žiūrėkit, šita procedūra yra susijusi su 10 proc. rizika“. Tai reiškia, kad vienam iš dešimties pacientų, kad ir kaip mes stengtumės, kažkas daugiau ar mažiau įvyks.
(...) Aišku, galbūt tai yra apsauginiai mechanizmai. Tu galvoji: „Aš neištrauksiu to blogo loterijos bilieto“. Bet tu visada turi žinoti, kad yra tas šansas. (...) Jeigu mes apie tai nepasišnekame, jeigu tau neįdomu, kai tai įvyksta, tu galvoji, kad visas pasaulis yra kaltas, tiktai ne tu pats“, – aiškina LSMU profesorius.
Viskam turi pasiruošti iš anksto
Kaip pažymi Ž. Dambrauskas, santykio tarp gydytojo ir paciento požiūriu Lietuva „nėra labai palanki šalis“ darbui. Čia neretai pasitaiko tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prieš sveikatos priežiūros darbuotojus, neretai šiems grasinama teismais. Pašnekovo įsitikinimu, prie to prisideda ir minėtas mažas žmonių susidomėjimas gydymo procesu.
„Labai daug yra to spaudimo, kad „mes jus skųsime, mes jums baudžiamąją bylą kelsime dėl kūno sužalojimo, ieškosime kažkokių klaidų, nes mums atrodo, kad yra“. Aš net negaliu pasakyti, iš kur kyla tas konfliktas: ar tai yra todėl, kad mes turime labai daug įsišaknijusių socialinių problemų, ir žmonės tiesiog bando, kad jau yra proga, jas išspręsti, ar yra taip, kad jie taip mažai pažįsta šią sritį“, – svarsto ekspertas.
LRT RADIJO kalbintas pilvo chirurgas viliasi, jog tokioje aplinkoje dirbančių kolegų nekausto baimė apskritai eiti į operacinę, kai egzistuoja ir galimų klaidų grėsmė, o šios gali išvirsti ir į teisinį ginčą.
Ž. Dambrauskas sako, jog dirbant tokioje rizikingoje srityje, natūralu jausti šiokį tokį nerimą, tačiau jam suvaldyti yra būdų. Vienas iš jų – tiesiog būti viskam kuo įmanoma geriau pasiruošus, iš anksto suplanuoti visus įmanomus veiksmus.
„Panašiai kaip šachmatų žaidėjai – tu turi susidėlioti labai daug galimų ėjimų ir jau tada, kai sprendi konkrečią situaciją, tu renkiesi, koks tų ėjimų derinys, tikėtina, būtų geriausias pacientui.
(...) Manau, kad visos komandos taip ruošiasi – peržiūri tuos vaizdus, kurie yra išsaugoti, peržiūri aprašymus, pasižiūri, ar viskas sutampa, peržiūri kartais operacijų įrašus, kur kolegos yra operavę“, – pasakoja LSMU profesorius.
Bet net ir tokiais atvejais praktikoje pasitaiko netikėtumų, sako jis. O dėl negebėjimo greitai nuspręsti, ką daryti, dažniausiai komanda ir įklimpsta.
„Tų neapsisprendimų įvairių yra. Tu kartais randi, sakykime, auglį, abejoji, ar jis pašalinamas, ar nepašalinamas. Jeigu pradėsi jį šalinti, galbūt išvis nebebus būdo, kaip užbaigti logiškai tą operaciją. (...) Tai kartais tiesiog reikia apsisprendimo nieko nedaryti, kartais reikia apsisprendimo labai radikaliai keisti pradinį planą.
(...) Vystantis technologijoms, vis mažiau ir mažiau susiduriame su tuo. Visi pagalbiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija, ultragarsas, operacijos metu atliekamas, (...) padeda pamatyti daugiau vaizdo dar nepradėjus kažkokių techninių veiksmų.
(...) Bet vis tiek manyčiau, kad tas procentas nėra jau toks mažas – trys, penki, gal dar šiek tiek daugiau atvejų iš šimto. Kartais tai – maži dalykai, nedarantys didelės įtakos, bet jie nėra tokie, kokių tu tikėjaisi“, – atskleidžia Ž. Dambrauskas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
