Sveikata

2021.01.24 14:37

Kažkada dėlėmis gydyta nostalgija nebelaikoma sutrikimu, o per karantiną ji gali būti net labai naudinga

LRT.lt2021.01.24 14:37

Nostalgija ir namų ilgesys yra neatskiriama žmogaus patirties dalis. Daugelis iš mūsų juos sieja su liūdesiu, o kartais ir netekties jausmu, tačiau gal vis dėlto jie teigiamai veikia žmogaus psichiką? „Medical News Today“ pabandė pasidomėti. 

Terminas „nostalgija“ kilęs iš senovės graikų kalbos ir per naująją lotynų kalbą atėjęs į mūsų leksiką. Tai yra žodžių „nostos“, reiškiančio „namai“, ir „algos“, reiškiančio „skausmas“, junginys.

Iš esmės jis reiškia skausmą, esant toli nuo namų. Terminas „nostalgija“ pradėtas vartoti 17 a. Šveicarijoje, kai gydytojas Johanesas Hoferis nustatė, kad ši būklė būdinga Šveicarijos kariuomenės samdiniams.

J. Hoferis nostalgiją laikė sielos liga, o jos mechanizmą apibūdino taip:

„Nostalgija […] pasireiškia kenčiančioje vaizduotėje. Vadinasi, iš gyvos dvasios visiškai savarankiškai, nepaprastais keliais per nepaliestus smegenų kanalus, vedančius į organizmą, ir ovaliais centrinių smegenų vamzdeliais ji kyla, sužadinus neįprastą, bet visuomet mintyse tūnantį gimtojo krašto prisiminimą.“

Prie šį „negalavimą“ lydinčių simptomų priskiriamas „nuolatinis mąstymas apie namus, verksmo priepuoliai, nerimas, nereguliarus širdies ritmas, anoreksija, nemiga ir net dusulys.“ Taip teigiama 2006 m. Sautamptono universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorių Timo Wildschuto, Constantine`o Sedikideso ir jų kolegų paskelbtame straipsnyje.

Gydytojas J. J. Scheuchzeris, gyvenęs ir dirbęs maždaug tuo pačiu metu kaip ir J. Hoferis, buvo panašios nuomonės apie nostalgiją. Tačiau jis teigė, kad tai nebuvo vidinio proto pusiausvyros sutrikimo išdava, o greičiau išorės veiksnių įtakoje pasireiškianti būklė.

Jo teigimu, nostalgiją sukelia „staigus atmosferos slėgio pokytis, sąlygojantis pernelyg didelį spaudimą organizme, dėl kurio kraujas iš širdies suteka į smegenis ir sukelia stebimą sielos kančią“.

Nostalgija ir namų ilgesys kaip „sutrikimai“

Daugelį amžių gydytojai suprato nostalgiją kaip būklę, kuriai reikalingas gydymas. Tačiau požiūris į jos mechanizmus ir tipologiją, taip pat jos poveikį demografiniams rodikliams laikui bėgant kito.

2008 m. pasirodžiusiame straipsnyje profesoriai T. Wildschutas, C. Sedikidesas ir jų kolegos pažymi, kad per visą 17 ir 18 amžių gydytojai manė, jog nostalgija būdinga tik šveicarams, nes šią būklę jie paprastai nustatydavo Šveicarijos kariuomenės samdiniams, pasiųstiems tarnauti į kitų šalių karines pajėgas.

Profesorė Svetlana Boym rašo, kad tuo metu nostalgija gydyta „dėlėmis, šiltomis hipnotizuojančiomis emulsijomis, opiumu“ ir grįžimu namo į Alpes.

Tačiau 19 amžiaus pradžioje gydytojai ėmė pripažinti, kad nostalgija yra plačiai paplitusi būklė, galimai melancholijos ar depresijos forma.

20 a. gydytojų nuomonė apie nostalgijos kilmę vis kito, nors dažniausiai ji buvo siejama su namų ilgesiu ir nenaudingu psichologiniu mechanizmu, kurį patiria studentai ir migrantai, negalintys prisitaikyti prie naujo gyvenimo toli nuo namų.

2008 m. pasirodžiusiame straipsnyje profesoriai T. Wildschutas, C. Sedikidesas ir jų kolegos aiškina:

„Iki 20 a. pradžios nostalgija buvo laikoma psichiniu sutrikimu. Jos simptomams buvo priskiriami nerimas, liūdesys ir nemiga. 20 a. viduryje susiformavo psichodinaminiai požiūriai, teigiantys, kad nostalgija yra pasąmoningas noras grįžti į ankstesnį gyvenimo etapą, ir tai buvo vadinama represiniu kompulsiniu sutrikimu. Kiek vėliau nostalgija buvo priskirta vienam iš depresijos porūšių, paženklintu netektimi ir sielvartu, tačiau vis tiek siejamu su namų ilgesiu.“

2006 m. paskelbtame straipsnyje mokslininkai taip pat pabrėžia, kad didesnę 20 a. amžiaus dalį psichologai nostalgiją vertino kaip „imigrantų psichozę“, „represinį kompulsinį psichikos sutrikimą“ arba „regresijos apraišką, glaudžiai susijusią su praradimu, sielvartu, iki galo neišgyventu gedulu ir, galiausiai, depresija“.

