Sveikata

2021.03.05 22:02

Beveik trečdalį „lengvai“ COVID–19 persirgusių žmonių po kelių mėnesių vis dar vargina ligos simptomai

LRT.lt2021.03.05 22:02

Praėjus daugiau nei metams nuo pandemijos pradžios tapo visiškai aišku, kad SARS–CoV–2 virusas, sukeliantis COVID–19 ligą, yra klastingas: kai kurie žmonės net nežino, kad yra užsikrėtę, kiti dėl sunkios ligos eigos atsiduria ligoninėje, dalis jų miršta. Be to, daugėja žmonių, kurie suserga, bet taip iki galo ir nepasveiksta, rašoma CNN straipsnyje.

Palaikymo grupėse jie kartais save vadina ilgųjų nuotolių pacientais, jų būklė dažnai įvardijama kaip ilgasis COVID-19, tęstinis COVID-19, pokovidinis sindromas ir panašiai.

Praėjo beveik metai nuo tos dienos, kai 50 metų Michaelas Reaganas susirgo COVID–19.

„Pabudau ryte karščiuodamas, man trūko oro, – pasakojo jis, prisimindamas 2020 m. kovo 22 d. rytą. – Nuėjau į vonios kambarį bandydamas atgauti kvapą, tačiau netrukus ėmiau kosėti krauju... Tą pačią dieną atsidūriau ligoninėje ir mano COVID-19 testas buvo teigiamas.“

M. Reaganas teigia, kad tą pavasarį jis dėl ūmaus COVID–19 du mėnesius blaškėsi tarp ligoninės ir namų. Jis neslepia, kad šis laikas buvo ypač sunkus, tačiau ligai pasibaigus ne mažiau neramina dabartinė paciento būklė. Vyras skundžiasi nuolatiniu skausmu krūtinės srityje, rankose, kojose, patiria traukulius, šaltkrėtį. Negana to, M. Reaganas dar ir viena akimi apako.

„Supratau, kad COVID–19 padarė labai daug žalos mano organizmui ir iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą“, – sakė jis.

Vyrui iki šiol nepavyko grįžti į įprastą aktyvų gyvenimo ritmą, koks jis buvo iki susergant.

Liekamieji simptomai

Niekas tiksliai nežino, kiek COVID–19 persirgusių žmonių išsivysto pokovidinis sindromas.

Kaip rašo CNN, Vašingtono universiteto mokslininkai apie 9 mėn. stebėjo 177 žmones, kuriems laboratorijoje buvo patvirtintas užsikrėtimas SARS–CoV–2 virusu. Tai buvo ilgiausias tokio pobūdžio stebėjimas. Pažymėtina, kad šioje grupėje buvo 150 ambulatorinių pacientų, kurie sirgo „lengva“ ligos forma ir nebuvo hospitalizuoti.

Tyrėjai nustatė, kad 30 proc. respondentų patyrė nuolatinius simptomus. Dažniausi jų buvo nuovargis ir kvapo ar skonio praradimas. Daugiau nei 30 proc. respondentų skundėsi po ligos suprastėjusia gyvenimo kokybe. 14 dalyvių (8 proc.), įskaitant 9 žmones, kurie nebuvo atsidūrę ligoninėje, pranešė, kad kyla sunkumų atliekant bent vieną įprastą veiklą, pavyzdžiui, kasdienius buities darbus.

Mokslininkai teigia, kad turint 57,7 mln. ligos atvejų visame pasaulyje „net ir nedidelė ilgalaikį silpnumą patiriančių asmenų dalis gali turėti reikšmingų padarinių sveikatos priežiūros sistemai ir ekonomikai“. Remiantis naujausiais Johno Hopkinso universiteto duomenimis, šiuo metu pasaulyje jau užfiksuota daugiau kaip 110 mln. tokių atvejų.

Gerokai didesnis tyrimas, kuris sausio pradžioje buvo paskelbtas leidinyje „The Lancet“, parodė, kad iš 1733 Kinijos Uhano mieste COVID–19 sirgusių pacientų apie 76 proc., praėjus 6 mėnesiams po ligos, vis dar jaučia bent vieną simptomą. Įią tiriamųjų grupę sudarė vien tik hospitalizuoti pacientai.

Dar praėjusių metų gegužę Niujorke įsikūrusioje „Mount Sinai“ sveikatos priežiūros sistemoje buvo atidarytas pokovidinės priežiūros centras – pirma tokio pobūdžio įstaiga pasaulyje. Iki šiol centre apsilankė daugiau nei 1,6 tūkst. pacientų, tarp jų ir M. Reaganas, o galimybės pakliūti į jį kartais tenka laukti ilgiau nei mėnesį.

