Sveikata

2021.03.07 18:46

Vakarietiško gyvenimo rykštė – nebyli onkologinė liga, kurios simptomus pacientai pajunta, kai ši pasiekia trečiąją stadiją

Laura Adomavičienė, LRT RADIJO laida „Sveikata“, LRT.lt2021.03.07 18:46

Storosios žarnos vėžys – vakarietiška liga, kuriai genetika turi menką įtaką, sako gydytojai onkologai. Ši onkologinė liga yra ketvirta pagal dažnumą Lietuvoje, kasmet nusinešanti arti tūkstančio gyvybių. Deja iš pat pradžių storosios žarnos vėžys simptomų neturi ir jį aptikti ankstyvoje stadijoje galima tik dalyvaujant prevencinėse programose. Pastarųjų lankomumas per pandemiją Lietuvoje krito trečdaliu, tad į onkologų rankas patenka vis daugiau pacientų su pažengusia storosios žarnos vėžio stadija, kai ligos išgydyti nebeįmanoma.


Nacionalinio vėžio institutas skelbia, kad Lietuvoje išgyvenamumo rodikliai susirgus storosios žarnos vėžiu išlieka vieni žemiausių Europoje, o tam didelę įtaką turi ligos stadija – vėžys aptinkamas per vėlai. Karantinui sukausčius sveikatos priežiūros sistemą, prevencinėje programoje pernai dalyvavo maždaug trečdaliu mažiau gyventojų. Medikai atkreipia dėmesį, kad dėl prasto prevencinių programų lankomumo tik 34 proc. visų storosios žarnos vėžio atvejų Lietuvoje nustatomi I-oje ar II-oje stadijose, kai ligą dar galima išgydyti. Visgi Lietuvoje net 17 proc. pacientų iš karto nustatomas IV-os stadijos storosios žarnos vėžys.

LRT RADIJO laidai „Sveikata“ Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadovė, gydytoja chemoterapeutė doc. Rasa Jančiauskienė sakė, kad sergamumas storosios žarnos vėžiu menkai susijęs su paveldimumu ir siekia tik apie 10-20 proc. Pagrindinė rizika užkoduota vakarietiškame gyvenimo būde: pažengusiose valstybėse daugiau gyventojų dirba sėdimą darbą, mažai juda, patiria daug streso ir nepaiso sveikos mitybos reikalavimų. Prognozuojama, kad dėl netinkamo gyvenimo būdo sergamumas storosios žarnos vėžiu Vakarų šalyse, o kartu ir Lietuvoje tik augs.

„Sergamumas storosios žarnos vėžiu Vakarų šalyse ir taip vadinamose besivystančiose šalyse skiriasi apie 6-8 kartus. Jeigu Vakarų šalyse liga kasmet diagnozuojama maždaug 40-50 žmonių iš 100 tūkst., tai tose besivystančiose – 6-8 žmonių iš 100 tūkst.“, – sakė doc. R. Jančiauskienė.

Pasak pašnekovės, storosios žarnos vėžio gydymas būtų kur kas sėkmingesnis, jei gyventojai dažniau naudotųsi prevencinėmis programomis, bet čia koją kiša pandemijos ribojimai, o kartu ir pačių pacientų baimės: baimė išgirsti vėžio diagnozę, per tyrimą patirti skausmą, baimė, kad po diagnozės gyvenimas pasikeis negrįžtamai.

Stabdis – ne tik pacientų baimė, bet ir sunkiai pasiekiami šeimos gydytojai

Srities specialistai LRT RADIJO laidoje „Sveikata“ tikino, kad tiems pacientams, kuriems storosios žarnos vėžys aptinkamas anskti, jiems pakanka operacijos ir šie jau po poros mėnesių gali grįžti į įprastą gyvenimą. Visgi šiandieniniai sergamumo Lietuvoje rodikliai onklologus neramina. Kauno klinikų docentės teigimu, kasmet liga diagnozuojama apie 1700 žmonių, o nuo progresavusios ligos miršta apie 900 asmenų. Ji atkreipė dėmesį, kad šie skaičiai ateityje tik augs, jei gyventojai ir toliau nesirūpins savo sveikata bei vengs prevencinių programų, kurios asmenims nuo 50 metų yra nemokamos.

„Onkologai ir per pandemiją nesustojo teikti pagalbos. Tiems pacientams, kuriems jau diagnozuota liga, kurie pas mus lankėsi ir kuriems reikėjo gydymo, jiems paslaugos buvo nuolat teikiamos. Kitaip su prevencinėmis programomis, kurios per pandemiją buvo pristabdytos. Jau yra paskelbti Valstybinės ligonių kasos duomenys – deja, bet 2020 metais storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje dalyvavo 33 proc. mažiau žmonių. Įsivaizduokite – 2019 metais iš viso tirta 260 tūkst. žmonių. Lietuvoje tai yra tikrai reikšmingas skaičius. Būtent tiek pacientų buvo atliekamas slapto kraujo išmatose testas. O praėjusiais metais šiam ištyrimui atėjo 86 tūkst. mažiau žmonių“, – laidoje „Sveikata“ sakė R. Jančiauskienė.

Prevencinės programos aktyviausiai vykdytos mėnesiai tarp vasario ir gegužės, o pernai tokiu laikotarpiu šalyje galiojo karantinas, kai buvo sustabdytos visos planinės sveikatos priežiūros paslaugos šalyje. Rudenį įvesto karantino sąlygos kiek švelnesnės, tačiau gyventojams prisibelsti iki šeimos gydytojo, kuris išrašytų siuntimą dalyvauti prevencinėje programoje, prisibelsti sunku. Gydytoja atkreipė dėmesį, kad jeigu būtų sveikatos priežiūros paslaugos pristabdytos mėnesiui, padariniai pacientų sveikatai būtų gerokai mažesni, tačiau mėnesiais besitęsiantis karantinas ne tik lėmė išaugusias eiles prie šeimos gydytojų. Kiti pacientai neatvyksta tirtis dėl to, kad polikliniką laiko potencialiu koronaviruso židiniu. Taip prarandamas gyvybiškai svarbus laikas, kai dar įmanoma onkologinę ligą užčiuopti ansktyvoje stadijoje, išsaugoti gyvybę ir viltį greitai grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo be didesnių šalutinių reiškinių.

„Jeigu prevencinėje programoje dalyvauja virš 200 tūkst. žmonių, tai maždaug 9-10 proc. slapto kraujo testas būna teigiamas, tik dar nežinome, dėl kokios priežasties. Tie žmonės jokių simptomų nejaučia. Tai yra ta grupė žmonių, kuriuos reikia detaliau patyrinėti ir mes tada randame pas juos ankstyvesnes vėžio formas arba ikivėžines būkles, tokias kaip adenomos, polipai, kuriuos galima pašalinti ir dėl ko žmogus nesusirgs vėžiu. Manau, kad čia yra labai didelė klaida padaryta, traktuojant tai kaip nebūtinąją, neskubią pagalbą – tiek mėnesių neteikti jos reiškia didžiules pasekmes ateičiai“, – sakė R. Jančiauskienė.

Docentė atkreipė dėmesį, kad šiandien eilių prie onkologo kabineto nėra, kai iki pandemijos viskas buvo priešingai. Vizitui pas onkologą pacientas gali užsirašyti ir kitai dienai. Didžiausia problema – prisibelsti iki šeimos gydytojo. Tokia situacija, pašnekovės tikinimu, nėra normali.

„Spauda ir televizija tiek įbauginusios visus dėl vienos infekcijos, kad žmonės tikrai labai bijo lankytis. Kaip onkologė galiu pasakyti, kad eilės anksčiau mūsų konsultacijai būdavo susidariusios kelioms savaitėms, kartais laukti tekdavo ir apie mėnesio. Šiandien mes turime galimybę tuos pacientus priimti kitą dieną arba kitą savaitę. Butelio kaklelis, kuriame stringa pacientai yra šeimos gydytojo paslaugos. Kažkas dar vis yra netvarkoje, nes prevencines programas vykdo daugiausiai šeimos gydytojai. Reikėtų atsigręžti į pirminės sveikatos priežiūros centrų darbą ir suprasti, kad prevencinės programos nėra antraeilės“, – sakė pašnekovė.

Sergant pimmos stadijos vėžiu tikimybė pasveikti – 90 proc.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad didžiausia rizika susirgti storosios žarnos vėžiu kyla visiems 50 metų ir vyresniems gyventojams. Visgi beprasidedančią ligą pačiam pacientui užčiuopti sunku, o dažniausia ir neįmanoma. Mat Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadovė sako, kad ankstyvuosius ligos požymius galima pastebėti patiems, jeigu naviko lokalizacija yra tiesiojoje žarnoje – storosios žarnos dalyje. Aiškiausias signalas – kraujas išmatose. Vėžys įprastai susiaurina žarnos spindį, todėl išmatų forma dėl to gali pakisti, taip pat gali būti juntamas diskomfortas, negalėjimas tuštintis. Jeigu navikas yra storojoje žarnoje, pastebėti pokyčius sunkiau.

„Vienas gana dažnų požymių yra mažakraujystė. Jeigu yra geležies stokos mažakraujystė, visada turime ištirti, kur gi tas žmogus netenka kraujo, ir viena iš vietų, kur gali netekti, yra virškinamasis traktas – skrandis ir storoji žarna. Labiau pažengusiam vėžiui būdingas simptomas yra melena, tai yra labai juodos išmatos, kaip derva – jeigu kraujuojama, populiariai tariant, tas kraujas virškinamajame trakte yra apvirškinamas ir kai žmogus tuštinasi, išmatos būna labai juodos“, – sakė gydytoja.

Anot R. Jančiauskienės, ankstyvoji vėžio stadija dažniausiai įveikiama greitai. Blogiausiu atveju, kai liga stipriai pažengusi, jos progresavimą galima tik pristabdyti.

„Pirmoje stadijoje, kai navikas nedidelis, užtenka vien chirurginio gydymo ir tikimybė pasveikti yra apie 90 proc. Jeigu yra antra stadija, dažniausiai užteks chirurginio gydymo, bet tikimybė pasveikti jau bus mažesnė, apie 70 proc. Jeigu stadija trečia, maždaug pusė žmonių pasveiksta, tokia yra chirurgijos įtaka, o papildomai skiriamas kitas gydymas, pavyzdžiui, chemoterapija, spindulinė terapija. Visa tai gali tikimybę pasveikti padidinti, bet procentai yra mažesni, apie 50-60. Jeigu liga labai pažengusi, ketvirta stadija, pasveikimo šansas nedidelis, dažniau susijęs su tais atvejais, kai ligos nedaug, metastazės pavienės, jas galime išoperuoti, tada ligoniai gali ir pasveikinti, bet dažniausiai gyvenimą galime tik prailginti, o pasveikimo nebepasiekiame“, – aiškino R. Jančiauskienė.

Atskleidė, kaip keičiasi pacientų gyvenimas po operacijos

Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas chirurgas dr. Audrius Dulskas patvirtino, kad besikreipiančių su storosios žarnos vėžio simptomais pacientų pernai sumažėjo apie 30 proc., tačiau pacientą atidžiau ištyrus neretai paaiškėja, kad liga uždelsta.

„Pastebime, kad storosios žarnos vėžio stadijos yra gerokai pažengusios: trečios ir ketvirtos stadijų nustatome bent 20 proc. daugiau nei praėjusiais metais. Aišku, žiūrint tik dvejų paskutinių metų rezultatus negalime sakyti, kad taip nutiko tik dėl karantino, bet kol kas tokią tendenciją neoficialiai stebime“, – sakė pašnekovas.

Pasak A. Dulsko, moksliniai tyrimai rodo, kad eiga nuo nepiktybinės patologijos iki vėžinės trunka nuo 5 iki 10 metų, o tai reiškia, kad ligos vystymasis nėra staigus ir jį galima pastebėti. Bijoti diagnozės bei paties gydymo, pasak specialisto, nereiktų. Tačiau daugiausia pacientų netenkama būtent dėl jų pačių baimių, o dažniausia jų – kad po storosios vėžio diagnozės teks visą gyvenimą nugyventi su išvesta stoma.

„Tikrai galima po operacijos gyventi visavertį gyvenimą, tas pats yra ir su sisteminiu gydymu – chemoterapija, radioterapija. Visos tos baimės atsiranda iš nežinojimo“, – kalbėjo A. Dulskas.

Jis paaiškina, kad anksti aptikus storosios žarnos vėžį paprastai galima taikyti minimaliai invazines chirurgines priemones ir pacientai „į normalų gyvenimą gali grįžti po mėnesio ar trijų“. Naviką aptikus vėliau, jeigu šis yra keblesnėje vietoje, chirurginių priemonių jau nebepakanka.

„Jeigu yra (...) taikomas chemospindulinis arba spindulinis gydymas, jo trukmė gali būti iki penkių savaičių, po to seka 2-3 mėnesių pertrauka iki operacijos, tada operacija, dar pusmetis chemoterapijos, priklausomai irgi nuo stadijos, ir tada dar metus ar du tuštinimosi, šlapinimosi bei seksualinės funkcijos nėra tokios, kokios buvo iki operacijos. Dažnai tuštinimosi funkcija niekada ir nebūna tokia, kokia iki operacijos, nes netenkama vieno organo, t.y. tiesiosios žarnos“, – sakė Nacionalinio vėžio instituto gydytojas chirurgas.

Visgi pasak jo, prie to taip pat galima prisitaikyti, nes yra tam tikrų pagalbos priemonių, kurios leidžia gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt