Sveikata

2021.09.28 16:00

Dėl slaugytojų trūkumo gresia krizė: vienam tenka prižiūrėti 30–40 pacientų, dažnas susiduria su perdegimu

Laura Adomavičienė, LRT RADIJO laida „Sveikata“, LRT.lt2021.09.28 16:00

Likus keliems mėnesiams iki pandemijos, 2019-aisiais, Lietuvos medikų sąjūdis paskelbė apklausos rezultatus, rodančius, jog iš beveik 3 tūkst. apklaustų gydytojų ir slaugytojų perdegimo sindromą patiriantys teigė 90 proc., daugiau nei du trečdaliai kenčia nuo vidutinio perdegimo, sunkų patiria kas ketvirtas apklaustasis. Dėl to nukenčia ir pacientai, o pandeminės darbo sąlygos tik sukūrė prielaidas problemai augti.


Pernai Psichotraumatologijos centro mokslininkų atlikta apklausa parodė, kad sunkų ir vidutinį stresą kentė pusė visų apklaustų medikų, nerimą – 35 proc., sunkią ir vidutinę depresiją – 43 proc. medikų. Nors dauguma jų paguodos ir ramybės ieško šeimoje, visgi kone ketvirtadalis apklaustųjų darbe patiriamai įtampai įveikti rinkosi alkoholį ir tik 8 proc. kreipėsi pagalbos į profesionalus.

Kaip paaiškina Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė Kristina Norvainytė, perdegimu laikoma būsena, kuriai būdingi trys elementai.

„Vienas iš jų yra emocinis išsekimas, kuomet žmogus jaučiasi išeikvojęs visus savo emocinius resursus, dažniausiai nebesijaučia motyvuotas kažką daryti, – LRT RADIJO laidai „Sveikata“ sakė ji. – Turbūt visi esame emocinio išsekimo jausmą vienu ar kitu metu išgyvenę. Antras elementas yra depersonalizacija, tai reiškia, kad žmogus negali jautriai, empatiškai reaguoti į asmenis, su kuriais dirba, kuriais rūpinasi, šiuo atveju – pacientais. Atsiranda cinizmo, galbūt net pykčio, daug negatyvių emocijų į žmogaus, su kuriuo dirbi, pusę. Trečias elementas yra sumažėjęs pasitenkinimas savo darbu ir pasiekimais. Jautiesi, kad nesi produktyvus darbe, pakankamai kompetentingas, kokios nors sėkmės visiškai nebedžiugina“.

Perdegimas – psichologinis atsakas į per ilgą laiką susikaupusį stresą ir nuovargį. Tačiau diagnozės tokiu pavadinimu Lietuvoje nėra.

„Dažniausiai tokiais atvejais gali būti diagnozuojamas, pavyzdžiui, adaptacijos sutrikimas, kuomet žmogus tiesiog nebegeba adaptuotis prie savo aplinkos ir reikalavimų, kurie jam keliami. Yra kiek kitokios diagnozės, kurios dažniau sukasi apie emocinį išsekimą, Lietuvoje tokios diagnozės kaip „perdegimas“ mes neturime“, – papildė K. Norvainytė.

Pasak jos, ilgą laiką medikai vengė kreiptis į psichinės sveikatos specialistus, ir ne be reikalo, mat tai galėjo sutrukdyti jiems pratęsti arba įgyti mediko licenciją. Tai lėmė, jog susiduriantys su tokia problema medikai gydydavosi neoficialiai arba apskritai to nedarydavo.

„Dabar, prieš pusantrų metų pakeitus įstatymą, tikimės, kad tai po truputį stigmą mažins ir žmonės noriau kreipsis pagalbos. Bent savo aplinkoje aš matau, kad kai kurie išdrįsta tai žinodami nueiti pas gydytoją oficialiai ir gauti tinkamą gydymą ir priežiūrą. Darbo kovai su stigma dar yra labai daug“, – sakė K. Norvainytė.

Šiuo metu dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties, kuri įsigaliotų nuo 2022 m. sausio 1 dienos, derasi devynios medikus vienijančios organizacijos, tarp derybų objektų – ne tik medikų atlyginimai, bet ir nesureguliuoti medikų darbo krūviai. Šiuo metu jie nustatyti tik Lietuvos slaugytojams, tačiau šis teisės aktas – tik rekomendacinio pobūdžio.

Pasak K. Norvainytės, derybos yra slaptos, todėl tiesiogiai jose nedalyvaujančios organizacijos, tokios kaip Jaunųjų gydytojų asociacija, apie jų eigą nežino nieko.

„Mes nesame profsąjunga, todėl nedalyvaujame tame, bet toms profsąjungoms, kurios dalyvauja, yra griežtai pasakyta, kad jos negali dalintis jokiu šių derybų turiniu. Viskas, ką mes žinome, kad derybos tebevyksta, bet kol kas nėra prieita konsensuso, panašu, kad interesų skirtingoms profsąjungoms kol kas nepavyksta suderinti. Ar įvyks iki šių metų pabaigos kažkokių sprendimų priėmimas pasakyti negalime, bet ką galiu pasakyti, tai kad jeigu vis dėlto konsensuso priėmimas neįvyks, manau, tai bus tikrai paskutinis lašas taurėje ir galbūt medikai išeis į gatves dar kartą. Nes tai, kas dabar vyksta, atrodo labai nenormalu“, – sakė asociacijos prezidentė.

