„Tai buvo visiškas krachas, tai buvo visiška katastrofa“, – taip savo gyvenimą prieš daugiau nei 15 metų apibūdina dailininkas Romanas Urbaitis. Su priklausomybe nuo vaistų kovojęs menininkas atviras – tuomet jis kas rytą keldavosi su mintimi, kaip greičiau gauti raminamųjų, o jų neišgėręs bijodavo net pažiūrėti pro langą. Pasiryžęs pastatyti savo gyvenimą atgal į vėžes, vyras pateko į reabilitacijos centrą. Būdamas ten Romanas suvokė, koks iš tiesų gražus yra pasaulis, kai į jį žiūri neveikiamas medikamentų.
LRT.lt laidos „Nepriklausomybės“ herojaus pažintis su raminamaisiais vaistais ir antidepresentais prasidėjo tuo metu, kai menininkas be atvangos sukosi kūrybinėje veikloje. Užsakymų vyras gaudavo daug, kad juos įgyvendintų aukodavo visus laisvadienius, gyveno tik darbais.
Visgi po kiek laiko toks įtemptas gyvenimo ritmas neigiamai atsiliepė Romano sveikatai. Vieną dieną vyras pasijuto labai blogai, pamanė, kad jam sutriko širdies veikla. Tačiau atvažiavę medikai patikino, kad su širdimi jo bloga savijauta nieko bendro neturi – tai greičiau susiję su nervais. Dėl to jie vyrui pasiūlė kreiptis į Kaune esantį krizių centrą. Tą jis iškart ir padarė.
Nuvykęs pas specialistus, vyras nedelsiant buvo paguldytas į palatą, jam suleisti raminamieji. Pabudusiam ryte vyrui gydytojai paaiškino, kad jis patyrė fizinį ir emocinį išsekimą, ir pasiūlė kokią savaitę pabūti centre ir pasigydyti medikamentais. Vėliau, praėjus tai savaitei, Romanui buvo paskirtas gydytojas, pas kurį vyras lankydavosi reguliariai ir gaudavo receptų vaistams – raminamiesiems ir antidepresantams.
„Paklausus, ar galėčiau aš tų vaistų visiškai atsisakyti, gal patartų, ką man daryti, kad nevartojant vaistų būtų galima kokybiškai gyventi, atsakymas buvo, kad štai, aš nešioju akinius, mano regėjimas blogas ir norėčiau tų akinių nenešioti, bet turiu susitaikyti su tuo. (...) [Man pasakė]: „Tavo liga reikalauja to, ką mes tau siūlome“, – atvirauja Romanas.
Iš pradžių vartodamas vaistus dailininkas jautėsi gerai: džiaugėsi žvalia nuotaika, nestokojo energijos savo veikloms. Tačiau po kurio laiko vyrą ir vėl apniuko būsena, panaši į tą, dėl kurios jis pirmiausiai ir kreipėsi į specialistus. Gydytojas nusprendė padidinti Romano suvartojamų vaistų dozę, tačiau bėgant laikui ir jos tapo negana. Suprastėjusią savijautą taisyti didesniu kiekiu vaistų vyrui bandyta dar kelis kartus.
„Pamenu, po eilinės injekcijos išėjęs iš kabineto po kurio laiko pasijutau sukaustytas. (...) Kaip tik tada sutikau savo draugą ir jis pasakė: „Kas su tavimi yra? Tu kažką geri, tu kažką vartoji? Tavo judesiai kažkokie neadekvatūs“. Tada supratau, kad jau ir mano išvaizda, visa mano povyza, visas mano stotas šaukia apie tai, kad su manim visiškai blogai“, – prisipažįsta pašnekovas.
Romanas pasakoja būtent tuomet ir suvokęs turintis priklausomybę nuo vaistų – jo žodžiais tariant, be jų jis tiesiog negalėdavo gyventi.
„Dažnai atsikeldavau išmuštas šalto prakaito. (...) Bijojau ryto, [buvo] baimė, ką atneš diena. Pirma mintis būdavo, kaip greičiau nueiti iki virtuvės, atsidaryti stalčių ir priimti eilinę vaistų dozę.
