Sveikata

2021.09.26 17:31

COVID-19 skyriuose savanoriavusi Ragauskaitė: kai dauguma dabar gulinčių ligoninėse galėtų čia nebūti, vėl tai daryti būtų sunku

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2021.09.26 17:31

Šeimos gydytoja Rūta Maciulevičienė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, užsikrėtusių koronavirusu, tačiau ir po pusantrų metų jos uoslė nėra tokia, kokia buvo iki ligos. Visgi tarp jos pacientų ne vienas turi ir sunkesnių liekamųjų reiškinių, gydytoja pasakoja ir apie atvejį, kai moteris po persirgimo grįžti į darbą taip ir nesugebėjo. Prodiuserei Justinai Ragauskaitei atmintyje labiau įsirėžė ne jos liga, o savanorystė ligoninėje, tačiau sugrįžti į ją šiandien būtų sunku.


Praėjusių metų kovo viduryje kino ir televizijos prodiuserė J. Ragauskaitė tapo dešimtąja lietuve, kuriai buvo diagnozuotas koronavirusas. Tuo metu nauja ir menkai pažinta liga ji sirgo 44 dienas. Pasveikus prasidėjo reabilitacija.

Dabar žymių liekamųjų reiškinių ji sako nejaučianti, tačiau „pakako tiek, kiek visa tai truko“. O stipriausia patirtis buvo po to, kai J. Ragauskaitė prisijungė prie savanorių, talkinusių medikams ir slaugytojams ligoninėse. Dabar savanorių poreikio, bent kol kas, nėra, tačiau jei papildomų rankų prireiktų, ryžtis tam būtų sunku, LRT RADIJO laidai „Ryto garsai“ sakė J. Ragauskaitė – vis dėlto didžioji dalis šiuo metu nuo COVID-19 ligoninėse gydomų asmenų yra nepasiskiepiję, tad dažnu atveju tokio scenarijaus galėjo būti išvengta.

„Antrajai bangai atslūgus, savanorių pajėgų nebereikėjo. Bet, atvirai sakant, jeigu šiandien reikėtų savanoriauti ir vėl talkinti medikams, ko gero, tai būtų labai sunku padaryti, nes įsivaizduoju, kad šiuo metu didžioji dalis gulinčių ligoninėse yra tie, kurie turėjo visas galimybes ten negulėti“, – sakė prodiuserė.

Retas jos aplinkos žmogus, pasak J. Ragauskaitės, ligos padarinius įveikė be ilgesnio ar trumpesnio reabilitacijos laikotarpio. „Ir tie padariniai sunkesni ar lengvesni, bet mažai pažįstu žmonių, kurie iš ligos išlipo be jokių paliktų žymių“, – pridūrė pašnekovė.

Ligoninėje savanoriavusi J. Ragauskaitė taip pat buvo viena ankstyviausiai pasiskiepijusių.

„Ir tą laiką įskaičiavus į ligos laiką, įskaičiavus dar ir komplikacijų gydymo laiką, su savo organizmu ir problemomis pražaidi blogąja prasme labai ilgai. Pagrindinis klausimas – ar verta. Kaip buvau viena pirmųjų prasirgusių, taip buvau viena pirmųjų iš ne medikų bendruomenės pasiskiepijusių, dar sausio mėnesį. Ar po skiepo man kas nors nutiko? Girdite mane sveiką ir gyvą. Man atrodo, sverti, kur yra didesnės rizikos ar kvestionuoti efektyvumą yra visiškai neprasminga. Einant per žalią šviesoforo signalą irgi visko nutinka, bet lekiant per raudoną be jokios abejonės pavojai yra didesni“, – sakė prodiuserė.

Šeimos gydytoja R. Maciulevičienė teigia, kad vienoks ar kitoks simptomas, kai kuriais atvejais – keli jų, lydi persirgusius dar ne vieną mėnesį. Ji pati – ne išimtis.

„Pats dažniausias yra silpnumas ir nuovargis, fizinio krūvio netoleravimas, atminties sutrikimai, miego sutrikimai, depresija – įvairiausi sutrikimai. Man, pavyzdžiui, praėjus daugiau kaip pusantrų metų iki galo neatsistatė uoslė. Aš kai ką užuodžiu, bet tikrai ne viską ir ne taip, kaip anksčiau, kai iš tikrųjų turėjau labai aštrią uoslę ir galėdavau tiesiog mėgautis visokiausiais kvapais. Dabar aš užuodžiu tik itin aštrius kvapus“, – „Ryto garsuose“ kalbėjo R. Maciulevičienė.

Visiškai tikėtina, kad daliai sirgusių sunkiau sveikata į ankstesnę būklę negrįš, pridūrė ji.

„Tikrai žinome, kad apie pusmetį gali likti bent vienas iš simptomų 80 proc. žmonių. Kokiai daliai žmonių liks ilgiau negu šešis mėnesius statistikos dar nėra, kam liks liekamieji reiškiniai visą gyvenimą mes irgi pamatysime, bet tam reikia, kad praeitų dar keletas metų. Bet tokių bus – tiems, kuriems išsivystė negrįžtami pakitimai plaučiuose, inkstuose, širdyje, nervų sistemoje. Jie ir po penkių metų jausis blogai“, – kalbėjo šeimos gydytoja.

Pasak jos, kai kuriais atvejais po ligos perskubama grįžti į darbus, tuomet netrukus paaiškėja, kad atlikti jų taip pat kokybiškai yra nebeįmanoma.

„Labai dažnai mes bandome kuo greičiau lėkti į darbą ir po to pamatome, kad tai neveikia. Viena mano kolegė odontologė atėjo pas mane verkdama po kokios savaitės, sakydama: „Negaliu dirbti, neišlaikau pakeltų rankų, man skauda galva, negaliu atlikti tikslaus judesio“. O reikia išlaikyti ofisą, išlaikyti seseles. Ypatingai nuovargis ir koordinacijos sutrikimai yra katastrofa tiems žmonėms, kurių darbas reikalauja didelės įtampos, tiek fizinės, tiek psichinės. Tie, kurie pabandė ir negalėjo, jie grįžo atgal – yra daug žmonių, kurie turėjo nedarbingumą mėnesiais. Ne savaites, bet mėnesius. Turiu vieną pacientę, kuri dirbo Vokietijoje medicinos seserimi 16-ka metų, ten ji susirgo užsikrėtusi nuo paciento. Dabar jai yra forminama profesinė liga, ji iki šiol nedarbinga, negali grįžti. Ji sirgo labai sunkia ligos forma, paskui prasidėjo komplikacijos smegenyse, ji iki šiol nedarbinga ir jai forminamas invalidumas. Taip kad kokia bus išeitis, koks bus žmogaus atsistatymas mes visiškai nežinome. Tarp kitko, tai medicinos seselei yra 55-eri, tikrai žmogus nėra nei senas, nei turėjęs ligų prieš tai, sunkiai dirbantis, organizuotas žmogus“, – kalbėjo R. Maciulevičienė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt