Sveikata

2021.03.02 14:40

Metai su pandemija buvusių ir esamo sveikatos ministro akimis: turime drausmingą, bet jau pavargusią visuomenę

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Forumas“, LRT.lt2021.03.02 14:40

Prasidėjo antri metai, kai Lietuva gyvena su COVID-19. Prieš metus, vasario 28-ąją, buvo pranešta apie pirmąjį ligos atvejį Šiauliuose. Tada niekas negalėjo pasakyti, kas mūsų laukia. O laukė du karantinai, beveik 200 tūkst. užsikrėtusiųjų – iki šio skaičiaus trūksta tik 400 atvejų, daugiau nei 3 tūkstančiai mirusių nuo COVID-19. Išgyvenome antrojo karantino piką, kai užsikrėtimų skaičius per dieną buvo priartėjęs prie 4 tūkst., sveikatos sistema buvo arti griūties, pavasarį karantinas truko tris mėnesius ir atrodė lyg amžinybė, dabar išbuvome karantine keturis mėnesius ir, panašu, būsime dar ir penktą. 

Dviems Vyriausybėms – valstiečių žaliųjų ir konservatorių – teko atsakomybė dorotis su pandemija, palietusia beveik 115 mln. planetos gyventojų. Jos aukomis tapo daugiau nei 2,5 milijono įvairių šalių gyventojų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Forumas“ – sveikatos apsaugos ministrai – esamas ir buvę, kalbėjo apie pandemijos suvaldymo būdus bei priimtus Vyriausybių sprendimus.

LRT forumas. Buvę SAM ministrai sutinka – visuomenė jaučia didžiulį karantino nuovargį: kokių veiksmų imtis?

Šiuo metu pandemijos lėtėjimo greitis yra tarsi sustojęs, ligos atvejų pradėjo daugėti, tačiau dabartinio sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio nuomone, sunku atsakyti, kodėl taip atsitiko.

„Priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Jei kalbame apie testavimo apimtis, jos tikrai nėra mums išsigelbėjimas. Šios dienos skaičiai ir sprendimai rodo, kad Skandinavijos šalyse, kuriose to testavimo yra žymiai daugiau nei pas mus, lygiai taip pat blogėja skaičiai.

Antra, mes matome įvairias mutacijas, labai tikėtina, kad jų buvo ir anksčiau, tiesiog Lietuvoje nebuvo vykdomi genomo sekoskaitos tyrimai. Ir dabar beveik kiekvieną dieną sužinome apie jas. Lygiai tas pats kitose šalyse – tai, kas veikė neturint žinių apie tas mutacijas ir jų paplitimo mastą, dabar jau kelia klausimų“, – sakė A. Dulkys.

Jam vairą perdavęs Aurelijus Veryga taip pat tikina, kad daug faktorių galėjo lemti dabartinę situaciją. Jo teigimu, žmonės tiesiog pavargo.

„Per pirmąjį karantiną buvo maksimali mobilizacija – tuščios gatvės, buvo daug baimės ir panašių dalykų. To nebuvo per antrą karantiną, ir tam yra keletas priežasčių. Tos skirtingos žinutės, kurios sklido iš skirtingų politikų, bet ir galų gale pats laikas – tuoj bus penki mėnesiai, kai esame karantine. Žmonės ir karo metu priprasdavo gyventi. Jie priprato prie pandemijos ir nustojo, matyt, tiesiog laikytis kai kurių dalykų, kurių mato, kad galima nesilaikyti. Manau, kad dalis žmonių nesilaiko nurodymų ir tai paaiškina plitimą“, – sakė A. Veryga.

Visi į pandemiją reaguoja skirtingai

Keturi mėnesiai karantine su penktojo perspektyva, pasak Raimundo Aleknos, sveikatos apsaugos ministerijai vadovavusio 1999-2000 m., parodo, kad įvairios visuomenės grupės į pandemiją ir esančias taisykles reaguoja skirtingai.

Pavyzdžiui, dar paskelbus, kad bus uždarytos visos parduotuvės, į jas metų pabaigoje suplūdo šalies gyventojai. Tačiau R. Alekna pabrėžė, kad yra tam tikra dalis žmonių, kurie laikosi rekomendacijų ir nesipiktina, tačiau yra ir tie, kurie piktinasi. Atsiranda ir maištaujančių. Tačiau, kaip jis teigia, svarbu neengti ir nepriešinti likusios visuomenės dalies su maištaujančiais.

Jo teigimu, svarbus vaidmuo tenka ir komunikacijai, o ne mažiau svarbu tampa ir pagarba bei kantrybė kalbant su kiekvienu asmeniu.

Vytenis Andriukaitis, pavasarinio karantino metu kritikavęs tuometinę Vyriausybę dėl trūkstamo epidemiologinės situacijos aptarimo ir vertinimo, dabar buvo kuklesnis ir tikina, kad padėčiai spręsti yra aiškūs planai, kurių reikėtų laikytis.

„Kadangi atstovauju Pasaulio sveikatos organizacijos regiono biurui, tai išties reikia pasakyti, kad Lietuva turi padaryti tokius strateginius žingsnius, be kurių valdyti situaciją yra sudėtinga. Jūs naudojate žodį „visuotinis karantinas“ – tai yra visuotiniai suvaržymai, nes karantinai gali būti lokalūs, vietiniai ir t.t. Iš tikrųjų, valdžia galėtų suteikti teisę savivaldybėms labai daug ką daryti karantino lygyje. Visuotinio suvaržymo vienokie ar kitokia elementai reikalingi nacionaliniai, bet karantino strategija ir taktika turi būti suteikta savivaldybėms“, – tikino V. Andriukaitis, sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs 2012-2014 metais.

Jo nuomone, ne ką mažiau svarbu ir komunikacijos strategija, informavimo kampanija bei nacionalinis testavimo strategijos planas.

Žmonės nebežino, kuo tikėti

Į testavimą didžiulį dėmesį atkreipė ir Rimantė Šalaševičiūtė. Pasak jos, žmonės teiraujasi, kodėl atliekama tiek mažai testų ir kodėl menkai testuojami medikai. O bene didžiausią suirutę sukelia komunikacijos spragos.

„Jeigu kalbėtume apie komunikaciją, tai dar praeitais metais buvo sudarytas planas, pagal kurį turėjo vykti komunikacija, buvo numatytos lėšos ir žiniasklaidai, ir apskritai komunikavimui, nes žmonėms, ką aš ir pati skaitau, vieną dieną rašoma vienaip, kitą dieną – kitaip. Žmonės pasimetę“, – sako R. Šalaševičiūtė.

Pasak jos, atlikti tyrimai rodo, kad žmonės visą informaciją gauna iš interneto, feisbuko, neaiškių pasisakymų, ir kai nėra tikslios komunikacijos, jie nebetiki niekuo ar bent jau nebežino, kuo tikėti.

Visuomenė stumiama į komą

Algis Čaplikas, sveikatos ministru buvęs 2008-2010 metais, teigia, kad jei bent kas galėtų atsakyti į klausimą ir nustatyti aiškią priežastį, kodėl plinta virusas, diskusijų dabar nebūtų. Bet su nauja realybe reikia pradėti susigyventi.

„Mes turime padėkoti žmonėms ir tikrai dabar nesakyti, kad štai žmonės kažko nesilaikė, nepadarė. Aš nesu matęs tokios drausmingos visuomenės. Pirmo karantino metu žmonės laikėsi taisyklių. Antro karantino metu taip pat, net jeigu tos sąlygos arba reikalavimai kelia daug abejonių, vis tiek laikosi. Ir valdžia šiuo atveju, kaip pastebėjo A. Dulkys, turi reaguoti į visuomenės nuomonę arba jos savijautą. Negalima remtis vien tik epidemiologais. Turi būti daromi sociologiniai tyrimai apie tai, kaip visuomenė gyvena.

Karantinas reikalingas tam, kad sveikatos sistemos neištiktų „kolapsas“. Padarykime viską, bet nenustumkime visuomenės į komą“, – sakė A. Čaplikas.

Pasak jo, pandemijos valdymas nėra tik medicininis klausimas, tai yra ir visuomenės sugyvenimo klausimas. Į tai neatsižvelgus galima pasiekti tokį rezultatą, kad visuomenė pradės visai nebeklausyti valdžios nurodymų.

Griežto karantino negalima buvo išvengti

A. Dulkys tikina, kad griežto karantino reikėjo norint suvaldyti situaciją, susidariusią gruodį, kuomet pagal susirgimus koronavirusu Lietuva pasaulyje ir Europoje užėmė lyderės pozicijas.

„Tada visi vieningai sutiko, kad taip, karantinas su griežtom priemonėm yra vienintelis kelias „nuimti“ šitai temperatūrai, nes ji buvo pakilusi iki tiek, kad jūs galite ką nori tuo metu daryti ar testuoti – niekas nieko nepadės. Mūsų skaičiai buvo tiesiog kaip verdantis vanduo. Lietuvos žmonių pagalba tai pavyko padaryti“, – pasakojo A. Dulkys.

Ministras prisimena, kokia įtampa tvyrojo operacijų centre, kuomet jis ruošėsi perimti darbus iš A. Verygos rankų. Ministro teigimu, pavyko susirgimų skaičių sumažinti iki 250 atvejų 100 tūkst. žmonių per dvi savaites. Kaip sėkmę, atsakydamas į kritiką, jis įvardija ir sklandžią vakcinavimo pradžią bei išsaugotą sveikatos apsaugos sistemą.

Jis tikina, kad esant tokiems skaičiams gruodžio mėnesį, kai jie nebuvo valdomi, nebuvo jokių vadovėlinių priemonių.

Ilgas karantinas – ne išeitis

Pasak V. Andriukaičio, ilgiau tęsiamas karantinas nebėra veiksmingas.

„Manau, kad negalima visuotinio suvaržymo tęsti ilgiau kaip tris savaites, jis neduoda efekto ir savaime išsikvepia. Kitos priemonės čia pat turėjo būti įgyvendinamos. Pavyzdžiui, dinaminis valdymas, priklausomai nuo konkrečios savivaldybės, konkrečios teritorijos, netgi miesto konkrečios dalies“, – sako V. Andriukaitis.

Jo teigimu, su žmonėmis reikia bendrauti taip, kad jie ir patys suprastų, kad turi saugotis ir nesijaustų lyg esantis baudžiavoje.

Komunikacijos spragos ir chaosas institucijose

A. Čapliko teigimu, šiai dienai nėra vieningos institucijos, kuri valdytų visą informaciją, susijusią su koronavirusu. A. Dulkys, atsakydamas yra pažirusią kritiką dėl komunikacijos pabrėžė, kad buvo pasirinkta pradėti ne nuo plakatų, reklamos ir panašių priemonių, o nuo užtikrinimo, kad gyventojai turėtų patikimus pirminius šaltinius.

„Sureguliavome, kad ta informacija būtų pateikiama tiesiai iš e.sveikatos, Statistikos departamento, kad visuomenę pasiektų kuo daugiau informacijos, ir dabar ten yra didžiausia įvairovė. Dabar mūsų darbas yra visus įtikinti, kad laikas pradėti naudotis tais pirminiais šaltiniais, o ne kažkokiomis antraštėmis ir t.t.“, – sako A. Dulkys.

Veryga pripažįsta, kad nesusikalbėjimas tarp institucijų ir kartais daromas dvigubas darbas yra viena iš sisteminių problemų, lydėjusių ir ankstesnę Vyriausybę.

„Ne sykį sakiau, kad man, kaip ministrui, nepavyko įtikinti Seimo, kolegų ir sukurti tikrai stiprios visuomenės sveikatos institucijos, kurioje funkcijos nebūtų išbarstytos. Mes atsidūrėme krizinėje situacijoje, kada nebuvo baigti šie darbai. Jie buvo pradėti iki pandemijos, ir, deja, Seimas jų nespėjo sutvarkyti. Aš kalbu apie institucijas.

Ir, deja, kaip ir minėta, ministerijos žmonėms teko deleguoti tam tikrus asmenis, kurie padėtų atsakingoms institucijoms, nes kai tu atsiduri audringoje jūroje, jau tada neieškosi, kas ten ir kur. Ne laikas tada yra keisti vadovus“, – tikino A. Veryga, prisiminęs raginimus keisti institucijų struktūras ar jų vadovus.

Valdyti pandemiją mokosi visas pasaulis

Daug chaoso sukėlė pasigirdusios kalbos apie karantino atlaisvinimus, tačiau po to paaiškėjo, kad Vyriausybė laisvinimų nesvarstė. Kilo dvejonių, kieno visgi sprendimas lemiamas – ekspertų, kurie tuomet patarė dar neatlaisvinti karantino, ar Vyriausybės, kuri jau lyg rankoj tiesė laisvesnį karantino scenarijų.

„Ekspertai yra labai svarbūs, ir juos reikia įsiklausyti. Bet jeigu pastebėjote, sprendimus priima Vyriausybė. Ir tikrai buvo labai daug sprendimų, kurie galbūt buvo koreguoti kitaip, negu tą matė ekspertai, nes būtent Vyriausybė mato, kokios yra institucijos ir jų galimybės. Ne kiekvieną patarimą yra įmanoma įgyvendinti, jeigu tu neturi tam atitinkamų išteklių“, – sako A. Dulkys.

R. Šalaševičiūtė tikino, kad jos nuomone, į ekspertų išvadas nebuvo atsižvelgiama visu šimtu procentų.

Kaip sako A. Dulkys, vieningų atsakymų dėl daugelio klausimų, susijusių su koronavirusu, neturi net ir mokslininkai.

„Mokslas šiuo metu su šito viruso skaičiais ir su šita situacija taip pat neturi patikimų rekomendacijų. Daugelis jų ateina iš tų senesnių patirčių ir net ne tokio masto, ne tokio dydžio, ne tokių skaičių. Tikiu, mes sulauksime pačių įvairiausių rekomendacijų, kurias turėsime, ir tada galėsime daryti išvadas.

Dabar mokosi ne tik Lietuva. Mes nekalbėkime tik apie Lietuvą, nežiūrėdami, kas šiandien vyksta dar daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Tai, ką, jie neturėjo mobilių komandų, jie neturėjo epidemiologų ir t.t.? Kiek komendanto valandų keliose šalyse yra? Kas su visom kitom šalim atsitiko? Jos irgi pažiūrėjo pro pirštus? Na, ne“, – sako A.Dulkys.

Tuo tarpu A. Čaplikas tikina, kad atslūgus emocijoms, kai galima bus gyventi ramiau, reikėtų grįžti prie minties apie Ekstremalių situacijų valdymo centro įkūrimą.

O R. Alekna savo ruožtu paskatino leisti daugiau komunikuoti gydytojams, o ne politikams. Pasak jo, gydytojai yra arčiau žmonių ir visuomenei jų žodis gal būtų patikimesnis.

„Galėčiau pakviesti esamą ministrą jungti daugiau šeimos gydytojus, nes iš tikro labai daug atsakomybės prisiima politikai dėl tos komunikacijos. Bet manau, kad šiek tiek yra neišnaudojami tie žmonės, kurie yra arčiausiai mūsų piliečių. Manau, kad jie galėtų būti labai geras tarpininkas, ir galėtų dirbti su ta bendruomene, kurią geriausiai pažįsta. Kaip jiems išaiškinti dėl dėl tų pačių testavimų, dėl vakcinavimo, dėl saugos priemonių“, – sako R. Alekna.