Sveikata

2020.11.17 21:32

Po ispaniško gripo atėjo maras. Kaip Paryžius išvengė antros epidemijos?

Gazeta Wyborcza, LRT.lt2020.11.17 21:32

Vyro ir sūnaus laidotuvių dieną ponia Rubietti pajuto stirpius dusimo priepuolius. Netrukus paaiškėjo, kad kiti laidotuvių ceremonijos dalyviai taip pat susirgo. Prisiminimai apie neseniai pasibaigusią ispaniško gripo epidemiją vertė imtis neatidėliotinų veiksmų.

Šiandien dažnai prisimename apie pasaulinę vadinamo ispaniškojo gripo pandemiją, kuri ištiko pasaulį baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Tuomet šios mirtinos ligos aukomis tapo keliasdešimt milijonų pasaulio gyventojų. Tačiau šiuolaikinė Prancūzija prisimena ne tik siaubingą ispaniškąjį gripą. 1920 metais Paryžius tik per stebuklą išvengė kitos didelės nelaimės. Išskyrus pačius prancūzus nedaugelis težino, kad prieš šimtą metų „šviesų mieste“ prie Sena pradėjo plisti… maras.

Originalus tekstas

1920 m. gegužės 9 dieną Prancūzijos sostinėje tvyrojo nuostabus oras. Saulėtu sekmadieniu džiaugėsi net tuometinių Paryžiaus lūšnynų gyventojai, šimtas tūkstančių, gyvenusių griūvančiose medinėse trobose ir žeminėse, įkurtose taip vadinamoje zonoje. Čia turima omenyje teritorija įdauboje, suformuotoje sugriovus senus karinius įtvirtinimus. Miestą apjuostė apie 250 metrų pločio griovys. Būtent ten savo varganose nameliuose gyveno Paryžiaus varguomenė – pagrinde chiffonniers (skudurininkai), užsiimantys dėvėtų rūbų prekyba.

Būtent toks verslas tapo Rubietti šeimos pragyvenimo šaltiniu. Tą sekmadienį šeimos galva kartu su sūnumi norėjo išsiruošti žvejybai prie Sekvanos. Tačiau nei iš šio nei iš to jis pradėjo vemti, o jo kūną ėmė krėsti drebulys. Po kelių valandų panašūs simptomai pasireiškė ir aštuonmečiui. Išsigandusi ponia Rubietti, kuri tuomet buvo septintą mėnesį nėščia, kaip įgalėdama bandė globoti vyrą ir sūnų. Tačiau prabėgus penkioms dienoms pradiniai simptomai tik sustiprėjo. Kai gegužės 14 d. berniukas prarado sąmonę, geranoriai kaimynai iš zonos, esančios Paryžiaus Clichy rajono pakraštyje, nusprendė pakviesti gydytoją. Aštuonerių berniuką pavyko pristatyti į netoliese esančią Bretonneau ligoninę XVIII rajone. Gydytojai diagnozavo vaikui progresuojantį sepsį. Kitą dieną berniukas mirė.

Jo lavonas buvo nusėtas tamsiai mėlynomis dėmėmis, o po dešiniąja pažastimi buvo aptiktas graikiško riešuto dydžio kunkulas.

Kitą dieną, kitoje Paryžiaus ligoninėje mirė berniuko tėvas po to, kai medikai pabandė pradurti votį, aptiktą prie kairės pažasties. Vyro mirties liudijime kaip mirties priežastis buvo nurodyta streptokokų sukelta sisteminė infekcija. Tačiau staigi mažojo Rubietti ir jo tėvo baigtis nedavė ramybės dr. Louisui Guinonui, pediatrui iš Bretonneau ligoninės. Jis paėmė mėginį iš kunkulo,aptikto pas berniuką, ir perdavė ištirti Yvonne de Pfeffel, ligoninės laboratorijos vedėjai.

Yvonne de Pfeffel - moteris, kuri sustabdė epidemiją

Y. de Pfeffel buvo pirmoji moteris, kuriai Paryžiuje pavyko eiti tokias svarbias vadovaujančias pareigas. Sorbonoje baigusi mokslus su pagyrimu 1910 m. ji nusprendė sudalyvauti konkurse, kurį organizavo Bretonneau ligoninė. Y. de Pfeffel laimėjo jį ir užėmė postą, tačiau tam įnirtingai priešinosi kai kurie medikai. Jos kompetencijos ir sugebėjimai greitai pelnė pripažinimą Paryžiaus medicinos pasaulyje.

Ponia de Pfeffel prisiminė, kad ji su panašiu į Rubietti atveju buvo susidūrusi jau 1917 m. pabaigoje. Tuomet ji su nuostaba konstatavo, kad už staigią vieno paciento mirtį buvo atsakinga maro bakterijų (garsių Yersinia pestis lazdelių) sukelta infekcija. Paskutinį kartą maro epidemija, sukelta šio patogeno, buvo užfiksuota Paryžiuje 1669 metais. Nejaugi nelaimė sugrįžo dar kartą jau XX amžiuje?

1917 metais užfiksuotas atvejis tapo vieninteliu. Tačiau kai 1920 metais liga vėl pasireiškė zonoje, Y. de Pfeffel nusprendė padaryti viską, kad užkirstų kelią jos tolimesniam plitimui. Y. de Pfeffel labai gerai išmanė Paryžiaus lūšnynų realijas. Ji žinojo, kad ištisos šeimos gyveno žeminėse kartu su žiurkėmis, kurios buvo pagrindiniai infekcijos platintojai. Tad Bretonneau ligoninės laboratorijos vedėja nusprendė kreiptis į sostinės prefektūrą. Jos dalykiškas tonas padarė įspūdį valdininkams ir policininkams. Buvo nuspręsta imtis neatidėliotinų prevencinių veiksmų. Neseniai pasibaigusio ispaniškojo gripo, nunešusio milijonus gyvenimų visame pasaulyje, atgarsiai vertė reaguoti žaibiškai.

Buvome susidūrę su ispanišku gripu, tačiau maro mums pavyks išvengti

Paryžiaus valdžia paskyrė gydytoją Edouardą Joltrainą, kuris, nuolat konsultuodamasis su ponia de Pfeffel, neatidėliodamas pradėjo tirti situaciją. Jam pavyko greitai susisiekti su našle Rubietti. Paaiškėjo, kad vyro ir sūnaus laidotuvių dieną ji pajuto dusimo priepuolius. E. Joltrainas akimirksniu liepė izoliuoti vargšę moterį (laimei, jos ligos forma nebuvo sunki). Netrukus gydytoją pasiekė informacija apie kitus Rubietti laidotuvių ceremonijos dalyvius. Deja, keletas jų iškart po laidotuvių mirė. Veiksmai, kurių ėmėsi gydytojas E. Joltrainas, davė gerų rezultatų. Kitais mėnesiais jam pavyko sėkmingai izoliuoti užsikrėtusius (didžiausi ligos židiniai buvo aptikti viename Monmartro viešbučių). Galiausiai buvo išaiškinti 106 maro atvejai. 34 žmonės mirė. Epidemija galutinai baigėsi 1920 m. lapkritį.

Ne juokais išsigandusi Paryžiaus valdžiai nusprendė likviduoti zoną. XX a. Tarpukaryje joje buvo pastatyti pigūs, tačiau tvarkingi komunaliniai namai nepriteklių kenčiantiems paryžiečiams. Juose taip pat įsikūrė chiffoniers.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt