Sveikata

2020.12.30 05:30

Kaip savižudybės virsta „nelaimingais atsitikimais“: jau dvejus metus draudžiama rašyti tiesą

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.12.30 05:30

Per pastaruosius dvejus metus visi savižudybių atvejai viešoje erdvėje virto nelaimėmis arba savižudybėmis, kurių aplinkybės neaiškios. Šiandien iš principo nebegalima teigti, kad Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino. Artėjant gegužės 15-ajai šis svarbus atvejis viešoje erdvėje atrodys taip: „R. Kalanta nusižudė (aplinkybės neskelbiamos).“ Kur link veda prieš dvejus metus atsiradę ribojimai, draudžiantys skelbti savižudybės būdą?

Vienas paskutiniųjų žiniasklaidoje nuskambėjusių atvejų – nelaimė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Žinutė viešojoje erdvėje atrodė taip:

„Lapkričio 30 dieną policijoje registruotas pranešimas, kad iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 8 aukšto pro langą iškrito ir mirtinai susižalojo ką tik į chirurginį skyrių paguldytas pacientas. Šio įvykio aplinkybės yra tiriamos.“

Ligoninės administracija tada atvirai komentavo, kad pacientas, kuris vos prieš valandą buvo paguldytas į 8 aukšte esantį chirurginį skyrių, iššoko pro langą.

„Lapkričio 30 d. apie 15 val. nusižudė pacientas, kuris buvo gydomas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vieno iš viršutinių aukštų palatoje. Nuo patirtų sužalojimų jis mirė iš karto, todėl į įvykio vietą atskubėję mūsų skubiosios medicinos gydytojai pacientui padėti, deja, nebegalėjo“, – įvykį komentavo RVUL Dokumentų valdymo ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Asta Bagdonavičienė.

Visgi nė viename žiniasklaidos priemonių publikuotame pranešime šia tema neliko esminės informacijos, kad pacientas iššoko pro langą, nes nuo 2018 m. tokio pobūdžio informacija apie savižudybės būdą yra draudžiama. Tokio draudimo atsiradimą prieš dvejus metus inicijavo buvusi Seimo valdančioji partija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o konkrečiai – šios partijos narys bei tuometis Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas.

Naujoje Visuomenės informavimo įstatymo redakcijoje draudimas nurodyti savižudybės būdą skamba taip: „Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai, skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų, traktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdienio fakto, vartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų, rodyti savižudybės proceso ar bandančio nusižudyti, nusižudžiusio žmogaus.“

Vadovaujantis šia įstatymo nuostata lapkričio pabaigoje skelbiant apie RVUL įvykusią nelaimę iš žiniasklaidos žinučių dingo žodis „iššoko“. Eliminavus faktą, kad pacientas iššoko iš 8 aukšto, dingsta ir pati ligoninėse besižudančių pacientų problema. Kai nebėra problemos, kuri viešai būtų eskaluojama, nebelieka pagrindo ieškoti ir jos sprendimo būdų.

Įstatymas kone draudžia kalbėti apie savižudybes

Vilniaus universiteto (VU) Suicidologijos tyrimų centro vadovas doc. Paulius Skruibis jau prieš dvejus metus bandė atkreipti valdančiųjų dėmesį, kad tokie ribojimai iš esmės draudžia žiniasklaidoje rašyti, kad lietuvių disidentas Romas Kalanta susidegino protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos valdžią. Tada valdantieji „valstiečiai“ P. Skruibio neišgirdo.

Šiandien docentas atkreipia dėmesį, kad prieš dvejus metus įvesti ribojimai iš esmės problemos nesprendžia. Dar daugiau, atsitvėrus tylos siena prarandama galimybė matyti problemos mastą, jos daugialypiškumą ir ieškoti sprendimų.

„2018 m. pabaigoje buvo pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas. Jame nurodoma, kad „neturi skelbti savižudybės arba bandymo nusižudyti motyvų“. Reiškia, apskritai negalima kalbėti apie motyvus. Čia mes matome, kad įstatymas vos ne uždraudžia kalbėti apie savižudybes. O kaip tai gali padėti destigmatizuoti tą reiškinį? Kaip gali padėti analizuoti realias problemas, kurios yra už tų mėginimų nusižudyti arba nusižudymo. Dėl to mes esame kritiškai nusiteikę ir ne kartą oficialiai ir Seimui pasakę, kad tas įstatymas nėra tinkamas tokios formuluotės“, – tikino P. Skruibis.

Kokią naudą duoda įstatymo pakeitimas, galima būtų patikrinti lyginant savižudybių Lietuvoje skaičių prieš pataisas ir po jų. Vis dėlto P. Skruibis atkreipia dėmesį, kad toks lyginimas ne visai teisingas, nes savižudybių skaičius tendencingai mažėja nuo 2014 m. „Valstiečiai“ pergalę Seimo rinkimuose iškovojo gerokai vėliau – 2016 m. Tai, VU Suicidologijos tyrimų centro vadovo teigimu, rodo, kad savižudybių mažėjimui įtakos turėjo ne Visuomenės informavimo įstatyme atsiradę draudimai, o palaipsniui plečiamas kompleksas priemonių šiai problemai suvaldyti.

Kitas svarbus niuansas yra tai, kad informacijos apie savižudybes skelbimo ribojimai įvesti buvo rugsėjį. P. Skruibis atkreipia dėmesį, kad savižudybėms būdingas sezoniškumas. Praėjus porai mėnesių nuo ribojimų įvedimo politikams buvo lengva prie krūtinės prisisegti medalį, esą dėl pakeitimų savižudybių skaičius nukrito. P. Skruibis nurodo, kad rudens ir žiemos mėnesiais natūraliai tokių atvejų yra mažiau ir tai net ne Lietuvos, o pasaulio fenomenas.

„Toks sezoniškumas yra pasaulinis fenomenas. Tokio aiškaus atsakymo, kodėl tai vyksta būtent tokiu laiku, nėra, tačiau prielaidos tokios, kad žmonės skirtingai gyvena: pavasarį ir vasarą daugiau yra socialinių kontaktų, o taip pat keliama tokia prielaida, kad ir galimybių tarpasmeninėms įtampoms, konfliktams atsirasti yra daugiau. Kartu tai siejama su biologiniais ritmais: matoma, kad ir depresijos gali būti daugiau vėlyvą pavasarį“, – prielaidas vardijo P. Skruibis.

COVID-19 fone dėl ribojimų apie savižudybes kalbėti bus sunku

VU Suicidologijos tyrimų centro vadovas įsitikinęs, kad būtina grįžti prie Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, nes COVID-19 pandemija jau koreguoja gyventojų psichinės sveikatos rodiklius, ji gali turėti įtakos ir savižudybių skaičiaus augimui. Esant dabartiniams ribojimams kalbėti apie savižudybių priežastis būtų gana sudėtinga.

„Savižudybių mažėjimo tendencija laikėsi prieš karantiną, jų buvo mažiau, lyginant su praėjusiais metais. Kovą jau buvo tiek pat, kiek ir praėjusiais metais tuo pačiu laiku, tačiau balandį ir gegužę vėl pastebėtas mažėjimas. Tai sutampa su kitų šalių pastebėjimais, kad to pirmo karantino metu savižudybių skaičius neaugo, o buvo netgi sumažėjęs.

Vasarą situacija truputį pasikeitė, savižudybių birželį, liepą, rugpjūtį buvo daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Vasarą mes matėme tokį didėjimą, kuris mums kėlė nerimą. Rudens duomenys rodo, kad situacija stabilizavosi, yra netgi sumažėjimas, lyginant su praėjusiais metais“, – tikino P. Skruibis.

Visgi Suicidologijos tyrimų centro vadovas atkreipė dėmesį, kad COVID-19 įtaka visuomenės psichikos gerovei nėra pajuntama iškart. Jis priminė Japoniją, kuri buvo viena pirmųjų šalių, paskelbusių, kad per karantiną savižudybių sumažėjo 20 proc., tačiau vasaros pabaigoje situacija pasikeitė ir jau pastebimas kardinaliai išaugęs savižudybių skaičius.

„Ką mes matėme vasarą Lietuvoje – irgi į tą pusę rodo. Mes matysime, kas bus toliau: lapkritį, gruodį, sausį. Tas galimas poveikis yra pasislinkęs daugiau į priekį“, – sakė P. Skruibis.

Dalis ribojimų reikalingi vengiant Verterio sindromo

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius naujienų portalui LRT.lt sakė, kad dalis ribojimų turi išlikti, tačiau visiškai atsiriboti nuo problemos viešojoje erdvėje gali būti žalinga.

Vienas iš reiškinių, į kuriuos, M. Marcinkevičiaus teigimu, būtina atsižvelgti žiniasklaidai rengiant publikacijas savižudybių tema, yra vadinamasis Verterio sindromas. Vienas ryškiausių šio sindromo pavyzdžių – aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis. Gausiai viešojoje erdvėje linksniuotas atvejis lėmė kelias dešimtis savižudybių.

„Kalbant apie savižudybes reikia paminėti, kad egzistuoja Verterio sindromas, kai žmonės tiesiog seka kitų pavyzdžiu ir nusižudo. Mes Lietuvoje turime labai aiškų tokio sindromo pavyzdį: kada nusižudė V. Šapranauskas, turėjome labai aiškų ir didelį savižudybių pakilimą, jis iškrito iš bendros tendencijos ir iš visų kontekstų. Po jo ėjo kelios dešimtys vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų savižudybių“, – tikino M. Marcinkevičius.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius vis dėlto sutinka, kad savižudybių, psichikos ligų ir daugelio kitų ligų atveju vieno veiksnio dažniausiai nebūna, tačiau žiniasklaidos veiksnys gali kai kuriais atvejais kenčiančius gyventojus pastūmėti netinkama linkme. M. Marcinkevičius atkreipė dėmesį, kad gyventojus veikia visa su savižudybe viešoje erdvėje susijusi informacija: būdas, savižudybę įvykdžiusi asmenybė bei savižudybės priežastys.

„Labiausiai veikia, kai viešinami tokie nusižudžiusio artimųjų ar draugų pasakojimai, kad pasaulis buvo jo nevertas, tai jis neva geriausią būdą pasirinko. Tokie dalykai tikrai labiausiai veikia. Ir didžiausia problema dabar yra ne profesionalių žurnalistų parengta informacija, o socialiniai tinklai, jie yra visiškai nekontroliuojami“, – apgailestavo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius.

Iš kitos pusės – jis sutinka, kad informacijos apie savižudybes slėpimas nėra geriausia išeitis, nes informacija apie atvejį plinta kitais kanalais ir apauga įvairiausiais gandais.

Informacijos slėpimas stigmatizuoja pačią problemą

Pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėjos psichologės, dr. Vaivos Klimaitės, savižudybių priežastys būna labai įvairios: žmogų pastūmėti gali neviltis, bejėgiškumas, beprasmybės jausmai, išgyvenimai.

„Žiniasklaida gali prisidėti arba prie savižudybių mažinimo, arba prie šitos nevilties didinimo, priklausomai nuo to, kaip yra pateikiama, kaip rašoma. Pavyzdžiui, jei žmogus yra apimtas didelės nevilties ir jis perskaito gana dramatišką arba suherojintą straipsnį apie žmogų, kuris apimtas didelės nevilties nusižudė, tai gali jam pakišti mintį, tarsi pastūmėti, kad toks sprendimas yra galimas. Tai gali paveikti labai neigiamai.

Arba kaip tik gali suveikti priešingai: jeigu istorijos apie savižudybes pateikiamos gana neutraliai, lakoniškai, pateikiama, kaip kiti tą įvykį išgyveno, kad tai yra įveikiama, tada žmogus gali tokiose istorijose atspirtį rasti“, – komentavo V. Klimaitė.

Anot pašnekovės, gana pavojinga greta savižudybės fakto minėti, kad žmogus turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, nes tai prisideda prie psichikos ligų ir savižudiško elgesio stigmatizavimo. Psichologė pabrėžė, kad moksliniai tyrimai rodo, jog tik trečdalis žmonių, kurie galvoja arba jaučiasi savižudiškai, kartu serga ir psichikos ligomis. Jos teigimu, dauguma suicidinių minčių turinčių žmonių šioje situacijoje atsiduria ne dėl psichinės ligos, o dėl susikaupusių sunkumų, įvairių išgyvenimų.

„Aš manyčiau, kad yra svarbu protingai pasverti, kada ir kaip rašyti apie nusižudžiusį pacientą. Bet vengti žodžio „nusižudė“ – kam to reikia? Jeigu yra toks faktas, jeigu yra žinoma, kad įvyko savižudybė, šio žodžio vengti irgi nebūtų gera mintis, nes tam tikrų žodžių vengimas stigmatizuoja, o tai kelia daug baimės.

Baimė įvardyti realybę, tikrovę, kokia ji yra, baimė prisipažinti, jei žmogus pasijunta savižudiškai, baimė išgirsti, kad kažkas iš aplinkinių pasijunta savižudiškai, tai tampa tokiu tabu reiškiniu, nors realiai tas vyksta. Žiūrint į savižudybių skaičius, rodiklius, juk maždaug 2–3 žmonės per dieną nusižudo, tai čia yra žiauru, bet kasdienis dalykas. To geriau neignoruoti ir tabu nekelti“, – įsitikinusi V. Klimaitė.

Nesiūlo vaikų auginti informacijos vakuume

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė naujienų portalui LRT.lt sakė, kad ne tik suaugusių žmonių, bet ir vaikų bei paauglių negalima laikyti informacijos vakuume. Tiesa, pateikiant viešojoje erdvėje savižudybės atvejį būtini arba amžiaus apribojimai, arba pati pateikta informacija turėtų būti adaptuota.

„Vaikai negyvena vakuume. Jie gi ne sulaukę 18 metų viską sužino. Jie auga, jie žino, jie girdi. Rodosi, kad mes tuos vaikus tiek saugome: ir į laidotuves – ne, ir žinoti apie tai – ne, nieko jie negali. Jie turi tai žinoti, jie turi tai matyti ir jie su tuo turi augti, užaugti, tik pagal jų brandumą turėtų būti skirtingai pateikiama informacija. Ir visuomenės informavimo priemonės, ir visa visuomenė negali slėpti nuo vaiko to, kas vyksta gyvenime, tik klausimas, kokiu būdu ir kada jam tai pateikti“, – tikino E. Žiobienė.

Pašnekovės vertinimu, per pastarąjį dešimtmetį vaikų apsauga nuo neigiamos informacijos yra nepalyginamai didesnė, teigiama linkme pakito ir pačios savižudybės pateikimas žiniasklaidoje. Šiandien E. Žiobienė greta pagalbos lentelių pasigestų nebent gilesnės problemos analizės, juolab kad netrukus teks vertinti ir COVID-19 pandemijos padarinius. Kadangi vaikų kontaktai tiek su draugais, tiek su suaugusiais žmonėmis šiandien apriboti, jie dėl to patiria didesnį emocinį stresą.

Ragina grįžti prie įstatymo pataisų

Kad Visuomenės informavimo įstatymas savižudybių klausimu turėtų būti peržiūrimas, sutinka ir Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Jis pabrėžė, kad žurnalistams neturint informacijos apie konkretų įvykį belieka skelbti tik patį mirties faktą. Jo nuomone, tai nėra ta problemos analizė, kurios šiandien reikėtų: nepateikiamos nei nusižudžiusių asmenų gyvenimo sąlygos, nei kokia pagalba buvo suteikta.

„Tikrai reikėtų peržiūrėti ribojimus dėl to, kaip reikėtų kalbėti apie savižudybės problematiką, nes problema niekur nedingusi. Problemos mastas, palyginus su žūtimis keliuose, yra kartais didesnis, tema yra ir pagal efektą, ir pagal rezultatus žymiai sudėtingesnė ir blogesnė, bet kalbėjimo prasme apribojimų yra daug. Praktika parodė, kad savižudybės dėl tokių ribojimų Lietuvoje toli gražu neišnyko. Mes, kaip visuomenė, prarandame labai daug, nespręsdami šios problemos“, – sakė D. Radzevičius.

Žurnalistų sąjungos pirmininko nuomone, psichologai yra parengę logiškas rekomendacijas dėl savižudybių pateikimo viešojoje erdvėje, atsižvelgdami tiek į nepilnamečių apsaugos reikalavimus, tiek ir į grėsmę, kad aprašytas atvejis gali sukelti atkartojančio elgesio efektą. Būtent šiomis rekomendacijomis ir vertėtų vadovautis peržiūrint Visuomenės informavimo įstatymą.

Dabartinių ribojimų vaisiai neaiškūs

Lapkritį Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai stojo vadovauti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos narys Andrius Navickas. Jis pamena prieš dvejus metus Seimo salėje vykusius debatus dėl Visuomenės informavimo įstatymo pataisų. Tada valdantieji argumentavo, kad įstatymas priimamas siekiant apriboti savižudybių romantizavimą viešojoje erdvėje. A. Navickas nėra tikras, ar šis uždavinys yra pasiektas.

„Klausimas, ar iš tikrųjų mes per tą įstatymą kovojame su romantizavimu, ar mes nepasiekėme kažko kito? Yra aiški tendencija, apie kurią kalba psichologai, kad kai rašome apie žymių žmonių savižudybes, tai paveikia jų pasekėjus ir savižudybės atvejų padaugėja. Į tai reikėtų atsižvelgti. Bet yra ir skaudžių problemų, apie kurias nerašant, žmogus jaučiasi visiškai vienišas, nesuprastas. Jeigu kažkas iššoko pro langą gydymo įstaigoje, vis tiek reikėtų kalbėti apie priežastis, kodėl taip atsitiko. Kiekvienas atvejis yra individualus ir manau, kad problemos nedingsta, kai apie jas nustoji kalbėti.

Aš tikrai manau, kad galima grįžti prie svarstymo ir prie visų priemonių, kurios veikia savižudybių srityje, peržiūrėjimo. Turime ir COVID-19 situaciją, ir agresijos didėjimas parodė, kad problemos yra gilesnės ir yra žymiai kompleksiškiau sprendžiamos. Aš manau, kad ne vien politikai turėtų galvoti, kas jiems patinka, bet reikia kreiptis į psichologus, kitus specialistus, kad jie pasakytų savo nuomonę“, – komentavo A. Navickas ir pridūrė, kad komisija ketina artimiausiu metu prie šio klausimo grįžti.

Šarknickas: grįžimas prie įstatymo peržiūros būtų žingsnis atgal

Šiuo metu Seimo opozicijoje esantis parlamentaras R. Šarknickas naujienų portalui LRT.lt sakė, kad grįžimas prie Visuomenės informavimo įstatymo peržiūros būtų žingsnis atgal, kuris paskatintų savižudybių skaičiaus augimą. Politikas tikina prieš dvejus metus priimtą pataisą ir šiandien vertinantis teigiamai.

„Ir patys specialistai tą teigia, ir su psichiatrais kalbėjome, kad nebėra užuominų tiems žmonėms, kurie turi polinkį į savižudybę. Kaip žinome, kas šeštas lietuvis turi tą polinkį. Šiandien jie yra apsaugoti, šeimos principu apsaugant juos dalyvauja ir žiniasklaida. Mes matome, kad situacija yra pakitusi į geresnę pusę“, – tikino R. Šarknickas.

Kartu jis pridūrė nemanantis, kad viešojoje erdvėje nebeminint savižudybės būdo ir motyvų atsisakoma su tuo susijusių problemų sprendimo. Politiko nuomone, problemą sprendžia ne žiniasklaida ir ne publikaciją skaitanti visuomenė, o kompetentingos institucijos.

„Po įvykio vis tiek vyksta tyrimas ir sprendžia specialistai. Greta policijos dalyvauja ir psichologai, psichiatrai, kiti specialistai, kurie dirba su šiomis problemomis. Ne skaitytojas sprendžia šią problemą“, – akcentavo R. Šarknickas.

Populiariausi