„Aš viską perkėliau į savigraužą“, – patirtimi dalijasi Jonė. Po dviejų apsilankymų pas gydytojus moteris išgirdo – jos nėštumas nesivystys. Ji pasakoja, kad nors ilgiau nei savaitę trukęs persileidimo procesas buvo itin skausmingas fiziškai, emocinis sukrėtimas buvo daug stipresnis. Liūdesys, apmaudas ir pyktis ant savęs – taip ji įvardijo tuomečius jausmus. Dabar Jonė kreipiasi į panašią patirtį turėjusias moteris, ragindama šių išgyvenimų nenukreipti į save ir dalytis panašia patirtimi su kitomis.
Pirmas apsilankymas pas gydytojus, sužinojus apie nėštumą, prasidėjo džiugia nata, prisimena Jonė. Tuomet ji buvo nusiteikusi, kad viskas bus gerai. Tačiau po apžiūros gydytoja moteriai nurodė, kad kyla problemų vystytis embrionui.
„Tikimybė, kad viskas bus gerai, yra, bet kad neišsivystys, irgi yra. Per daug nesitikėti, bet ir neprarasti vilties“, – taip gydytojos žodžius prisimena pašnekovė.
Paaiškinimas buvo paprastas, bet kartu, priduria moteris, ir sunkiai suprantamas – „gamta“. Jonė pasakoja, jog gydytoja patvirtino, kad jai fiziškai viskas gerai, bet, nepaisant to, kyla rizika, kad embrionas nesivystys.
Savaitę laukdama antro apsilankymo pas gydytoją, pašnekovė viduje prisimena išgyvenusi chaosą – jautė nusivylimą, kaltę ir gėdą: „Gal man kas nors negerai, gal ko nors nepadariau, gal ko nors nežinojau, nepasiruošta tam. Aš prisimenu, kad tada kiekvieną dieną kalbėdavau: „pasilik su manimi, pasilik su manimi“, nors nieko ten dar nėra.“
Gydytojai vėliau patvirtinus, kad nėštumas visgi nesivystys, Jonė pasakoja nežinojusi, kaip priimti šią patirtį. Ar ją tiesiog pamiršti? Kur padėti kylančias emocijas?
„Vis tiek sužinai, kad kažkokia gyvybė tarsi mezgasi tavyje ir toks jausmas: „oho, čia jau stebuklas kažkoks“. Paskui sužinai, kad tai gyvybei nesiseka megztis tavyje. Tu negali šito ištrinti visiškai, – pasakoja moteris. – Aš viską perkėliau į savigraužą.“
Jonė teigia, kad, praėjus daugiau nei metams, į visą patirtį ji žiūri racionaliau, sako nebejaučianti tokio emocinio skausmo, bet nurodo, kad visiškai pamiršti skaudžius jausmus – sudėtinga.
„Vis tiek yra toks kažkoks jausmas, kad aš pati kalta, kad taip įvyko“, – prisipažįsta moteris.
Paskui sužinai, kad tai gyvybei nesiseka megztis tavyje. Tu negali šito ištrinti visiškai.
Jonė
Anot Jonės, sunkiausia, kai šiais išgyvenimais neturima su kuo pasidalyti – kai nėra artimo žmogaus ar slegia baimė, kaip sureaguos kiti.
„Kai kuriems tik po tam tikro laiko papasakojau, nes net nežinojau, kaip kalbėti apie tai. Mano sesuo net iki dabar nežino. Nežinau, kodėl aš jai to nepasakoju. Tiesiog noriu išvengti teisimo ar nuomonės, kurios nenoriu girdėti. Tuo momentu jautiesi visiškai pažeidžiama“, – dalijasi pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad tokio skaudaus išgyvenimo moterims reikėtų stengtis nenukreipti į save. Nors apie tai kalbėtis gali būti sudėtinga, tačiau dalijimasis su kitais padeda gydyti tokios patirties žaizdas.
„Nesigėdyti to įvykio ir atvirkščiai – priimti kaip patirtį. Jokiu būdu nenusiteikti prieš save, savo kūną ar save pačią. Nebijoti kalbėti su draugais ar su šeima“, – į panašią patirtį turėjusias moteris kreipiasi Jonė.
Nesigėdyti to įvykio ir atvirkščiai – priimti kaip patirtį. Jokiu būdu nenusiteikti prieš save, savo kūną ar save pačią.
Jonė
Gydytoja paaiškino ankstyvų persileidimų priežastis ir rizikas
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė ir Vilniaus universiteto (VU) profesorė Diana Ramašauskaitė aiškina, kad nesivystantis nėštumas suprantamas kaip toks, kuris sustoja tam tikrame etape.
Anot jos, jei jis įvyksta iki 22 nėštumo savaitės, embriono ar vaisiaus netekimas vadinamas persileidimu, o vėliau – gimdymu. Po 22 nėštumo savaičių ir esant didesniam nei 500 g svorio vaisiui vykstantis procesas vadinamas gimdymu. Taigi, kaip sako profesorė, mokslinėje literatūroje visgi dažniau vartojamas terminas persileidimas, kai kalbama apie nesivystantį nėštumą iki 22 savaičių.
Gydytojos teigimu, skaičiuojama, kad apie 31 proc. moterų, kurioms nėštumą patvirtina testas, patiria persileidimą. Ji taip pat nurodo, kad net iki 70 proc. visų persileidimų, įvykstančių iki 20 nėštumo savaitės, priežastys būna chromosomų anomalijos.
„Ląstelės, kurios susilieja, mamos kiaušialąstė ir tėčio spermatozoidas, jų chromosomų rinkinys nėra visiškai normalus. Gali būti viena chromosomos dalis, genas pakitęs, bet nei pati mama, nei tėtis to kliniškai nežino. Jie fiziškai, protiškai išsivystę, ligų neturi ir, jeigu netirtume viso žmogaus genomo, nežiūrėtume, ar tikrai kiekviena dalelė yra normali, tai net ir nežinotume, numirtum su tuo, kad turi kokią nors labai menką patologiją, kuri netrukdo visavertiškai gyventi“, – aiškina pašnekovė.
Gali būti viena chromosomos dalis, genas pakitęs, bet nei pati mama, nei tėtis to kliniškai nežino.
Prof. D. Ramašauskaitė
Pasak jos, ir rekomendacijų, siekiant susilaukti kūdikio, išsitirti visą žmogaus genomą nėra. Tik tuo atveju, jei įvyksta 3 persileidimai, moteriai ir vyrui reikėtų gydytojo genetiko konsultacijos.
Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė pabrėžia, kad kitos ankstyvo persileidimo priežastys būna labai retos – pavyzdžiui, motinos gimdos anomalijos ar netinkamoje vietoje įsitvirtinęs būsimas nėštumas. Dar retesnė priežastis – traumos, tačiau gydytoja akcentuoja, kad tai tik tokios traumos, kurios tiesiogiai paveikia gimdą.
„Trauma nebent tokia tiesioginė – kulka pataiko į gimdą ir taip pažeidžiamas nėštumas, – tokios priežasties retumą pabrėžiantį pavyzdį pateikia prof. D. Ramašauskaitė. – Pakenkia ne tai, kad moteris nukrito ant užpakaliuko ar ant pilvo, bet tokia trauma, kuri siekia ir pačią gimdą.“
Profesorė įvardijo ir persileidimo rizikos veiksnius: moters ir vyro amžius, moters virusinės infekcijos, diabetas, skydliaukės ligos, nutukimas. Anot pašnekovės, stresas tiesiogiai neveikia nėštumo, tačiau juos galima sieti netiesioginiais ryšiais. Pavyzdžiui, esant lėtiniam stresui, padidėja kortizolio kiekis, o jis silpnina moters imuninę sistemą. Tuomet kyla rizika užsikrėsti infekcijomis, o jos gali lemti persileidimą.
„Nėra tokio stebuklingo vaisto, kuris pagerintų embriono įsitvirtinimą, vystymąsi“, – dažną mitą paneigia gydytoja. Pasak jos, svarbu žinoti ir tai, kad vaistų, dėl kurių kyla rizika patirti persileidimą, yra labai mažai.
„Tikrai žinoma, jei moteriai yra skiriama chemoterapija, spindulinis gydymas, gydymosi laikotarpiu skiriami vaistai gali didinti riziką“, – tvirtina ji.
Nėra tokio stebuklingo vaisto, kuris pagerintų embriono įsitvirtinimą, vystymąsi.
