Sveikata

2020.11.27 05:30

Samdoma slaugytoja – apie valandinio darbo modelį Norvegijoje ir priežastis, kodėl jis Lietuvoje nė neįdiegtas buvo numarintas

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.11.27 05:30

Lietuvoje gyvenanti Vaiva Jankienė devynerius metus Norvegijoje dirba slaugytoja. Sprendimo dirbti svečioje šalyje moteris nesigaili. Lietuvoje slaugytojos netenkino nei atlyginimas, nei darbo sąlygos, nei psichologinė atmosfera ligoninėse. Norvegijoje dirbdama pagal profesiją moteris laiką planuoja pagal asmeninius, finansinius ir šeimos poreikius, nes ji – ne ligoninės ar poliklinikos slaugytoja. Ji – nuomojama darbuotoja, padedanti ten, kur trūksta rankų.

Tokį valandinį darbo modelį mėginta įdiegti ir Lietuvoje, tačiau jis neprigijo. Ką dėl to prarado šalies slaugytojai ir visa Lietuvos sveikatos apsaugos sistema – išskirtinis naujienų portalo LRT.lt interviu su V. Jankiene.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte dirbdama slaugytoja Lietuvoje?

– Visų pirma labai didelis krūvis ir neadekvatus atlyginimas. Daug slaugytojų, kuriuos aš ir pati tiesiogiai pažįstu, su kuriais dažnai pasikalbu, dirba daugiau nei vienu etatu. Kai kurie jų dirba ir pusantro, ir dviem etatais.

Paprastai dirbama per kelias įstaigas. Aš negalėjau sau to leisti, nes turėjau du paauglius vaikus. Supratau, kad jeigu norėčiau uždirbti tiek, kad atitiktų mūsų poreikius, tektų dirbti dviem etatais ir manęs nuolat nebūtų namie. Ką aš iš to būčiau turėjusi? Vaikai arba manęs būtų nematę, arba jų mama būtų labai pavargusi, nes darbo santykiai, apie kuriuos pasakodavo kolegės, iš tikrųjų atrodė kaip baisus košmaras.

Slaugytojų tikrai negerbia Lietuvoje ir ta nepagarba yra daugialypė. Ji ateina tiek iš aukščiausios valdžios, tiek iš įstaigų vadovų, tiek ir kolektyvuose susiklostę, sakykim, nelabai sveiki santykiai. Mus Lietuvoje vis dar laiko techniniais darbuotojais, kurie ateina suleisti vaistų, vykdyti gydytojo nurodymų. Toks požiūris yra labai keistas ir atgyvenęs.

– Papasakokite plačiau, kaip atrodo slaugytojo darbo sąlygos Norvegijoje ir kuo jos skiriasi nuo lietuviškų. Kiek kartų skiriasi Norvegijoje slaugytojo atlyginimas nuo lietuviško?

– Atlyginimas priklauso nuo darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, esu dirbusi slaugytoja visu etatu konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje. Atlyginimas į rankas čia siekia apie 3 tūkst. eurų. Alga gali būti didesnė arba mažesnė, priklausomai nuo priedų už vakarinius, savaitgalio budėjimus, nuo viršvalandžių.

Šiuo metu dirbu per įmonę, kuri nuomoja slaugytojus ten, kur trūksta. Tarkime, slaugytoja išeina motinystės atostogų, kas nors serga, kur nors šiaip trūksta žmonių. Įmonė nuomoja slaugytojus toms įstaigoms, kur jų trūksta. Dirbant taip per mėnesį į rankas galima uždirbti ir 4–5 tūkst. eurų, ir daugiau. Galima ir nieko neuždirbti. Tai labai įdomus variantas, tačiau, mano nuomone, jis labai geras.

Pirmiausia dirbant per įmonę yra lankstus darbo grafikas. Tu gali pasirinkti, kiek nori dirbti. Jeigu nedirbi, be abejo, nieko ir neuždirbi, bet esi laisvas pasirinkti, kiek uždirbsi, kur dirbsi, kokia bus darbo sritis, ar tai bus slaugos namai, ar slauga namuose. Gal aš noriu dirbti kelias savaites? O gal noriu dirbti kelis mėnesius? Gal aš noriu pasiimti kelis laisvus mėnesius ar kelias laisvas savaites? Tai labai viliojantis pasiūlymas.

– Kaip manote, ar tokį darbo modelį būtų galima pritaikyti Lietuvoje?

– Lietuvoje buvo pradėtas panašus projektas, bet vėliau suabejota, ar jis tinkamas Lietuvai, ar nebus šiuo modeliu piktnaudžiaujama. Pagrindinė problema kilo dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Tarkime, jeigu slaugytojas kažkuriuo metu nedirba, kas mokės tą mokestį? Arba jeigu žmogus susirgs, kai nedirba, kas padengs visas jo ligos išmokas?

– Panašių klausimų greičiausiai kyla ir Norvegijoje dėl per įmonę dirbančių slaugytojų? Kaip šios problemos sprendžiamos šioje šalyje?

– Norvegijoje yra truputį kitokia mokesčių sistema. Tu dirbi ir moki mokesčius. Tuo metu, kai aš nedirbu, kai turiu laisvą laiką, vis tiek lieku drausta ir sumokėsiu mokesčius nuo to, ką uždirbu. Jeigu susirgsiu dirbdama, man bus išmokėta kompensacija. Jeigu susirgsiu laisvu laiku, turėsiu pateikti dokumentus, kiek prieš tai uždirbau, ir pagal tai bus atsiskaityta.

Žinau, kad tai veikia realiai, nes ne viena kolegė buvo su tuo susidūrusi. Man asmeniškai dar neteko to patirti, bet aš esu rami žinodama, kad kompensaciją ligos atveju gaučiau.

– Grįžkime prie slaugytojų darbo sąlygų Norvegijoje. Pokalbio pradžioje minėjote, kad Lietuvoje jūsų netenkino darbo krūvis. Koks darbo krūvis tenka Norvegijoje dirbantiems slaugytojams? Kaip atsiskaitoma už viršvalandžius?

– Darbo krūvis yra apibrėžtas. Įprastai dirbama 35,5 valandos per savaitę, bet galima dirbti ir daugiau, tai bus laikoma viršvalandžiais. Patys norvegai slaugytojai retai dirba visu etatu, nes labai sunku. Tokiu krūviu galbūt daugiau didžiuosiuose miestuose dirbama.

Požiūris į viršvalandžius priklauso nuo darbo vietos. Vienose įstaigose labai griežtai žiūrima, kad tu nedirbtum nė valandos daugiau, kitur nėra išeities ir dirbama tiek, kiek reikia. Tai priklauso ir nuo pačios komunos, nuo požiūrio, nuo finansinės būklės, nuo patirties, ar buvo kada nors bausti, ar perspėti darbo inspekcijos.

Laiko apskaita kruopšti, žiniaraščiuose įrašoma kiekviena realiai dirbta minutė. Jeigu aš, tarkime, užtrukau darbe bent 15 minučių ilgiau, negu priklauso, iš karto tai registruoju savo laiko žiniaraštyje ir man už tai bus sumokėta. Kitaip net neįmanoma. Kartais būna, kad kolegės, ką tik atvykusios dirbti į Norvegiją, sako, ai, čia tik 15 minučių dirbau daugiau, aš to nežymėsiu. Aš visada žymiu ir visoms patariu žymėti, nes tai labai svarbu.

Kalbant apie darbo krūvį, reikia pažymėti, kad šiuo klausimu norvegų sistema yra labai lanksti. Jeigu yra vienas pacientas, tai jau asmeninio asistento darbas. Jeigu yra slauga namuose, mes važiuojame pas pacientus. Gauni visą sąrašą pacientų ir užduočių, ką šiandien turi atlikti. Pas kai kuriuos pacientus galbūt užtruksi ir valandą, ir dvi, pas kai kuriuos – tik keletą minučių.

Sąrašai kiekvieną dieną keičiami, kad pacientas nepriprastų prie to paties darbuotojo ir kad tam pačiam darbuotojui tiesiogiai nebūtų streso, kad aš ir vėl važiuoju čia, kur galbūt nėra labai malonu, kur galbūt sudėtinga spręsti problemas. Tai svarbu ir dėl to, kad slaugytojas būtų lankstus, nepamirštų tam tikrų procedūrų, tam tikrų pacientų būklės. Galų gale, kad slaugytojas nepamirštų visų tų pacientų, kurie yra jo apylinkėje.

Jeigu dirbi slaugos namuose, vėlgi yra tam tikras skaičius darbuotojų, kurie dirba skyriuje. Jeigu numatyta, kad rytinėje pamainoje dirbs trys darbuotojai, bet atsitinka taip, kad sulaukiame vieno ar kelių sunkios būklės pacientų, prie kurių reikia būti gerokai daugiau, nėra jokių problemų iškviesti papildomą žmogų. Mat kiekviena komuna arba kiekviena įstaiga turi dar ir savo kviečiamų darbuotojų. Sistema yra tokia: yra etatiniai darbuotojai, yra pakaitiniai darbuotojai, bet tie pakaitiniai dar skirstomi į kelias kategorijas.

Pavyzdžiui, gali būti pakaitinis darbuotojas, kuris žino savo grafiką. Tarkime, yra žinoma, kad kitą mėnesį bus darbuotojų trūkumas, nes kas nors turi ilgalaikį biuletenį arba išėjo motinystės atostogų, arba šiaip atostogauja. Kai yra laisvi budėjimai, pakaitinio darbuotojo klausiama, ar jis gali tuo metu dirbti. Pakaitinis darbuotojas išsirenka, kuriuos budėjimus gali paimti.

Kiti pakaitiniai darbuotojai nežino savo grafiko ir gyvena budėjimo režimu. Jeigu staiga įstaigai pritrūko darbuotojo, nes kas nors susirgo, neatėjo į darbą ar reikia papildomų rankų, skambinama tokiam darbuotojui ir kviečiama atvykti.

Ypač jauni žmonės dažnai renkasi tokį pakaitinį darbą, nes jis nepririša. Jeigu tu dirbi visu etatu, esi labai pririštas. Aišku, yra stabilumas, numatytos darbo valandos, aiškus grafikas, atostogos ir visa kita. Toks darbo ritmas patrauklesnis tiems, kurie turi šeimą, augina vaikus. Jauniems žmonėms arba tiems, kurių jau nepririša tokie dalykai, patogu dirbti tada, kada nori dirbti. Įsivaizduoju, kad sunkoka suprasti, kaip ta sistema funkcionuoja, bet taip yra.

– Kaip atrodo darbas su tais pacientais, kurie yra sunkios būklės arba serga demencija? Ar atvykęs pakaitinis darbuotojas paskiriamas konkrečiam pacientui, kuriam dėl sunkios būklės reikia nuolatinės priežiūros?

– Jeigu yra toks poreikis, taip, kviečiamas žmogus, kuris bus prie to paciento. Ir tai nebūtinai pacientas su demencija. Gali būti įvairiausių situacijų, ūmi būklė. Papildomas žmogus gali būti kviečiamas tiesiog pacientui, kuris ruošiasi išeiti į kitą pasaulį. Yra labai didžiulė pagarba tiems žmonėms, kurie gyvena paskutines dienas, ir labai dažnai tokiems žmonėms kviečiamas nuolatinis personalas, kad šalia nuolat būtų vienas žmogus.

Ne visiems pacientams reikia nuolatinio personalo. Pavyzdžiui, demencija sergantys pacientai po skyrių juda be apribojimų. Yra visokiausių kitokių priemonių, kurios apsaugo pacientą nuo sužalojimų, iškritimo ar kitokių traumuojančių veiksnių. Yra naudojami įvairūs sensoriniai kilimėliai, lovų čiužiniai, lazeriniai jutikliai, todėl personalui nereikia visą laiką būti šalia to žmogaus.

Tarkime, lazerinis jutiklis, esantis prie lovos, fiksuoja, jei pacientas vos koją iš jos iškelia. Tuojau ateina signalas į darbinį telefoną, kad šitame kambaryje kažkas vyksta, kad reikia pažiūrėti. Taip išvengiama nuolatinio sėdėjimo šalia paciento.

– Lietuvoje yra tekę girdėti pasakojimų, kad demencija sergantys pacientai ligoninėje buvo rišami prie lovos, kad neiškristų ir nesusižalotų. Norvegijoje galima rišti prie lovos tokius pacientus?

– Ne, ne, ne, jokiu būdu. Jokiu būdu. Už tai turbūt kalėjime atsidurtum.

– Dar viena Lietuvos medikų darbo kasdienybė – pacientų fizinis kilnojimas, vartymas. COVID-19 pandemijos akivaizdoje tokio fizinio krūvio tik padaugėjo, tačiau jis turi neigiamą poveikį paties darbuotojo sveikatai. Kaip Norvegijoje dirbama su tokiais pacientais?

