1 iš 10 – tiek vaikų šiuo metu pasaulyje turi elgesio ir emocijų sunkumų arba sutrikimų. Pasak LRT.lt laidoje „Raida“ kalbintų eksperčių, jų atsiradimo priežasčių yra ne viena, tačiau bene dažniausia – patologiniai vaikų santykiai su tėvais. Stokodami meilės ir prisirišimo, mažieji nesugeba suprasti savo kūno siunčiamų signalų ir į juos reaguoja visuomenei nepriimtinais būdais. Specialisčių teigimu, tokiu atveju labai svarbu, jog tėveliai atskirtų vaiką nuo jo elgesio ir neklijuotų atžalai „blogiuko“ etiketės.
Kaip aiškina ergoterapeutė Giedrė Sasnauskienė, emocijų ir elgesio sutrikimas, paprastai tariant, yra žmogaus negebėjimas kontroliuoti savo emocijų. Tai dažnai pasireiškia vaikams, kadangi jų nervų sistema dar nėra subrendusi. Jiems būna sunku įvardinti, kas su jais vyksta, ir dėl to jie dažnai įvairiose situacijose reaguoja visuomenei nepriimtinais būdais.
Pasak G. Sasnauskienės, įprastai suaugęs žmogus geba sureguliuoti savo jausmus ir emocijas, atpažįsta, kad, pavyzdžiui, smarkiau plakanti širdis reiškia nerimą, baimę ar stresą. Nors gyvenimo pradžioje vaikui to pačiam daryti nereikia – jo poreikius atliepia tėvai, laikui bėgant, normaliomis sąlygomis, savireguliacijos yra išmokstama.
„Pirmiausia yra išorinė reguliacija. Kada vaikutis gimsta, verkia, tėvai ateina atliepti jo poreikius, (...) tampa gražiais detektyvais, dėl ko tas vaikas išsireguliavo, dėl ko jis dabar verkia. (...) Vaikas to juk negali pasakyti – jis tą parodys visu savo kūnu (verkimu, muistymusi).
(...) Jeigu su vaiko raida viskas gerai, jis vystosi pakankamai gerai, nėra jokių neurologinių sutrikimų, nėra galbūt sensorikos iššūkių, ta savireguliacija turėtų prasidėti nuo 6–7 metų. (...) Kada vaikas išeina į mokyklą, tikėtina, kad jis turėtų gebėti susireguliuoti mokykloje, išbūti joje, suprasti, kad yra pavargęs ir kad galbūt jam reikia padaryti pertrauką. (...) Jis supranta savo kūno siunčiamus signalus ir į juos taip pat gali sureaguoti“, – pasakoja ergoterapeutė.
Visgi, kaip pažymi Olga Iljina, „Pagalbos vaikui centro“ vadovė, vaikų, negebančių kontroliuoti savo emocijų, pasitaiko daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Naujausi tyrimai rodo, kad su elgesio ir emocijų sunkumais arba sutrikimais susiduria net 1 iš 10 mažųjų.
„[Elgesio ir emocijų] sunkumai yra tada, kai mes matome, kad vaiko elgesys įprastoje situacijoje labai skiriasi nuo kitų vaikų. Dažniausiai tai yra pasikartojantis reiškinys, ne vieną ir ne du kartus. (...) Sutrikimui būdinga, kad toks vaiko elgesys būtų ne vienoje aplinkoje. Tai jau turėtų būti ne tiktai mokykloje, bet turėtų vykti ir šeimoje“, – sunkumų ir sutrikimų skirtumus pabrėžia socialinė pedagogė.
Anot O. Iljinos, elgesio ir emocijų sutrikimai vaikams atsiranda dėl trijų pagrindinių priežasčių. Pirmoji iš jų – biologiniai sutrikimai ir ligos. „Žmogus, turintis tam tikras ligas, greičiausiai gali turėti ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jis gali turėti nerimo sutrikimus. Tai reiškia, šitie dalykai, reiškiniai jau yra įgimti“, – dėsto ekspertė.
Antrasis veiksnis, dėl ko vaikams gali atsirasti elgesio ir emocijų sunkumų, pasak pašnekovės, yra netinkama aplinka švietimo įstaigoje. Laiku šių sunkumų nepastebėjus, jie gali persikelti ir į kitas sritis, pavyzdžiui, gyvenimą namuose.
Na, o trečioji emocinių sutrikimų atsiradimo priežastis, kaip pažymi socialinė pedagogė, yra patologiniai santykiai šeimoje. Specialistės teigimu, neretai tėvai, išgirdę apie šį aspektą, jo kratosi, nenori pripažinti darantys klaidų auklėdami savo vaikus.
„[Emociniai sutrikimai gali atsirasti], jeigu vaikas neturi pakankamo prisirišimo prie mamos arba tėčio, jeigu vaikas nesijaučia pakankamai mylimas arba jam nėra skiriama dėmesio, jeigu jis mato netinkamus santykius šeimoje. Galbūt jis mato smurtą tarp mamos ir tėčio, gali būti, kad smurtas yra nukreiptas ir į patį vaiką. Gal jis jaučiasi nereikalingas, nes šeimoje yra keli vaikai“, – aiškina O. Iljina.
Kad tėvų santykiai su savo atžalomis turi didžiulę reikšmę pastarųjų gebėjimui valdyti savo emocijas, mano ir Kristina Sadauskienė, „Vaiko emocijos“ įkūrėja, geštalto psichoterapijos konsultantė. Pasak jos, tai, ką tėvai jaučia ir kaip tuos jausmus išreiškia, tiesiogiai atsispindi ir pačių vaikų elgesyje – jie tarsi veidrodis atkartoja vyresniųjų veiksmus.
„Tėvai praleidžia didžiąją laiko dalį su vaikais ir vaikai, jausdami tėvų emocinę būseną, ją perima. Jeigu tėvai jaučia susierzinimą, pyktį, pagiežą, tai ir vaikai pradeda taip pat jaustis. Ir kai tėvai geba susitvarkyti su savo emocine būsena, identifikuoja, kokia dabar yra emocija, ją atpažįsta, tada ją validuoja, sako, kad taip yra normalu, (...) kai užduoda klausimą, ką aš jausdamas susierzinimą dabartinėmis sąlygomis galiu padaryti, (...) ir vaikas šalia rimsta“, – teigia K. Sadauskienė.
„Tam, kad vaikai gebėtų valdyti savo emocijas ir elgesį, yra labai svarbu, ir kaip mes, tėvai, į tą situaciją reaguojam“, – antrina ergoterapeutė G. Sasnauskienė. Pasak jos, labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali pasitikėti savo tėvais. O tėveliai savo ruožtu turėtų apsišarvuoti kantrybe ir išsiaiškinti, kas gi jų atžalą neramina.
„Mes, kaip tėvai, turim atliepti vaiko poreikį, pabandyti pabūti tais detektyvais ir ieškoti, kas slepiasi už to elgesio. (...) Tipinė situacija, kaip pasakoja tėvai, yra kai vaikas parduotuvėje nukrenta ir verkia. (...) Labai dažnai už to jo elgesio slypi kažkoks poreikis, dažniausiai fiziologinis: pavyzdžiui, jis alkanas, ištroškęs, galbūt jam (...) parduotuvėje yra per daug sensorinės stimuliacijos ir jam sunku susireguliuoti“, – tvirtina specialistė.
Atsidūrus tokioje situacijoje, pasak G. Sasnauskienės, svarbu vaikui parodyti meilę ir mokėti atskirti, kad tam tikras netinkamas atžalos elgesys jo savaime blogu vaiku nepadaro.
„Mes privalom visada atskirti vaiką nuo elgesio. Jeigu mes nuolat sakysim, kad šitas yra blogas vaikas, tai jis niekada nežinos, kur jis turi pasitaisyti, jam visą laiką tai bus kaip etiketė, kad „aš esu blogas“. (...) Reikia jam galbūt pasakyti „aš tave myliu, aš tave branginu, bet šįkart tu pasielgei nepagarbiai ir kaip mes galėtume tą situaciją pataisyti“, – patarimais dalinasi ergoterapeutė.
Pasak „Pagalbos vaikui centro“ vadovės O. Iljinos, neretai tais momentais, kada vaikas nekontroliuoja savo emocijų ir elgiasi netinkamai, tėvai gali jausti jiems pyktį, norą juos atstumti. Visgi tokiais atvejais vaikui reikalingos visiškai kitos emocijos.
„Vaikai, kurie turi elgesio ir emocijų sutrikimų, dažniausiai yra tie vaikai, kuriems labiausiai reikia meilės ir pagalbos, o tais konkrečiais momentais atrodo, kad jie yra mažiausiai to verti, nes jie yra iššūkingi, jie yra labai labai sunkūs, jie mūsų neprisileidžia. Yra lengviausia sakyti „stop, aš nenoriu dirbti su šiuo vaiku, aš nenoriu jo mylėti, aš nenoriu jo prisileisti“.
[Svarbu] ryšys, tikėjimas tokiais vaikais ir supratimas, kad iššūkingi vaikai yra mūsų mokytojai. O aš visą laiką taip galvoju – kad iššūkis yra man, ne vaikui. Aš turiu surasti būdą, aš turiu surasti priemonę, aš turiu surasti žodį ir aš turiu surasti daugiau jausmo, nes šiems vaikams jo visą laiką reikia daugiau. Ir jeigu nesidalinsime, neieškosime ir nesieksime jo atrasti, visą laiką turėsime iššūkių“, – tvirtina socialinė pedagogė.
Specialistė ragina tėvus, kurių vaikai turi elgesio ir emocijų sunkumų ar sutrikimų, nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, ypač jei netinkamas vaiko elgesys pasireiškia ne vieną kartą, o iki šiol veikusios pagalbos priemonės pasirodo neefektyvios.
„Jeigu tai įvyksta ir vieną kartą, ir antrą kartą, ir trečią, visi veiksmai, kuriuos įprastai atlikus vaikas turėtų taip nebesielgti, (...) vis kartojasi ir mes matome, kad prie šitų veiksmų prisideda papildomi veiksmai (vaikas nenori valgyti pusryčių, nenori keltis iš lovos), (...) mes turime kreiptis į specialistus. Čia jau bus kalba, kad reikia dirbti ne tiktai su vaiku, bet ir su visa šeima ir išmokti taikyti kitus pagalbos būdus“, – sako O. Iljina.
Viso pokalbio klausykitės LRT.lt laidos „Raida“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