(...) Nevartojant vaistų, atsirasdavo abstinencija, kuri pasireikšdavo dideliu nerimu, baime keltis, baime eiti, judėti, baime pažiūrėti per langą, baime išeiti iš namų. [Buvo] fizinis silpnumas, galvos svaigimas ir minčių visiškas chaosas, kažkoks kratinys, (...) ūžesys, avilys“, – sako laidos „Nepriklausomybės“ herojus.
Kadangi paaštrėjusios depresijos ir nerimo vaistai jau nebesugebėjo numalšinti, vyras nusprendė šalia jų išbandyti dar ir alkoholį. Pajutęs tam tikrą euforiją, Romanas nejučia pradėjo gerti vis daugiau ir daugiau.
„Tai buvo visiškas krachas, tai buvo visiška katastrofa. Aš vėl atsidūriau krizių skyriuje. Ten būnant prie manęs priėjo viena moteris, taip pat pacientė, ir pasakė: „Kažkodėl jaučiu ir matau, kad čia tau – ne vieta, kad tai, ką tu darai, yra tau pražūtinga, tai yra beprasmybė, tai yra vedimas į niekur, į mirtį“.
Paklausus, o tai ką man daryti, ji pasakė, kad yra Lietuvoj tokie reabilitacijos centrai, į kuriuos kreipiasi žmonės, turintys vienokias ar kitokias priklausomybes“, – atvirauja dailininkas.
Iš karto į reabilitacijos centrą vyras nesikreipė – kol tam ryžosi, praėjo bene metai. Tačiau vos ten nuvykęs Romanas suprato suradęs būdą, kuris iš tikrųjų jam padės.
„Net pats nustebau – praėjo viena diena, antra diena, trečia diena ir aš vaistų nevartoju. Tiesiog pamačiau spalvas, pamačiau aplinką, pradėjau reaguoti į gražius dalykus, į lietų, į medžių šlamėjimą, į dangaus spalvą. Tiesiog atsivėrė akys, pamačiau, kad yra aplinka ir kažkas joje egzistuoja, kažkas juda ir gyvenimas vyksta. Atsirado nuotaika, pradėjau ieškoti kažkokios veiklos, ką daryti, ką dirbti, ir taip palaipsniui aš atsitiesiau“, – atvirauja pašnekovas.
Daugiau nei 15 metų – jau tiek laiko Romanas nevartoja vaistų. Dienas jis leidžia aktyviai: daug sportuoja, dirba, bendrauja su žmonėmis, užsiima kūrybine veikla, medituoja, skaito, klausosi muzikos, daug laiko praleidžia gamtoje. Drąsiai dalindamasis savo istorija, jis tikisi įkvėpti savo likimo brolius ir seseris taip pat ieškoti pagalbos ir susigrąžinti tai, ką prarado dėl turimos priklausomybės.
„Prisiminkite, kokie jūs buvote iki to laiko, kai pradėjote vartoti tą bjaurybę, koks buvo jūsų gyvenimas, kokia buvo to gyvenimo kokybė, ir tiesiog raskite jėgų viską keisti. Supraskite, kad jūs galite tai pakeisti, bet negalite to padaryti vieni. Ieškokite žmogaus, ieškokite grupės, ieškokite reabilitacijos, ieškokite tokių pačių žmonių, kuriems pavyko atsikratyti tos priklausomybės. Ieškokite, klauskite, teiraukitės, bendraukite ir nepasilikite su savo bėda vieni“, – kalba dailininkas Romanas.
Lietuviai raminamųjų suvartoja keliskart daugiau nei kaimynai
Gabija Mikulevičienė, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Toksikologijos centro klinikinės toksikologijos gydytoja, LRT.lt laidoje „Nepriklausomybės“ aiškina, jog Lietuvoje ilgą laiką manyta, kad nuo raminamųjų vaistų žmonėms priklausomybė neišsivysto. Dėl to ilgus dešimtmečius gydytojai jų savo pacientams išrašydavo gana atsainiai, gydydami įvairiausius nusiskundimus.
Šiai minčiai antrina ir Agnė Kirvaitienė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė ir psichoanalitikė. Jos teigimu, tokia tendencija gyva ir šiuo metu, dėl to Lietuvoje suvartojamas vaistų kiekis yra gerokai didesnis nei kaimyninėse šalyse.
