Sveikata

2021.02.06 14:54

Kaip mirštama nuo COVID-19? Yra du ligos eigos scenarijai, pasibaigiantys mirtimi

Gazeta Wyborcza, LRT.lt2021.02.06 14:54

Pirmas scenarijus numato pakankamai ankstyvą mirtį netrukus po hospitalizacijos, kitas – gerokai vėlesnę. Būtent tokie duomenys ryškėja iš praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo, kuris padeda mums rasti gyvybę gelbstinčius vaistus.

Mikrobiologijos profesorius Jacekas Kubiakas dirba bendrame Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) ir Rennes 1 universiteto institute Prancūzijoje, o taip pat Regeneracinės medicinos katedroje WIHE Varšuvoje.

Nors COVID-19 pandemija tęsiasi jau metus, mokslininkai iki šiol nežino tiksliai, kokie patologiniai mechanizmai tiesiogiai lemia mirtį. O juk tai yra pagrindinė informacija, padedanti rasti pačius veiksmingiausius medicininius preparatus, gelbstinčius pacientų gyvybes. Be jos priešnuodžio ieškojimas primena vaikščiojimą miške užrištomis akimis.

Originalų tekstą skaitykite čia

Jau buvome liudytojai kelių stebuklingų preparatų, kurie iš esmės patyrė visišką fiasko arba tapo vien pagalbiniais vaistais, pvz. hidroksichlorochinas, tocilizumabas, amantadinas, kolchicinas, ribavirinas, favipiraviras, remdesiviras. Tačiau be skiepų tikros panacėjos iki šiol neatrasta.
Gydytojai, rekomenduojantys pacientams vartoti išvardintus preparatus, yra vedami racionalių prielaidų. Pavyzdžiui, tocilizumabas padaro neveikliu interleukiną 6 ir taip plaučiuose sumažina vadinamąją citokinų audrą, kurią sukelia paciento imuninė sistema.

Kolchicinas padeda sumažinti uždegimą ir užkirsti kelią mažų krešulių susidarymui sergančių COVID-19 pacientų plaučiuose. Remdesiviras sumažina viruso dauginimąsi organizme, o tai akivaizdžiai pagerina užkrėsto organizmo būklę.

Problema ta, kad vaistai tik palengvina ligos pasekmes ir neatstato medžiagų apykaitos takų, kurių darbą sutrikdė SARS-CoV-2.

Dvi sunkios ligos eigos formos

2020 metų pabaigoje žurnale „Nature Communication“ buvo paskelbtas tarptautinės tyrėjų grupės darbas, kuris iš dalies atsako į klausimą, kokie metaboliniai keliai pacientų plaučiuose sutrinka pacientui mirštant.

Pasirodo, kad COVID-19 liga gali baigtis mirtimi dviem skirtingais keliais. Mokslininkai jas pavadino „greitąja“ ir „lėtąja“ COVID-19 formomis, nes pirmoji sukelia mirtį gana anksti, vos pacientui atsidūrus ligoninėje, antroji – daug vėliau.

Buvo tiriami tik nuo COVID-19 sukelto kvėpavimo nepakankamumo mirusių pacientų plaučiai. Tai svarbu, nes mirtis nuo šios ligos gali pasireikšti daugybe kitų būdų, ypač pacientams, turintiems gretutinių ligų komplikacijų.

Mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė pasirinktų plaučių audinio genų aktyvumo analizei, atsižvelgiant į audinio morfologiją, atskiras jo ląsteles ir pasirinktų baltymų buvimą, taip pat į plaučiuose esančio SARS-CoV-2 viruso kiekį.

Kuo skiriasi mirtys nuo COVID-19?

Analizę atlikę mokslininkai pastebėjo, kad greitosios COVID-19 mirties atveju, paciento plaučiuose buvo pastebėtas labai didelis interferono stimuliuojamų genų aktyvumas (ISG), daugiausia citokinų baltymų, įskaitant interleukiną 6, pavidalu. Taip pat nustatyta labai didelė SARS-CoV-2 virusinė apkrova, tačiau kartu pastebėta santykinai nedaug patologinių pokyčių plaučių audinyje, lyginant su tų pacientų plaučiais, kurie mirė dėl kitų, su COVID-19 nesusijusių priežasčių.

Lėtosios COVID-19 mirties atveju – atvirkščiai, nustatytas žemas ISG genų aktyvumo lygis, įskaitant citokinus, maža virusinė pakrova ir labai rimti patologiniai plaučių audinio pokyčiai, daugiausia susiję su alveolių struktūros pažeidimais ir mažais krešuliais.

Mokslininkai mano, kad ankstyvosiose ligos stadijose yra tam tikras jėgos testas tarp SARS-CoV-2 viruso ir paties organizmo interferonų – antivirusinio aktyvumo citokinų. Mokslinikai teigia, kad SARS-CoV-2 virusas gali sėkmingai išvengti mirtino interferonų poveikio, pavyzdžiui, kai per daug virusų patenka į organizmą pačioje infekcijos pradžioje. Tada virusas pernelyg dauginasi, nuolat stimuliuodamas interferonų sekreciją ir padidėjusį ISG genų aktyvumą.

Vienas iš ISG genų koduoja baltymą ACE2 – koronaviruso receptorių, leidžiantį jam patekti į ląsteles. Kitaip tariant, kuo daugiau virusų organizme, tuo daugiau interferonų ir daugiau ACE2 ant ląstelių paviršiaus, todėl virusui tampa lengviau pulti naujas kūno ląsteles. Pacientai, kuriems pasireiškia ypač didelė šių reiškinių koncentracija, išgyvena „greitą“ mirtį be didelių patologinių pokyčių plaučiuose.

Priešingai yra lėtosios mirties atveju: pacientams gali atsirasti per didelis imuninių ląstelių kaupimasis plaučiuose. Tai, savo ruožtu, sunaikina alveoles ir priveda prie mini krešulių, naikinančių plaučių struktūrą, atsiradimo. Mirtis įvyksta dėl hipoksijos organizme, tačiau esant mažai virusų apkrovai, žemam citokinų kiekiui ir mažam ISG aktyvumui plaučiuose.

Link efektyvaus gydymo

Atrodo, kad kiekvienu atveju pacientų organizmų ištvermės ribos, susijusios su didele virusine apkrova, aukštu ISG genų aktyvumu ir makrofagų bei limfocitų kaupimu plaučiuose, skiriasi. Dėl to kai kurie pacientai gali išgyventi pirmąją, labai pavojingą ligos stadiją, nepaisant didelės virusų apkrovos, tačiau gali išgyventi ir antroje stadijoje, kai suyra plaučių struktūra.

Kai kurie pacientai sugeba įveikti abi krizes ir išgyventi, nepaisant sunkios abiejų ligos stadijų eigos.

Visgi mokslininkai tyrė mirusiųjų plaučius, tačiau jie nebūtinai sekė pokyčius plaučiuose ligos metu. Todėl mokslininkai nėra tikri, ar „greitos“ ligos simptomai pasireiškia ankstyvosiose „lėtojo“ varianto stadijose ir ar jų organizmai juos sėkmingai įveikė. Kol kas tai yra hipotezė, tačiau ši labai tikėtina.

Žvelgiant į tyrimo rezultatus mokslininkai teigia, kad šiandien labai svarbu stebėti molekulinius pokyčius, kuriuos organizme sukelia SARS-CoV-2 virusas ligos eigoje. ISG genų aktyvumo pokyčių tyrimas turėtų būti svarbus veiksnys sprendžiant, kada skirti vieną ar kitą vaistą.

Tai yra labai sunku, nes aprašyti pokyčiai yra susiję su situacija mirusiojo plaučiuose. Iš praktikos žinoma, kad, pavyzdžiui, citokinų kiekio matavimas periferiniame kraujyje arba viruso apkrova viršutiniuose kvėpavimo takuose neatspindi to, kas vyksta plaučiuose. Todėl būtina stebėti šiuos pokyčius vienu metu kraujyje ir plaučiuose ir rasti molekulinius žymenis (pageidautina kraujyje ar skrepliuose), kurie padėtų numatyti, kas vyksta plaučiuose.

Dėl šių priežasčių čia aprašyti rezultatai yra tik atspirties taškas norint išsamiai ištirti ligos eigą ir rasti vaistus, leidžiančius veiksmingai gydyti COVID-19 atskirais etapais.

Precedento neturintis medicininių tyrimų tempas teikia tam tikrą optimizmo. Jei per tokį rekordinį laiką buvo sukurtos veiksmingos vakcinos, galbūt taip pat greitai sužinosime, kas tiksliai vyksta sergančiame kūne, ir rasime tinkamų gyvybę gelbėjančių vaistų šioms problemoms spręsti.