Sveikata

2021.01.19 05:30

Dulkys: pasiekėme stadiją, kai gydo Sveikatos apsaugos ministerija, o ne gydytojai

Laura Adomavičienė, LRT.lt2021.01.19 05:30

Prieš mėnesį stojęs prie Sveikatos apsaugos ministerijos vairo, Arūnas Dulkys medikų bendruomenėje buvo sutiktas kone ovacijomis, tačiau saldi pradžia per 30 dienų kiek apkarto. Seimo opozicija mėnesį medžioja 130 punktų planą, kurį A. Dulkys buvo parengęs kaip kandidatas prezidento Gitano Nausėdos komandai, tačiau visuomenei plano neviešino. Po to – nemalonumai Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre (NVSC), kuris neaptiko apie 1 tūkst. mirčių nuo COVID-19. Bandymas problemą laikinai spręsti atleidžiant centro direktorių nepavyko. Galiausiai, Lietuvą pasiekusios vakcinos nuo SAR-CoV-2 viruso turėjo būti šventė, tačiau ją apkartino pačios gydymo įstaigos, skiepijusios ir tuos asmenis, kuriems vakcinos dar nepriklauso.

Ką šios kritikos strėlės reiškia pačiam ministrui – naujienų portalo LRT.lt interviu su A. Dulkiu.

– Iki paskyrimo sveikatos apsaugos ministru su sveikatos sektoriumi mažai ką bendro turėjote, tačiau pats minite, kad viešajam sektoriui paskyrėte 24 metus. Jau mėnesį einate sveikatos apsaugos ministro pareigas, kaip vertinate, ar pakanka jums darbe kompetencijos ir žinių, ar yra kur tobulėti?

– Man atrodo, kad kiekvienam žmogui yra kur pasistengti ir kur tobulėti. Esu įvertinęs situaciją, kokia yra sveikatos apsaugos sistemoje. Leidau sau truputį net ir pajuokauti, kad pagal tai, kaip yra apleistos visos sistemos: e.sveikata ir visi kiti dalykai, gal kažkada būtų buvę visai naudinga, kad sveikatos apsaugos ministru kokią kadenciją būtų padirbėjęs informacinių technologijų specialistas.

Aš manau, kad tai, ką darau ir ką šis mėnuo parodė, – tikrai Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) netrūksta žmonių su medicinos žiniomis. Man atrodo, kad visą laiką lemiamas dalykas yra komanda. Svarbu, ne kokios profesijos yra ministras, bet kokia yra komanda, kiek ji kompleksiška, kiek ji visapusiška.

Su sveikatos apsauga aš susidūriau dirbdamas Valstybės audite, tik galbūt labiau su sisteminėmis srities problemomis. Gaila, aišku, kad dabar yra ta krizė ir kovojame su virusu, todėl kitų sisteminių dalykų nelabai šiuo metu ir rankos siekia.

Gal kažkada būtų buvę visai naudinga, kad sveikatos apsaugos ministru kokią kadenciją būtų padirbėjęs informacinių technologijų specialistas.

– Kai jūsų kandidatūrą paskelbė premjerė Ingrida Šimonytė, ši žinia medikų bendruomenėje tarsi euforiją sukėlė: buvo daug sveikinimų, susižavėjimo, pagyrų, daug dedama vilčių, kad dabar bus geriau. Jūsų nuomone, kodėl jus taip šiltai ir džiaugsmingai sutiko Lietuvos medikai?

– Tai vienu metu yra man ir pliusas, ir minusas. Aš tikrai labai mažai žmonių pažįstu iš medikų bendruomenės, o juo labiau tų žmonių iš vadinamojo profesinio elito – ten apskritai beveik nieko nepažinojau. Man pačiam tai sukėlė nuostabą. Labai daug įvairių medikų bendruomenės asociacijų mane labai palaikė.

Norėdamas pademonstruoti ir parodyti, kad tas planas yra visa apimantis, išleidau, banko terminais tariant, į apyvartą pasakymą, kad tas planas yra net apie 130 punktų.

Kai tavimi tiki, kai tave palaiko, tai ir aš truputėlį pradėjau tikėti, kad galbūt aš čia reikalingas ir veikdamas kartu galbūt galėsiu kažką padaryti.

– Per šį mėnesį jūs iš tiesų labai nemažai nuveikėte, jau matome ir pandemijos valdyme, tiesa, kol kas mažų, bet teigiamų pokyčių: mažėja kasdien registruojamų užsikrėtimų skaičius, laisvėja lovos ligoninių COVID-19 skyriuose, medikų darbo krūvis šiek tiek mažėja. Tačiau skandalų taip pat neišvengta. Per šį trumpą laiką jums teko atlaikyti kritiką dėl nepaviešinto 130 punktų plano ir dėl vakcinacijos procese įvykusių piktnaudžiavimo atvejų. Kaip manote, ar buvo galima tų skandalų išvengti?

– Pirmas dalykas – su tuo planu. Žinote, būna situacija, kai šuo vizgina uodegą, o paskui kažkuriuo metu ta uodega pradeda vizginti patį šunį. Man atrodo, kad taip įvyko tiesiog dėl to, kad buvo vieša opinija, jog kandidatai turi turėti savo planus, savo strategijas, ypač ruošdamiesi pokalbiui su prezidentu, jo patarėjais.

Aš tokį planą su komanda pasirengiau. Su medikų bendruomene tą planą aptarinėjome. Norėdamas pademonstruoti ir parodyti, kad tas planas yra visa apimantis, išleidau, banko terminais tariant, į apyvartą pasakymą, kad tas planas yra net apie 130 punktų. Tiesiog norėjau parodyti, kiek daug veiksmų reikės padaryti. Dabar tai prilipo. Tai vertinu netgi pozityviai, nes tai skatina domėjimąsi.

Tą planą mes paskui aptarėme su Ekspertų taryba prie Vyriausybės. Dabar tą planą, jo strategines gaires ir priemones jau galima rasti ir mūsų internetinėje svetainėje prie COVID-19 informacijos. Būtent pagal šitą planą, pagal jo dalis, dabar ekspertai ir dirba: vakcinacija, testavimas ir atskiromis dalimis leidžia rekomendacijas. Mes pagal tai tvarkome teisės aktus.

Taip kad planas po truputį tampa kaip ir viešinamas. Juk vienas dalykas yra planas pokalbiui, o kitas – planas su konkrečiais veiksmais. Ką noriu pasakyti: tas, kas nori, tas tą planą randa.

– Tai, kad opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos (LVŽS) nariai to 130 punktų plano neranda, tai reikėtų suprasti kaip politinį žaidimą?

– Gavau ir aš kritikos nuo ne vieno politologo, kad galbūt aš nesu politikas. Taip, iš tikrųjų, gal čia kažkas vyksta, bet žinote, aš esu labai pragmatiškas žmogus ir manau, kad visos tokios kalbos ir tie akcentai yra tik į naudą, nes tada atsiranda didesnė paskata domėtis. Mano sąžinė rami.

Tuos žmones, kuriuos reikėjo supažindinti su planu, aš supažindinau, dabar su tuo planu dirba geriausi Lietuvos ekspertai, kurie susivienijo aplink ministrę pirmininkę. Mes dirbame kartu, jie viską tobulina. Man atrodo, kad viskas yra gerai.

Kaip Winstonas Churchillis sakydavo: „Nieko nereiškia nei planai, nei strategijos, jeigu nėra rezultatų.“ Man atrodo, kad mūsų Rytų kraštuose, postsovietinėse valstybėse kartais labiau mėgstama kalbėti apie planus, strategijas, bet mažiau apie rezultatus. Aš manau, kad pereisime į tą stadiją, kada kalbėsime apie rezultatus.

Tuos žmones, kuriuos reikėjo supažindinti su planu, aš supažindinau, dabar su tuo planu dirba geriausi Lietuvos ekspertai, kurie susivienijo aplink ministrę pirmininkę.

– Grįžtant prie vakcinacijos nuo koronaviruso, kitas skandalas, dėl kurio sulaukėte kritikos, kilo dėl to, kad nebuvo imtasi tinkamos vakcinuojamų asmenų kontrolės ir atsirado tokių, kurie buvo paskiepyti be eilės. Matytumėte šiame procese savo ir komandos klaidų?

– Žiūrėkime į tam tikrą atsakomybės logiką. Aš nesikratau jokių atsakomybių, bet ir nenorėčiau, kad nuo atsakomybė būtų atleisti tie žmonės, kurie ją turi prisiimti. Yra teisės aktai, yra ministro įsakymai, yra tvarkos ir jų privalu laikytis. Jeigu mes žiūrėsime pagal tokią logiką, tai šiandien yra galiojančių virš 8 tūkst. teisės aktų ir kiek yra tokių, kurie juos yra pažeidę? Tai visi tie žmonės, kurie kažkada pasirašė tuos įstatymus, jie visi šiandien turėtų atsistatydinti. O jeigu Konstituciją pažeidė, kas turi pasitraukti tada?

– Suprantu, tačiau ar esate tikras, kad iš pat pradžių nustatyta tvarka buvo aiški? Šią savaitę (interviu imtas sausio 14 d. – LRT.lt) jūs koregavote vakcinacijos tvarką, griežčiau nurodėte, kokios grupės skiepijamos pirmiausia, kokios – vėliau. Ar tai, reiškia, kad iki pakeitimų skiepijimo tvarka nebuvo pakankamai tiksli, buvo palikta vietos interpretacijoms?

– Matote, man yra tekę būti Skandinavijos kraštuose, teko bendrauti su jų diplomatais. Aš sakau, pas jus kai atsirado imigrantų bangos, kokia jums pirma mintis šauna į galvą, kaip jūs tai vertinate. Jie pagalvojo ir sako: „Žinote, iki tol, kol pas mus neatvyko imigrantų iš Rytų, mes galvojome, kad mūsų įstatymai yra labai tobuli. Bet į mūsų bendruomenę atvykę imigrantai parodė, kokie mūsų įstatymai yra skylėti.“ Tai reiškia, kad jeigu mes rengiame tvarkas, įstatymus, įvairias taisykles, ar mes iš karto turime mąstyti tik apie blogį, kaip kažkas ieškos adatos skylutės, kaip pralįsti, kaip apgauti, kaip atskiesti? Tai mes taip toli nenueisime.

Kažkas deda širdį, kad būtų sukoordinuota, kad būtų atitinkamos tvarkos, kažkas turi įdėti širdį, kad tų tvarkų būtų laikomasi.

Iš principo ta atsakomybė galiojo ir iki korekcijų, buvo dar buvusio sveikatos apsaugos ministro paskirti savivaldybėse vakcinacijos koordinatoriai, jie buvo atsakingi už to proceso koordinavimą savivaldybėje, už sklandaus prioritetinių grupių skiepijimo užtikrinimą, bet kaip matome – nesuveikė.

Tai mes paėmėme ir pastiprinome, ir aš jau nebe kaip sveikatos apsaugos ministras, bet ir kaip operacijų vadovas turėjau remtis kitu teisės aktu, civilinės saugos įstatymu, ir nustatyti tam tikras kontrolės funkcijas jau ir savivaldos administracijos direktoriams. Bet aš tuo visai nesididžiuoju, nes tai tik rodo, kad pas mus įstatymams, tvarkoms ir taisyklėms galbūt yra mažai pagarbos. O gal, iš kitos pusės žiūrint, ir gerai. Gal čia tų atvejų ir nebus daug. Gal įvyko tai, kas įvyko, bus gera pamoka, bet mes negalime gyventi visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje.

– Kalbate apie įstatymo laikymąsi, bet pažodžiui laikytis kai kam gali būti neįprasta. Prieš jus buvęs sveikatos apsaugos ministras dažnai sakydavo, kad reikia kūrybiškai pažiūrėti į įsakymą, ypač jei atsirasdavo besiskundžiančiųjų. Jūsų nuomone, galima į teisės aktą žiūrėti kūrybiškai, ar jis turi būti maksimaliai aiškus, nepaliekantis vietos interpretacijoms?

– Aš manau, kad kiekvienas teisės aktas, bet koks: ar tai taisyklės, ar tvarkos, ar įstatymas, ar nutarimas, – mano nuomone, jie yra mūsų šalies turtas. Tai yra viešoji gėrybė, nes mes jiems sukurti naudojame atitinkamus išteklius. Kažkas dirbo, vargo, mokesčių mokėtojai mokėjo pinigus už tą darbo laiką. Tai reiškia, kad yra visų mūsų pareiga jų laikytis.

Aš pats tą esu patyręs, kaip kelių kambarių bute veikia vos ne 8 skirtingos įstaigos ir kaip tai yra sudėtinga.

Jūs paminėjote, kad jau turime kažkokių pasikeitimų, ir aš jų nepriimu sau. Būtent esmė yra, kad visi tie COVID-19 rodiklių pagerėjimai, kuriuos mes dabar matome, tai yra mūsų visų bendras reikalas, mūsų visų bendras pasiekimas. Čia joks atskiras pareigūnas negali nieko pasiekti.

Na galbūt, jeigu laimi – tai komanda, jeigu pralaimi – tai treneris, bet iš principo noriu pasakyti, kad kovoje prieš virusą mes esame kartu ir jeigu yra kažkoks pasiekimas, tai jis yra pasiektas kartu. Reiškia, kažkas deda širdį, kad būtų sukoordinuota, kad būtų atitinkamų tvarkų, kažkas turi įdėti širdį, kad tų tvarkų būtų laikomasi.

– Kalbant apie 130 veiksmų planą, minėjote, kad jo punktai yra peržiūrimi, derinami. Galite atskleisti, ko mes galėtume artimiausiais mėnesiais iš to plano tikėtis, ką planuojate įgyvendinti iš to, kas plane surašyta?

– Plano pati koncepcija buvo tokia, kad iš pradžių turime įgauti atsparumą. Visa tai, ką matė visuomenė: ėmėmės tų pirmųjų karantino priemonių, apžiūrėjome valdymo grandines, sudarėme ekspertų grupę, rūpinomės sveikatos priežiūros įstaigų tinklu, dabar dirbame prie naujų testavimo metodų, rūpinamės, kad šalis gautų antigenų, kad mes galėtume turėti tokį kombinuotą veikimą.

Tos karantino priemonės gali būti tik laikinai, su jomis mes turime pasiekti tam tikrą būvį, bet paskui jas po truputį reikia atleisti. Bet jeigu nebeturėsime jokių įrankių, tai bus kaip ir kitose šalyse: vėl bus tas atkritimas, antra, trečia karantino banga. Todėl mes dabar ir dirbame prie testavimo metodų ir turime pereiti į atsigavimo stadiją. Reiškia, diversifikuojame visus tyrimus, pagerinome greitą kontaktų atsekimą, susitvarkome su rizikos institucijomis, sutvarkome socialinės globos namus, visus ten skiepijame, susitvarkome su sveikatos apsaugos sistema – irgi paskiepijame visą sistemą ir jau tada pradedame visuotinę šalies gyventojų vakcinaciją.

Taip pat mūsų plane buvo, kad mūsų sprendimai būtų grindžiami duomenimis, ir čia Vyriausybė ėmėsi sprendimų dėl Statistikos departamento, kad būtų sutvarkyta visa statistika, vakcinacijos viso proceso stebėsena. Jau žmonės viešai gali matyti daugybę informacijos ir ateityje jos dar daugiau matys: ir kaip ta vakcina pasiskirsto, ir kaip ji juda, ir kaip visas procesas vyksta.

Na ir tada mūsų plano pabaiga, ta trečioji dalis, kai mes jau išeiname iš situacijos. Galbūt jau būsime nugalėję tą virusą. Tai aš manau, ir taip su ekspertais esame sutarę, tada mūsų laukia toks bendras visos krizės įsivertinimas, valdymo auditas. Ir tada mes turime peržiūrėti teisės aktus, nes šita krizė parodė, kad daug institucijų per krizę veikia negerai, neefektyviai, reiškia, reikia sustiprinti teisės aktus, kurie reglamentuoja rezervus, reikia susitvarkyti su e. sveikata, reikia susitvarkyti su daugybe dalykų ir pradėti ruoštis kitoms krizėms. Tai turi būti mūsų rutina.

Mes turime skirti dėmesį ir taikomajam mokslui, mes turime daugiau tyrimų daryti, turime sugebėti atsekti įvairias sekas ir suprasti, kad su virusais gyvensime ir ateityje. Tai va būtų toks kompleksinis požiūris per visus metus.

– Apie artimesnius sprendimus: pastaruoju metu skundžiasi tėvai ir dėl to, kad reikia dėl vaikų nuotolinio ugdymo imti nedarbingumą, psichologai tikina, kad dėl nuotolinio mokymosi kenčia vaikų psichinė sveikata. Ar galima tikėtis, kad sausio antroje pusėje, vasario pirmoje pusėje vaikai, bent jau pradinių klasių mokiniai, grįš iš nuotolinio mokymosi į ugdymo įstaigas?

– Kai mes turėsime galimybę derinti tas priemones, minėtus greituosius testus, tai mūsų įrankių dėžė bus geresnė. Bet dabar reikia pripažinti: taip, esame sudėtingoje situacijoje, ir aš tikrai tikiu, žmonės jaučia, kad yra stiprus tas empatijos jausmas, ir galima suprasti ir žmogišką poreikį bendrauti.

Sunku moksleiviams mokytis nuotoliniu būdu, mums sunku nematyti artimųjų, sunku derinti darbą namie su vaikais. Aš pats tą esu patyręs, kaip kelių kambarių bute veikia vos ne 8 skirtingos įstaigos ir kaip tai yra sudėtinga. Bet aš noriu, kad mes suprastume, kad sausio mėnuo, panašu, dar turėtų būti tas laikas, kai mes turėtume dar rasti jėgų mažinti galimybes atsirasti tų kontaktų.