Prof. D. Ramašauskaitė
Pasak gydytojos, yra keli persileidimo tipai. Vienas jų – savaiminis. Jo metu, nesivystant embrionui, prasideda gimdos susitraukimai, gemalinis maišelis atsidalija nuo gimdos sienelių ir prasideda kraujavimas. Tada moteris jaučia pilvo skausmus. Paskui embrionas ir dangalai išstumiami iš gimdos, stiprėja kraujavimas. Jiems pasišalinus, kraujavimas ir skausmai silpnėja.
Prof. D. Ramašauskaitė aiškina, kad persileidimas taip pat gali būti skatinamas medikamentais, atliekama ir chirurginė operacija – gimdos išgramdymas. Pašnekovė teigia, kad šie būdai taikomi priklausomai nuo esamos klinikinės situacijos ir moters emocinės būsenos.
„Jeigu mes diagnozuojame, kad nustojo vystytis embrionas, ne iš karto prasideda kraujavimas. Kurį laiką moteris gali tik jausti, kad išnyko jos jaučiami subjektyvūs nėštumo požymiai. Tarkime, moterį labai pykino, buvo šleikštulys, buvo padidėjusios ir jautrios krūtys. Šie požymiai pradeda silpnėti arba išnyksta. Gimdos susitraukimai, kraujavimas kartais įvyksta ir tik praėjus mėnesiui nuo tada, kai nustatoma, kad embrionas nustoja vystytis.
Tai reikia labai pasverti, kokią taktiką rinktis. Geriausia, kai savaime prasideda kraujavimas, pasišalina visi audiniai, nereikia chirurginės intervencijos, bet kartais dėl psichologinių dalykų moteris negali su tuo susitaikyti, nori, kad kuo greičiau tai įvyktų“, – nurodo gydytoja.
Būtent dėl psichologinio sukrėtimo, anot pašnekovės, moteriai ypač svarbu neužsisklęsti ir nelikti vienai, o jei ji pastebi, kad nesusitvarko su emocijomis, vertėtų kreiptis psichologinės pagalbos.
„Svarbiausia – parama, nes fiziškai dažniausiai didelių problemų nėra, jų dažniau atsiranda tik per patį persileidimo procesą, kada kraujavimas stiprėja, skausmai didėja, tuomet fizinės pagalbos reikia daugiau. O šiaip tuo atveju daugiau kalbame apie emocinę paramą“, – teigia prof. D. Ramašauskaitė.
Atjauta sau
„Tyrimai rodo, kad iš tikrųjų objektyvi persileidimo priežastis yra labai kompleksinė, dažniausiai ji nėra moters atsakomybė ar kaltė. Vis dėlto moterys didelę dalį atsakomybės yra linkusios priskirti tik sau“, – pasakoja psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) doktorantė ir tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė Milda Kukulskienė.
Jos atliktas tyrimas disertacijai persileidimo tema, kuriame dalyvavo 839 moterys, atskleidė aiškią tendenciją – dauguma moterų šią patirtį sunkiau išgyvena emociškai nei fiziškai.
Tyrimai rodo, kad iš tikrųjų objektyvi persileidimo priežastis yra labai kompleksinė, dažniausiai ji nėra moters atsakomybė ar kaltė. Vis dėlto moterys didelę dalį atsakomybės yra linkusios priskirti tik sau.
M. Kukulskienė
Tyrimas parodė, kad emocinė savijauta po persileidimo pasižymi itin ryškiais simptomais – moterys pasidalijo išgyvenusios tokius jausmus, kaip liūdesį, kaltę, prislėgtumą, gėdą, vienišumą, bejėgiškumą, savęs nuvertinimą ir netgi žeminimą. Psichologė taip pat paminėjo, kad net 15 proc. tyrimo dalyvių pasireiškė mintys apie savižudybę ir panašiai tokiai pat daliai tirtų moterų – mintys apie savęs žalojimą.
„Šitie duomenys leidžia manyti, kad iš tikrųjų tai labai emociškai intensyvus išgyvenimas ir gali reikėti pagalbos. Kalbant apie psichologinių sutrikimų riziką, mes nustatėme, kad daugiau nei pusei dalyvių pasireiškė postnatalinės depresijos požymių net praėjus ilgam laikui po persileidimo“, – teigia M. Kukulskienė.
Dažnai, anot pašnekovės, moterys patiria sunkumų santykyje su savo kūnu: „Moterys kalba apie konfliktą su savo kūnu, lyg jis būtų neatidirbęs darbo, kurį turėtų „natūraliai“ padaryti. Dalyvės minėjo, kad jautėsi išduotos savo kūno, ne tokios moteriškos, kaip turėtų teoriškai, „pagal vadovėlį“, būti. Toks nepagrįstas savęs kaltinimas – tai didžiulis emocinis krūvis.“
Šią skaudžią patirtį, nurodo M. Kukulskienė, moterys yra linkusios nukreipti į save. Psichologė pabrėžia, kad persileidimų įvyksta neretai ir tai gali paliesti bet kurią šeimą.
„Yra labai daug atvejų, kai lieka nežinoma, kodėl taip įvyko. Ir dažnai labai neteisingai tai įvyksta – laukiančioms, sportuojančioms, sveikai besimaitinančioms moterims“, – pastebi psichologė. Šiuo laikotarpiu turbūt svarbu neieškoti atsakymo į klausimą „kodėl man?“, o pasistengti su švelnumu priimti save ir kylančius jausmus.
M. Kukulskienė atskleidžia, kad nors ši moterų grupė yra pažeidžiama, moksliniai tyrimai rodo, kad po 6–9 mėnesių tokia emocinė savijauta dažniausiai ima silpnėti, didžioji dalis porų šią patirtį sugeba integruoti į savo gyvenimą ir su ja susitaiko. Visgi kiekvienai moteriai ir jos partneriui svarbu surasti tinkamą būdą susigyventi su šia patirtimi, nenumoti į ją ranka ir nekaupti savyje jausmų.
„Reikia laiko, kad suvoktum, kas čia įvyko ir kas tebevyksta. Paprastai tai nėra akimirka, tai yra procesas. <...> Normalu, kad gali nesinorėti iškart galvoti apie kitą nėštumą. Yra svarbu išbūti su ta netektimi, su jos jausmais, skirti laiko suprasti, kas įvyko, išliūdėti ir iš tiesų nereikia bijoti verkti ar skausmingai tai priimti“, – teigia ji.
Reikia laiko, kad suvoktum, kas čia įvyko ir kas tebevyksta. Paprastai tai nėra akimirka, tai yra procesas.
M. Kukulskienė
Tarp veiklų, kuriomis psichologė pataria užsiimti moterims, patyrusioms persileidimą, yra fizinė veikla – tai gali būti namų tvarkymas, vaikščiojimas ar sportas. Vis dėlto psichologė akcentuoja, kad svarbu nesiekti perfekcionizmo.
„Tai padeda atkurti santykį su savo kūnu. Rasti, kaip susidraugauti iš naujo, kaip priimti savo vienintelį tokį kūną. Su atjauta sau“, – nurodo M. Kukulskienė.
Taip pat labai naudinga edukacinė ir kūrybinė veikla, padėti gali ir įvairios terapijos, pavyzdžiui, meno, grupinės. Psichologė ragina vengti socialinių tinklų naudojimo, kadangi jie skatina savęs lyginimą su kitais, ir siūlo daugiau pasikliauti moksline, patikrinta literatūra.
Visgi svarbiausia – neužsidaryti savyje. M. Kukulskienė pataria tokią patirtį turėjusioms moterims kalbėtis, tačiau pabrėžia – ir tam reikia rasti tinkamą aplinką.
„Labai svarbu rasti erdvę su kuo nors kalbėtis. Kas yra ta saugi erdvė? Ne visi žmonės turi savo artimiausioje aplinkoje kam atsiverti, tai galima kliautis psichologine pagalba, rekomenduočiau ją rinktis specializuotą“, – sako ji.
O padėti norintiems artimiesiems, anot M. Kukulskienės, būtina suprasti, kad psichologinį sukrėtimą patyrusioms moterims svarbu būti išgirstoms. Pašnekovė pataria artimiesiems stengtis palaikyti tokius išgyvenimus patiriančias moteris, siūlyti leisti laiką kartu ir, svarbiausia, siekti jas išklausyti – be jokių interpretacijų, neprašytų patarimų ar moralizavimo, o priimant jų jausmus.
„Pasakymai „viskas gerai“, „neišgyvenk“, „neimk į galvą“, „neverk“ yra emocinio skausmo nuvertinimas“, – akcentuoja psichologė.