„Priklausomybė nuo vaistų Lietuvoje tikrai yra labai paplitusi. Lyginant su mūsų kaimynais, Skandinavijos šalimis, kitomis Europos šalimis, mes suvartojam 3–4 kartus daugiau raminančių vaistų negu jos. Taip pat ir receptų yra išrašoma daugiau. Tačiau šitos priklausomybės (turbūt kaip ir visų priklausomybių, bet šitos ypatingai) bruožas yra tai, kad statistika yra statistika, o realus gyvenimas yra dar kitoks. Statistika yra tiktai ledkalnio viršūnėlė.
Labai dažnai gydytojai vengia diagnozuoti tokias priklausomybes, ypač priklausomybes nuo vaistų, nes šitoje priklausomybėje yra du žmonės: pacientas ir gydytojas. Mes žinome, kad priklausomybę sukelia receptiniai vaistai. (...) [Gydytojai] labai dažnai pagalvoja: kam man teptis rankas, kam man dar įtikinėti žmogų, kam man dar labiau juo rūpintis, labiau juo domėtis? Aš tiesiog išrašysiu receptą ir užmerksiu akis, kad receptas jau yra 15-tas“, – tvirtina A. Kirvaitienė.
Anot RVUL specialistės G. Mikulevičienės, priklausomybė nuo vaistų dažniausiai išsivysto tiems žmonėms, kuriuos kamuoja tokie sutrikimai, kaip nemiga ar nerimas, tiems, kuriems darbas gyvenime užima labai svarbią vietą ir jie tiesiog negali leisti sau sirgti, nepadaryti vienos ar kitos užduoties.
„Tie žmonės, kurie [yra] dažniausiai gerų intencijų vedami (būti puikūs darbuotojai, puikūs šeimos nariai, kažkaip visą laiką atlikti savo pareigas), jie yra pažeidžiamiausi. Jie gali pradėti vartoti vaistus tiesiog tam, kad būtų kažkokie geresni. Ilgainiui tai perauga į priklausomybę“, – teigia G. Mikulevičienė.
Kaip aiškina prof. habil. dr. Osvaldas Rukšėnas, Vilniaus universiteto (VU) Gyvybės mokslų centro ekspertas, raminančiuosius vartojantiems žmonėms bėgant laikui įprastos dozės pasidaro negana – ją dėl pokyčių, vykstančių žmogaus organizme, nuolatos reikia didinti.
„Jeigu sumažėja receptorių, kurie reaguoja į tam tikras chemines medžiagas, tai susilpnėja jų veikimas. Dėl to reikia didinti dozę. Didini dozę – vėlgi apsisuka ratas: iš pradžių gerai, po to vėl mažėja [receptorių] ir toks pastovus auginimas tos dozės gaunasi“, – sako mokslininkas.
Žmonėms, turintiems priklausomybę nuo vaistų ir jų negaunantiems, pasak A. Kirvaitienės, gana greitai ir akivaizdžiai pasireiškia abstinencijos požymiai. Jų būna pačių įvairiausių: nuo padažnėjusio kvėpavimo iki traukulių.
„Dažniausiai žmogui kyla nerimas, įtampa, atsiranda rankų drebėjimas, prakaitavimas, silpnumas, gali būti padažnėjęs širdies ritmas, padažnėjęs kvėpavimas, padažnėjusi žarnyno veikla (tuštinimasis, viduriavimas, pykinimas).
Taip pat kartais abstinencijos, ypač raminančių ir migdomųjų vaistų, (...) gali sukelti netgi įvairius pojūčių sutrikimus, kliedesius, haliucinacijas, žmogus darosi ypatingai jautrus šviesai, garsams, atsiranda atminties sutrikimai, kognityviniai arba mąstymo sutrikimai, jam sunku sukoncentruoti dėmesį, (...) jis nebegali dirbti. Ir taip pat, be abejo, visos šitos abstinencijos gali baigtis tokiomis sunkiomis būklėmis, kaip traukuliai“, – dėsto ekspertė.
Viso pasakojimo klausykitės LRT.lt laidos „Nepriklausomybės“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