„Labai sunku nuspėti, kam pasireikš simptomai, – praėjusią vasarą sakė centro medicinos direktorius Dr. Zijianas Chenas. – Suprantate, pacientai, kuriuos priimame centre, yra įvairių rasių. Jų amžius svyruoja tarp 20-80 metų. Sulaukiame beveik po lygiai vyrų ir moterų.“

Beje, amžius, jo teigimu, taip pat nėra lemiamas veiksnys.

Išskyrė 6 su COVID-19 susijusių simptomų grupes

Glumina dar ir tai, kad kai kurie pacientai, kuriems nustatytas pokovidinis sindromas, susiduria su iš pažiūros atsitiktinėmis sveikatos problemomis.

Dr. Christianas Sandrockas yra pulmonologijos intensyviosios priežiūros ir infekcinių ligų medicinos profesorius, dirbantis Sakramente įsikūrusioje Kalifornijos universiteto Daviso medicinos mokykloje. Kaip intensyviosios priežiūros skyriaus vedėjas, jis yra vienas iš gydytojų, įvertinančių pacientų būklę Daviso medicinos mokyklos pokovidinėje klinikoje. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio centras regione, duris atvėręs dar spalį.

„Kai analizuojame ilgalaikius simptomus, dažniausiai pastebime nuovargį, mieguistumą ir miego sutrikimus. Tai tikriausiai sudaro daugiau nei pusę visų simptomų, su kuriais tenka susidurti mūsų pacientams. Skonio ir kvapo praradimas yra labai specifinis simptomas. Dusulys ir skausmai krūtinėje taip pat specifiniai simptomai“, – aiškino jis ir pridūrė, kad nemažai pacientų patiria kelis skirtingus simptomus, kurie tai pasireiškia, tai išnyksta.

Ch. Sandrockas simptomus skirsto į kelias grupes. Tokios problemos kaip skausmas krūtinėje, dusulys ir širdies uždegimas priskiriamos širdies ir kraujagyslių grupei. Krūtinės skausmas ir dusulys, priklausomai nuo priežasties, gali būti priskirti ir kvėpavimo takų kategorijai, kaip ir sumažėjusi tolerancija fiziniam krūviui bei plaučių funkcijos sutrikimai. Bėrimus, plaukų slinkimą ir net dantų praradimą jis priskiria dermatologinei kategorijai. Nuovargis, miglotas mąstymas ir neįprastas savęs suvokimas, anot gydytojo, priklauso konstitucinei kategorijai. Neurologinę kategoriją sudaro kvapo ir skonio praradimas, miego sutrikimai, kognityvinės funkcijos pokyčiai ir atminties sutrikimai. Depresija, nerimas ir nuotaikų kaita priskiriami psichiatrinei kategorijai.

Kalbėdamas apie tai, kas sukelia šiuos simptomus, Ch. Sandrockas nurodo kelis kaltininkus. Kai kuriuos šių simptomų gali lemti ilgesnis gydymas intensyviosios terapijos skyriuje ar apskritai ligoninėje, nes jau yra žinoma, kad šis faktorius veikia organizmą ir turi būklei ilgalaikį poveikį.

Kai kuriuos kitus simptomus gali sukelti mikrokraujagyslių liga – kapiliarų pažeidimai, kurie, pasak Ch. Sandrocko, gali iššaukti labai daug simptomų, pradedant krūtinės skausmais, baigiant nuovargiu ir net miglotu mąstymu. Kai kuriuos simptomus, pavyzdžiui, sąnarių ir kūno skausmus, miego sutrikimus, depresiją ir nuovargį, gali paaštrinti autoimuninis atsakas, kurį iššaukia aukštas uždegimo lygis. Pasak Ch. Sandrocko, kai kurie simptomai, tokie kaip skonio ir (arba) kvapo praradimas, gali atsirasti dėl tiesioginio viruso poveikio.

„Vienintelis gydymas, kuris yra taikomas ir kuris veikia, yra tai, ką mes vadiname palaikomuoju gydymu. Tai, kas užtikrina geresnį, kokybiškesnį gyvenimą – nežinau tinkamesnio termino. Tai reiškia, kad reikia miego, daug miego. Miegas labai svarbu“, – pabrėžė Ch. Sandrockas, pažymėdamas, kad streso mažinimas, meditacija ir joga taip pat yra neatsiejamos terapijos dalys.

Anot jo, pacientai turi pakoreguoti savo gyvenimą, kad jame būtų mažiau įtampos, kad sulėtėtų tempas ir kūnas galėtų sveikti.

„Todėl mes norime, kad žmonės būtų kantrūs sau ir žinotų, kad tai gali ilgai laiko. Man atrodo, tai yra svarbiausia“, – sakė Ch. Sandrockas.