Profesorių T. Wildschuto, C. Sedikideso ir jų kolegų teigimu, 20 a. pabaigoje gydytojai ir tyrėjai pamažu atskyrė nostalgiją nuo namų ilgesio.

Anot jų, buvo manoma, kad namų ilgesys yra susijęs su psichikos sveikatos problemomis, pavyzdžiui, nerimas dėl išsiskyrimo, o nostalgija pradėta sieti su idealizuotais vaikystės ar praeities laimingų laikų vaizdais.

Kuo naudinga nostalgija?

Taigi ar nostalgija ir namų ilgesys yra ženklas, kad žmogus nesugeba prisitaikyti prie naujo gyvenimo, naujos aplinkos ar suaugusiųjų gyvenimo realijų? O gal ji turi ir teigiamą poveikį žmogaus psichikai?

Gydytojai jau seniai nebelaiko nostalgijos sutrikimu, tačiau šis reiškinys ir toliau domina tyrėjus.

Profesoriai T. Wildschutas, C. Sedikidesas ir jų kolegos siekė daugiau sužinoti apie šią psichikos būseną, todėl 2006 m. atliko visą virtinę tyrimų.

Vienas tyrimas, grįstas jo dalyvių pasidalyta patirtimi, parodė, kad nostalgija iš esmės yra „teigiama ir relevantiška emocija, kuri dažnai siejama su patirčių, susijusių su svarbiais žmonėmis, ar įsimintinų gyvenimo įvykių prisiminimais“.

Tyrėjai nustatė, kad nostalgiški prisiminimai dažnai apima laimės ir liūdesio akimirkas, kurios persipynusios sudaro konstruktyvų naratyvą:

„Nors daugumoje pasakojimų buvo ir neigiamų, ir teigiamų elementų, šie elementai dažnai būdavo sugretinami, kad suformuotų vienas kitą pateisinančią seka – naratyvo modelis, pereinantis iš neigiamo į teigiamą ir galiausiai į pergalingą gyvenimo etapą.“

Antrasis tyrimas patvirtino, kad nostalgija padeda formuoti konstruktyvų prasmingų praeities įvykių naratyvą, taip pat išskyrė keletą dažniausiai pasitaikančių nostalgijos priežasčių.

Pasak tyrėjų, dauguma dalyvių patyrė nostalgiją, susidūrę su sunkiomis gyvenimo situacijomis, pavyzdžiui, dabarties rūpesčiais ar nerimu. Tai leido manyti, kad sugrįžimas mintimis į laimingesnį ar prasmingesnį laiką padėjo dalyviams išgyventi neapibrėžtą dabartį.

„Vienas pagrindinių suvokiamų nostalgijos privalumų yra tai, kad ji kuria pozityvias emocijas, stiprina socialinius ryšius ir teigiamą savęs suvokimą“, – rašo profesoriai C. Sedikidesas, T. Wildschutas ir jų kolegos.

Vėlesni tyrimai atskleidžia, kuo dar nostalgija gali būti naudinga. Pavyzdžiui, 2012 m. pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, kad ši psichinė būsena gali padidinti žmogaus norą padėti kitiems, nes tai sustiprina socialinio ryšio pojūtį.

Sirakūzuose (Niujorko valstija) įsikūrusio LeMoyne koledžo psichologijos profesorės Dr. Krystine Batcho teigimu, nostalgija taip pat padeda stiprinti asmens tapatumą, savęs pajautimą.

Interviu Amerikos psichologų asociacijai ji tvirtina, kad „nostalgija yra emocinė patirtis, kuri vienija“, kuri, „laikui bėgant, padeda apjungti mūsų savęs, savo tapatybės pojūtį“ ir „leidžia suprasti, kuo mes norime būti […] ateityje“.

Visai neseniai, 2020 m. birželį, Dr. Andrew Abeyta iš Naujojo Džersio valstijos universiteto ir jo kolegos atskleidė, kad atsidavimas nostalgijai gali padėti sumažinti neigiamą psichologinį vienatvės poveikį.

„Remiantis dabartiniais tyrimais, norint nutraukti vienatvės ciklą, pravartu atsigręžti į praeitį, iš kurios galima pasisemti pasitikėjimo savimi ir paskatinimo veikti“, – reziumuoja mokslininkai.

Taigi, jei mūsų mintys vis grįžta prie brangių praeities prisiminimų, galbūt verta leistis į šią karčiai malonią patirtį.