Niekas netikėjo, kad Lietuvoje tokių dalykų gali būti, ir štai todėl dabar braškame per visas siūles.

Pavyzdžiui, mūsų mokytojų bendruomenė, mūsų auklėtojų, ugdytojų bendruomenė yra rizikos amžiaus, tai reiškia, kad kol mes negalime užtikrinti jų testavimo, yra sudėtinga tai daryti. Bet dabar mes tikrai dedame visas pastangas, kad į Lietuvą atkeliautų antigenai, ir tada, aš tikiu, ne tik mokymosi sistemoje, bet ir versle, ir kitur atsiras didesnės galimybės didesnes bendruomenes testuoti, susitvarkyti, identifikuoti.

Tada mes neapsunkinsime nei laboratorijų, kurios dabar perkrautos, nei gydymo įstaigų, kurios dabar yra perkrautos. Tada atsiras galimybė veikti, nes norisi, kad mes nepadarytume tos klaidos, kaip padarė daugelis valstybių. Tik pagerėjo rodikliai – atsipalaiduoja nuo tų priemonių ir iš karto grįžtamasis ryšys.

Sausio mėnuo, panašu, dar turėtų būti tas laikas, kai mes turėtume dar rasti jėgų mažinti galimybes atsirasti tų kontaktų.

Kitas dalykas, ką per sausio mėnesį mes analizuojame ir kuo yra labai malonu pasidžiaugti, kad labai daug žmonių karantino laikosi, bet atsiranda naujų bėdų, naujų rizikų. Pavyzdžiui, naujos viruso atmainos Jungtinėje Karalystėje, Pietų Afrikos Respublikoje. Dabar ekspertai, mokslininkai analizuoja, ar gali jos ateiti į Lietuvą, ar ne, o gal jau jų yra, tik mes jų dar nejaučiame. Šitų reikia atsakymų. Tai reiškia, kad mes vienu metu kovojame keliais frontais ir turime būti susikaupę.

– Neseniai teko bendrauti su VU Gyvybės mokslų centro profesoriais, jie tikina, kad viruso sekoskaita šiandien atliekama Vilniaus universiteto lėšomis, centro mokslininkai aukoja savo laisvalaikį virusui tyrinėti. Ar nemanote, kad vykdyti viruso stebėseną turėtų būti ne tik centro profesūros interesas, o ir visos valstybės, tam turėtų būtu užtikrintas finansavimas?

– Kaip ir minėjau, tolimesniuose mūsų planuose ir yra tas greito atsako taikomojo mokslo reglamentavimas ir didesnis ryšys. Čia ir išlenda mūsų per tuos 3 dešimtmečius menkas mokslo finansavimas, atsainus požiūris į įvairius rezervus, atsainus požiūris į taikomąjį mokslą, į laboratorijas, į šitas investicijas.

Lietuva daug metų buvo pripažinta labai saugia valstybe tarp saugiausių valstybių. Pas mus čia nei žemės drebėjimų, nei cunamių nebuvo, nei mes čia vandenynų aplinkui turime. Mes tiesiog labai komfortiškai gyvenome ir į tas visas priemones, tokias, kaip krizių planai, prisipažinkime, žiūrėjome truputėlį pro pirštus. Niekas netikėjo, kad Lietuvoje tokių dalykų gali būti, ir štai todėl dabar braškame per visas siūles.

Mokslo žmonės, ką jie sako, jie yra 100 proc. teisūs, kad mes menkai investavome, menką turime infrastruktūrą, trūksta galbūt net ir žmonių tose srityse ir dabar yra toks rezultatas. Reikia apie tai galvoti ir tai spręsti.

– Dar vienas daug dėmesio sulaukęs atvejis – jūsų ir NVSC direktoriaus ginčas dėl šio asmens galimybės toliau eiti pareigas. Po aptiktų pažeidimų centre jūs siūlote direktoriui trauktis, direktorius atsisako. Kaip toliau šis NVSC klausimas bus sprendžiamas?

– Tai yra normalus procesas, aš, kaip naujas šios srities vadovas, pradėjau domėtis visomis mums pavaldžiomis įstaigomis, jų darbu. Šita institucija yra viena svarbiausių pandemijos kontekste. Apie ją jau metus sklinda įvairios nuotaikos ir legendos dėl jos darbo. Čia buvo mano sąmoningas ir natūralus požiūris išsiaiškinti, kokia yra situacija.

Aš ją išsiaiškinau, susipažinau. Jokio asmeniškumo čia nėra. Juk mes gyvename 21 amžiuje, taigi turime žiūrėti aukščiau asmeninių interesų. Aš tiesiog, įvertinęs visas aplinkybes, pagal tai, koks yra visuomeninis atgarsis, kokie yra rezultatai, ką aš matau, tiesiog pasiūliau, kad, mano nuomone, būtų gerai keisti vaidmenį, kad galėtų sau žmogus surasti kitą vaidmenį kad ir toje pačioje sveikatos apsaugos sistemoje, bet kad jis padėtų nukirsti tą Gordijaus mazgą ir pats atsistatydintų. Na, žmogus šito negirdi.

– Gal jau yra numatytas žmogus, kuris bent laikinai užimtų NVSC direktoriaus vietą, jei taip nutiktų, kad dabartinis direktorius pasitrauktų arba būtų atleistas?

– Žinoma, kad ne, todėl, kad čia eina kalba ne apie konkretų žmogų. Tikrai esu ne šito tipo vadovas. Yra organizacija, šiuo metu ten yra ir kitų, kurie gali eiti pareigas. Nėra ieškoma vietos kažkokiam konkrečiam žmogui, o norima tiesiog išspręsti šitos organizacijos funkcionavimo klausimus.

Aš apskritai apie SAM pavaldžių įstaigų reorganizavimą šiame etape nekalbėčiau. Aš manau, kad taip, kaip ir numatyta mūsų pandemijos valdymo plano trečioje strateginėje dalyje, šitą krizę mes turime įsivertinti, turime pasidaryti auditą ir pažiūrėti, kaip visos organizacijos veikia per šitą krizę, ir tada iš to daryti išvadas, kiek mums tų organizacijų reikia, kokios jos turėtų būti ir panašiai.

Su šito konkretaus vadovo pasitraukimu visiškai nesieju ilgalaikės šitos organizacijos tikslų. Juos mes dar svarstysime ir žiūrėsime. Bet šiandien čia ir dabar reikia ryžtingesnių pokyčių. Organizacija didelė, aš tikiu, kad ten yra žmonių, yra kolektyvas, yra komanda, juos reikia motyvuoti, įgalinti. Ir neabejoju, kad tarp jų yra žmonių, kurie galėtų pažiūrėti į tai naujai ir galbūt pajudėtume į priekį.

7 proc. tokios brangios medicininės įrangos yra išvis nenaudojama, apie 60 proc. yra naudojama nepakankamai. Tai mes labai turtinga valstybė!

– Ketvirtadienį Seime, LVŽS frakcijoje, jūs minėjote, kad jums kelia klausimų įmonės, kuri užsiima vakcinų logistika Lietuvoje, veikla. Minėjote, kad gali būti didelių pasikeitimų. Ar reikėtų suprasti, kad bus nutraukiama sutartis su įmone ir skelbiamas konkursas vakcinų pervežimo paslaugoms pirkti?

– Gali būti ir taip. Šiuo metu žmonės dirba. Mes labai rimtai norime pasižiūrėti į šitą logistinę vietą, į šiuos pervežimus. Tai yra ne juokas – pervežinėjama vakcina, kuriai reikalingos labai griežtos šalčio kelio sąlygos, yra reikalavimai. Tikrai išsiaiškinsime iki galo. Čia yra vieta, kur negalima padaryti klaidų.

– Klausimų kilo dėl įmonės veiklos, nes buvo trumpam pažeisti temperatūros reikalavimai pervežant vakcinas nuo koronaviruso, o gal matote ir daugiau problemų, pavyzdžiui, sutarties aspektai, konkurso sąlygos?

– Aš kaip vadovas kreipiausi į Ekstremalių sveikatai situacijų centro vadovą ir paprašiau, kad mums būtų pateikta visa informacija: kaip vyko konkursas, kokios konkurso sąlygos, kokia numatyta atsakomybė, kas numatyta už netinkamą sutarties vykdymą. Paprašiau išsamiai visų dokumentų ir mano komanda juos tikrina.

– Nors sveikatos sektoriuje pandemija yra pagrindinė problema, tačiau yra ir kitų bėdų, jos įsisenėjusios ir sunkiai sprendžiamos. Viena tokių – ligoninių tinklo pertvarka, jos prieš jus buvusiam ministrui įvykdyti taip ir nepavyko. Turite numatę ateičiai planų šiuo klausimu?

– Taip, tik aš manyčiau, kad iki šiol būdavo kaip ir išgąsdinami visi šia reforma ir iš karto puldavo žiūrėti, kas čia kokį pastatą praras ir kur čia kokia ligoninė užsidarys. Aš su komanda kviesiu į šį reikalą pasižiūrėti truputėlį kitaip.

Mes visų pirma norime įsivertinti ir Lietuvos demografinės situacijos pokyčius. Mes turime suprasti, kad per 15–20 metų mūsų valstybė tikriausiai bus seniausia Europos Sąjungoje. Reiškia, kad mes turime labai aiškiai matyti į priekį, kokios yra tendencijos mūsų gyventojų struktūros. Tada galima prognozuoti, kokių reikės paslaugų, kokių reikės gydytojų profesijų, ir tada atitinkamai mes turime žiūrėti, kaip, kokiai bendruomenei, kokių tų paslaugų reikia, paskui žiūrėti, kaip tų specialistų tai bendruomenei parūpinti, tada – kaip tuos specialistus aprūpinti, kokia įranga, ir tik tada yra pastatai ir gydymo įstaigų statusas.

Mes turime eiti iš kito galo prie šito klausimo. Tai visiškai nereikštų, kad kažkur mažėtų gydymo įstaigų. Galbūt jos turėtų būti kitokios ir savo paslaugų struktūra turėtų atitikti tos bendruomenės poreikius, kaip ir reikalauja Pasaulio sveikatos organizacija, kad mes pažintume savo bendruomenę ir žiūrėtume, ko jai reikia, o ne atvirkščiai, prisiderintume prie jau egzistuojančių pastatų.

– Tai skamba kaip labai didelis projektas, pareikalausiantis ir nemažai lėšų. Vien šiandien pritraukti mediką į periferiją tiek pačioms ligoninėms, tiek ir savivaldybėms nėra paprasta, siūlomi ir gerokai didesni nei vidurkis atlyginimai, ir lengvatos būstui, apmokamos studijos. Jūsų nuomone, kiek lėšų tokiai pertvarkai reikėtų ir ar Lietuva apskritai tam finansiškai pajėgi?

– Pagalvokime dabar, Lietuvos gyventojai lankosi gydymo įstaigose dažniausiai ES, bet mirtingumą, kurio galima išvengti gydymo metodais ir prevencija, mes turime didesnį nei ES vidurkis.

Antra, jeigu mes manome, kad Lietuva yra neturtinga, kad susitvarkytų sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, tai pasakykit, iš kur Lietuvoje tiek turtų, jeigu mes galime prisipirkti sveikatos apsaugos sistemoje tiek įrenginių brangių, o brangūs tai yra maždaug nuo 30 tūkst. eurų, kad 7 proc. tokios įrangos yra išvis nenaudojama, apie 60 proc. yra naudojama nepakankamai. Tai mes labai turtinga valstybė!

Ką aš noriu pasakyti? Kad klausimas yra ne tai, kad mes neturime išteklių. Yra klausimas, ar mes efektyviai su jais tvarkomės. Ir aš mėginčiau pasižiūrėti į tą klausimą truputėlį kitaip.

– Dėl medikų emigracijos: tūkstančiai gydytojų ir dar daugiau slaugytojų išvyko dirbti iš Lietuvos, jie renkasi dažniausiai Skandinavijos šalis, Vokietiją. Turite planą, kaip emigravusius medikus grąžinti atgal į Lietuvą bei sulaikyti tuos, kurie šiandien apie emigraciją galvoja?

– Kai esame bendroje ES erdvėje, dirbtinai mes nesulaikysime. Mes galime sulaikyti darbo sąlygomis ir pagarba žmogui. Šiuo metu Lietuvoje slaugytojos, užuot turėjusios iki 6 pacientų, kartais turi rūpintis iki 40 pacientų. Apskritai mums Lietuvoje trūksta apie 2 tūkst. slaugytojų. Tai kokia čia pagarba šitai profesijai? Pirmas žingsnis, ką mes turime padaryti, – paimti šituos dalykus ir susitvarkyti.

Kitas dalykas yra ir specialistų rengimas. Mes turime suderinti tarp mokslo programų ir to, kokie yra Lietuvos poreikiai, turime suderinti, kad ruoštume tokių profesijų, kokių iš tikrųjų reikėtų šiuo metu Lietuvoje.

Kitas šaltinis, kuris gal daugiau mano asmeninis, tai yra ta kova su popierizmu, ištraukti gydytojus iš popierių krūvos. Tai irgi yra pagarba, nes žmonės vertina ne tik atlyginimą, ne tik pinigus. Žmonės vertina ir tai, kaip jie yra gerbiami ir ar jie gali save realizuoti.

Aš manau, kad mes, labiau įgalinę medikų bendruomenę, įgalinę gydytojus, slaugytojus, slaugytojų padėjėjus, išvadavę nuo popierizmo ir suteikdami daugiau džiaugsmo jų darbe, daugiau valandų ir galimybių bendrauti akis į akį su pacientu, padarysime ne mažesnį teigiamą poslinkį nei vien tik pinigais.

– O kaip medikai būtų atleidžiami nuo popierinio darbo? Ar būtų daugiau automatizuojamas dokumentų valdymas, ar būtų samdomi papildomi asmenys šiam darbui?

– Čia, matyt, yra kompleksas priemonių. Jau vien per šį mėnesį mes radome kelias vietas, kur tiesiog popierizmą naikinome, pavyzdžiui, su mirčių registracija, kur gydytojai turėjo ir paskambinti, ir popieriuką kažkur nusiųsti, nors mes turime e. sveikatos atitinkamą registrą.

Aš manau, kad SAM turi gydyti sveikatos apsaugos sistemą kaip tokią, o žmones turi gydyti gydytojai.

Mes su komanda sėsime ir inventorizuosime iš esmės visus teisės aktus ir visas tas vietas, kur tik galima suvaldyti. Kai kurias vietas bus galima suvaldyti per IT sprendimus, kai kuriose vietose galbūt reikia teisės aktų pakeitimų, kai kuriose vietose gal tiesiog yra užsilikusi praktika, kurią reikia panaikinti.

– Panašu, kad tai bus ilgas procesas. Tikriausiai naivu tikėtis, kad po poros mėnesių medikų rankos atlaisvės?

– Sveikatos apsaugos sistema, mano nuomone, nematė pokyčių ne tik per 30 nepriklausomybės metų. Man atrodo, kad tai, ką mes turime, yra mažiausiai 5 dešimtmečių rezultatas.

Tai žinoma, kad tikėtis per kelis mėnesius tai padaryti būtų per daug optimistiška, bet kažkaip galvoju, kad į šitą Vyriausybę žmonės apskritai žiūri su tokiu lūkesčiu ir tikėjimu, kad šitai Vyriausybei tai yra įmanoma. Gal tai ir nėra blogai, kai yra tokie aukšti lūkesčiai.

– Prieš jus buvę valdantieji akcentavo pigiausio kompensuojamojo vaisto politiką, buvo taip pat įvesta daug lengvatų senjorams, neįgaliems asmenims. Ar jūsų komanda šios krypties laikysis, o gal pigiausio vaisto politika bus artimiausiu laiku keičiama?

– Vaistų kainyną ruošiuosi iš esmės peržiūrėti. Tikrai esame sutarę su Seimo Sveikatos reikalų komitetu, kad dar pirmą šių metų ketvirtį sėsime ir iš esmės keisime vaistų kainyno peržiūros principus. Kokie jie bus – šiandien dar negalėčiau pasakyti, bet principas, kad tikrai bus judama link to, kad gydytojas turi turėti galimybę skirti savo nuožiūra vaistą, o valstybė tiesiog gali kompensuoti kažkokią jo dalį, kuo mažiau kišdamasi į konkretaus vaisto pavadinimus.

Aš manau, kad mes jau pasiekėme stadiją, kai gydo Sveikatos apsaugos ministerija, o ne gydytojai. Aš šioje vietoje kaip vadovas norėčiau pakeisti šią situaciją. Aš manau, kad SAM turi gydyti sveikatos apsaugos sistemą kaip tokią, o žmones turi gydyti gydytojai.

– Kaip tai galėtų paveikti vaistų tiekimo situaciją šalyje? Pastaraisiais metais buvo taip, kad, valstybei nusprendus nebekompensuoti vaisto, jų net visa kaina pacientai nebegalėdavo rasti vaistinėse, nes tiekėjas prekės tiesiog Lietuvai nebetiekdavo.

– Man būtų labai sunku tiksliai atsakyti, nesu farmacijos srities specialistas. Kaip visada kažkas bus patenkinti, kažkas – ne. Šie klausimai bus antroje vietoje.

Pirmoje vietoje, kaip minėjau, bus principas, kad gydytojas galėtų skirti pacientui geriausią įmanomą vaistą, o valstybė tiesiog pasirūpins atitinkamos dalies kompensavimu.