Lietuva tarp ES valstybių išsiskiria kaip vieną didžiausių gydytojų tinklų – 10-iai tūkstančių gyventojų tenka 47 gydytojai. Tačiau slaugytojų jau šiandien Lietuvoje nepakanka, o 2030-aisiais, STRATA duomenimis, tūks 3,2 tūkst. bendrosios praktikos slaugytojų. Profesija jaunimo gretose nepatraukli, o pusė ją pasirinkusių emigruoja, dėl to slaugytojams bene visose šalies ligoninėse tenkantis darbo krūvis yra du ar tris kartus didesnis negu rekomenduoja SAM. Per didelis darbo krūvis tiesiogiai susijęs su perdegimo sindromu.

Medicinos įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkės Jolantos Keburienės vertinimu, slaugytojai yra grandis, nuo perdegimo nukenčianti bene labiausiai, nes šios profesijos atstovai daugiausiai laiko praleidžia prie pacientų, „mato jų, o kartais ir savo pačių bejėgiškumą“.

„Nes tikrai ne visuomet galima padėti, ne visuomet yra priemonės ir sąlygos. Juolab, kad Lietuva yra ta šalis, kurioje slaugytojų be galo trūksta – tai, kas pateikta ministro kaip rekomendacija, mes netgi to neišpildome“, – laidai „Sveikata“ sakė J. Keburienė.

Ji apgailestavo, kad į slaugytojų darbo sąlygas dėmesys įprastai atkreipiamas tik po nelaimių, tačiau pražiūrima, jog vienai slaugytojai gali tekti kelių dešimčių pacientų priežiūra.

„Turime atvejų, kai slaugos ligoninėse lieka viena slaugytoja. Ne tai, kad viena skyriuje. Arba skyrius netgi išsidėstęs per du pastatus. Turime įvairiausių atvejų – ir 30, ir 40 pacientų nakčiai paliekama vienai slaugytojai. Krūviai tiesiog nepamatuoti, neįmanomi. Visų pirma, tai nesaugu pacientui, antra, pačiai slaugytojai. (...) Problemą keliame, kad krūviai turi būti paskaičiuoti, adekvatūs. Jeigu mes sutartyje įsirašome punktą dėl apmokėjimo už papildomą darbo krūvį, už virškrūvį, visų pirma turime nustatyti, kas yra tas normalus krūvis, kas iki šiol nėra padaryta. Tikrai turime neadekvačius krūvius – žmonės iš darbų pasitraukia, išeina į nedarbingumus arba priima kartais labai skaudžius, negrįžtamus sprendimus“, – sakė profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė.

Visgi, J. Keburienės teigimu, be sisteminių pokyčių rekomendacinės krūvių normos įtvirtinimas kaip privalomosios visiškai suardytų kai kurių gydymo įstaigų veiklą.

„Paskaičiuoti krūvius yra nelengvas darbas, jie puikiai supranta, kad juos paskaičiavus dalis ligoninių, jeigu taps privaloma išlaikyti krūvius tokius, kad paslauga būtų saugi, bus priverstos užsidaryti ne dėl finansavimo, bet dėl personalo stokos“, – sakė profsąjungos vadovė.

Su slaugytojų rengimu tiesiogiai susidurianti J. Keburienė sako, kad kai kurie šią profesiją pasirinkę jaunuoliai nuo pat pradžių neslepia, kad rinksis darbą užsienyje, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, galinčiose pasiūlyti didesnį uždarbį ir geresnes darbo sąlygas.

„Buvo paskaita apie pedagogiką, mokymus, ir buvo paklausta, kodėl vis tik tai pasirinko. Ir du trečdaliai pakeltų rankų ir atsakymų buvo, kad geriau Norvegijoje dirbti slaugytoja negu doroti žuvį, kas nuliūdino ir sutrikdė. Kaip bebūtų skaudu ir gaila, matau tendencija, kad jeigu nesiimsime ryžtingų priemonių čia ir dabar, turėsime tragišką padėtį dėl slaugytojų“, – laidoje kalbėjo J. Keburienė.

Pasak jos, nuo medicinos srities tiek potencialius slaugytojus, tiek medikus atbaido ir viešumoje sklandančios nuostatos.

„Kai pradėjau dirbti, jaučiau iš visuomenės pagarbą mano atliekamam darbui. Šiuo metu geriau turbūt net nesakyti, kad tu dirbi medicinoje, nes gauni kaltinimų laviną, pradedant nuo sprendimų, kurie nuo tavęs nepriklauso, baigiant ne taip išvalytomis kokiomis nors medicinos įstaigos patalpomis. Tai yra tikrai toli gražu nebe prestižinis darbas“ , – sakė pašnekovė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt