Sveikata

2020.11.28 11:38

Naujojoje Zelandijoje atliktas tyrimas atskleidė psichologinę pandemijos naštą

LRT.lt2020.11.28 11:38

2020-ieji nebuvo geri metai psichinės sveikatos požiūriu. Pasaulį užklupusi pandemija daugelį žmonių privertė nuogąstauti dėl savo gyvybės ar finansinės situacijos, nerimą kėlė vis grėsmingesnės naujienos, kamavo draugų ir artimųjų ilgesys, rašo „Science Alert“.

Nors vis dar nežinome, kokia bus tikroji pandemijos našta psichinei žmonių sveikatai, Pasaulio sveikatos organizacija mano, kad stiprės vienišumo jausmas, daugės depresijos, žalingo alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo, savęs žalojimo ar savižudiško elgesio atvejų.

Naujoji Zelandija buvo viena iš tų valstybių, kurios ėmėsi bene greičiausių ir drastiškiausių priemonių COVID-19 pandemijai suvaldyti. Ir nors ši strategija padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę ir galiausiai nugalėti virusą, taikytos priemonės skaudžiai atsiliepė ne tik šalies ekonomikai, bet ir visuomenės gerovei.

Tyrimas, atliktas maždaug įpusėjus 33 dienas trukusiam griežčiausiam Naujosios Zelandijos karantino etapui, parodė padidėjusį streso, nerimo ir depresijos lygį, ypač tarp jaunesnių žmonių.

Iš 2010 respondentų beveik trečdalis viršijo vidutinio ar sunkaus psichologinio nerimo ribą, beveik 40 procentų teigė, kad jų pasitenkinimo gyvenimu lygis yra žemas.

Verta paminėti, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar poveikį psichinei žmonių sveikatai turėjo griežtas karantinas, ar bendras nerimas dėl pasaulį užklupusios pandemijos, tačiau išryškėjusios tendencijos verčia sunerimti.

„Karantinas Naujojoje Zelandijoje padėjo bendruomenei nugalėti COVID-19, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad ši pergalė turėjo nemenką psichologinę kainą, – teigia psichologė Susanna Every-Palmer iš Otago universiteto (Kanada). – Iš esmės didesni nerimo rodikliai užfiksuoti tiems respondentams, kurie neteko pajamų ar dėl pandemijos buvo atleisti iš darbo, tiems, kurie priklauso COVID-19 pažeidžiamų asmenų grupei ar šiaip skundžiasi sveikata, ir tiems, kurie anksčiau yra turėję psichikos sutrikimų.“

Apskritai paėmus, rezultatai rodo, kad sunkiausiai karantiną išgyveno jauni žmonės nuo 18 iki 24 metų amžiaus, beveik pusė iš jų surinko balų skaičių, ženkliai viršijantį vidutinio sunkumo psichologinio nerimo slenkstį.

O štai vyresni žmonės, panašu, tai išgyveno daug lengviau, nors pats virusas jiems kur kas pavojingesnis, be to, jie turi mažiau galimybių bendrauti tarpusavyje internetu.

„Tačiau tai nereiškia, kad karantinas neturėjo poveikio vyresnio amžiaus žmonėms, – sako tyrimo autorė. – Mūsų tyrimas parodė, kad psichologinis nerimas yra labiau būdingas visų amžiaus grupių žmonėms, lyginant su „NZ Health Survey“ tyrimo rezultatais tose pačiose amžiaus grupėse.“

Tačiau jaunesni žmonės pasirodė itin pažeidžiami. Galbūt taip yra dėl to, kad kitų amžiaus grupių žmonėms karantinas sukėlė mažiau kasdienio gyvenimo trikdžių ir turėjo mažesnį ekonominį poveikį nei jaunimui.

Atsižvelgiant į tai, kad su pandemija susiję ribojimai paveikė daugiau kaip 90 proc. studentų, psichologinių tyrimų rezultatai, rodantys, kad labiausiai nukentėjo jauni žmonės, atrodo visiškai logiški.

Griežtas karantinas, kuomet buvo uždarytos visos mokyklos ir ne pirmo būtinumo verslai, o žmonėms nurodyta likti namuose, Naujojoje Zelandijoje truko vos 33 dienas. Tai labai skiriasi nuo JAV ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse taikomo scenarijaus, kuomet įvedami ribojimai, paskui jie atšaukiami ir vėl įvedami ir tokia situacija tęsiasi mėnesių mėnesius. Ir nors Naujajai Zelandijai galiausiai pavyko įveikti virusą, apklaustieji tyrimo metu to dar negalėjo žinoti.

Viena iš didžiausią nerimą keliančių tyrimo išvadų yra susijusi su moterimis. Nors apribojus žmonių judėjimą ir laikant juos namuose pandemijos metu galima išgelbėti ne vieną gyvybę, kad ir kaip būtų gaila, tuo pačiu metu kai kurių žmonių gyvybei iškyla rimtas pavojus. Vietos žiniasklaidos pranešimais grįstas tyrimas parodė, kad karantino metu Naujojoje Zelandijoje išaugo smurto artimoje aplinkoje atvejų skaičius.

Tyrėjų duomenimis, fizinės ir seksualinės prievartos, priekabiavimo ir bauginimo artimoje aplinkoje lygis karantino metu buvo 3–4 kartus didesnis, nei įprasta, ir tai atitinka panašų smurto artimoje aplinkoje augimą visame pasaulyje tuo metu, kai taikomos žmonių judėjimą ribojančios priemonės.

Nors tyrimo rezultatai pažėrė šūsnį prastų naujienų kaip tik tuo metu, kai jų mažiausiai norisi, visgi yra keletas priežasčių išsaugoti viltį. Karantinas Naujojoje Zelandijoje pasiteisino ir net buvo sutrumpintas, o daugelis apklaustųjų teigė įžvelgiantys jame ir teigiamų dalykų tiek sau asmeniškai, tiek ir visuomenei.

Net ir tose pasaulio vietose, kur karantinas greičiausiai nepadėjo nugalėti viruso, žmonių izoliavimo priemonės padėjo apriboti jo plitimą ir išgelbėti ne vieną gyvybę.

Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje darbas iš namų, galimybė daugiau dėmesio skirti šeimai ir gyvenimas ramesnėje aplinkoje suteikė žmonėms progą sulėtinti tempą, pamąstyti ir apsvarstyti savo prioritetus.

Akivaizdu, kad šie dalykai džiugina tol, kol tampa rutina, be to, būtų įdomu sužinoti, kaip žmonių psichinę sveikatą paveikė ilgesni karantinai kitose pasaulio vietose.

Tokie tyrimai dar tik pradedami vykdyti, tačiau neseniai Jungtinėse Valstijose atlikta apklausa parodė nedidelį neigiamą poveikį ankstyvaisiais pandemijos mėnesiais visoms amžiaus grupėms, išskiriant jaunus suaugusiuosius ir gretutinių ligų turinčius asmenis kaip patiriančius didesnį psichologinį stresą.

Teigiamas aspektas yra ir tai, kad šio tyrimo dalyviai tyrimo pabaigoje paprastai jautėsi geriau nei pradžioje, o tai rodo, kad greičiausiai prie įvestų ribojimų tiesiog reikėjo priprasti.

Tai net gali padėti mums susidoroti su pandemijos keliamu stresu. To paties tyrimo išvados rodo, kad rankų plovimas, socialinio atstumo laikymasis ir apsauginių veido kaukių dėvėjimas gali būti siejamas su geresne psichologine būsena.

Tam tikrais atvejais dėl visų nusivylimų lengviau kaltinti karantiną ir su juo susijusius ribojimus, o ne patį virusą, tačiau iš tikrųjų sunku pasakyti, kokia būtų žmonių visame pasaulyje psichologinė būsena, jei pandemijos metu nebūtume ėmęsi jokių visuomenės sveikatos priemonių.

„Akivaizdu, kad pandemijos pasekmės būtų buvusios kur kas skaudesnės ir ji būtų dar ilgiau užsitęsusi, – sako S. Every-Palmer. – Vyriausybės turėtų psichinę pagalbą laikyti panašiu prioritetu kaip ir kitokio pobūdžio sveikatos priežiūrą, kaip antai kontaktų sekimą, asmens apsaugos priemonių parūpinimą ir plaučių ventiliavimo aparatų įsigijimą.“