– Fizinio krūvio klausimas Norvegijoje yra išspręstas. Jeigu tu mėgini kelti pacientą, tai prisiimi atsakomybę už savo sveikatą. Tikrai niekam negalėsi paaiškinti, kodėl kėlei pacientą, kai tam yra visos priemonės, keltuvai.

Prieš metus Lietuvoje man pačiai teko susidurti su visiškai kitokia situacija. Aš neminėsiu konkrečios įstaigos, tai buvo slaugos namai. Aš paprašiau keltuvo pacientui pakelti, o man atsakė, kad „mes nežaisime“. Bet ne tai buvo baisiausia. Aš paklausiau, ar jie neturi keltuvų. Sako, turime pilną sandėlį, bet jų nenaudojame, nes tai žaidimas.

Kad yra tų keltuvų, net neabejoju, nes jų tikrai buvo gauta. Problema galbūt kita – jei palatoje yra keturi ar šeši pacientai, kur tu su tuo keltuvu apsisuksi? Mane pribloškė toks požiūris. Vadinasi, personalas nėra apmokytas dirbti su keltuvais, galbūt neturi tam sąlygų.

Kitas atvejis – vėlgi iš Lietuvos, kai per pirmą koronaviruso bangą mažame Lietuvos miestelyje buvo susidaręs COVID-19 židinys. Viena ponia iš savivaldybės administracijos kvietė į pagalbą ateiti dirbti vyrus, nes darbas yra sunkus, reikia kilnoti pacientus. Tas požiūris, kad vyrai gali kelti... Negali ir vyrai. Jie gali kelti 5–10 kilogramų sunkesnį svorį nei moterys, bet nėra nei nešikai, nei kranai. Kai apie tokius dalykus išgirsti, pasidaro baisu.

– Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad mūsų medikai yra pervargę, perdegę, dažnas jaučia depresijos simptomus. Kolektyvuose dažnai vyrauja nesveika psichologinė atmosfera, tenka girdėti ne tik apie mobingą tarp pačių medikų, bet ir siaubo istorijų apie šiurkštų slaugytojų elgesį su pacientais. Kokia yra psichologinė Norvegijos slaugytojų savijauta darbe?

– Tai ne pačių Lietuvos slaugytojų kaltė. Ir Norvegijoje visko pasitaiko, bet ten apie visus atvejus yra kalbama. Norvegijoje, ar tu esi etatinis darbuotojas, ar dirbi per įmonę, tu atidirbai savo pamainą, uždarei duris, ir viskas, išėjai namo, nuo tos akimirkos užsiimi savo reikalais.

Tu iš jų pačių išmoksti, kad padarei darbą – viskas, tai tavęs neseka namo, nes tavęs darbe niekas nežemina, nėra blogų santykių, dėl kurių tau labai skaudėtų. Tikrai labai stengiamasi, kad darbo atmosfera būtų kuo geriausia. Ne visi turi pačias geriausias sąlygas, tačiau stengiamasi išlaikyti normalius tarpusavio santykius.

Papasakosiu labai paprastą ritualą: išeinant namo po darbo yra labai natūralu pasakyti vienas kitam „ačiū už šiandien“. Tai sako visi vienas kitam. Tu rūbinėje rengiesi arba eini iš darbo ir tau sako „ačiū už šiandien“. Ir niekas neišeina neatsisveikinęs, piktas, nusisukęs.

Jeigu darbe kyla problemų, o tokių tikrai būna, konfliktai sprendžiami čia ir dabar, kad atvejis ar nesusipratimas neišaugtų į rimtą konfliktą. Stengiamasi padaryti viską, kol tai nevirto problema. Yra darbuotojų, atsakingų už darbo aplinką. Su jais tu gali pasikalbėti, jeigu yra problema, bet ir tarp pačių darbuotojų įprasta kalbėtis, jeigu kas nors atrodo ne taip arba nepatinka.

– Ar, jūsų nuomone, įmanoma bent dalį tos pagarbos kolegai, pacientui, psichologiškai teigiamos atmosferos medicinoje perkelti į Lietuvą? Ko reikia, kad panašų psichologinį klimatą galėtume turėti ir Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose?

– Aš pasakysiu taip: kažkada maniau, kad tai yra mentalitetas, bet neseniai supratau klydusi. Ir lietuvių mentalitetas yra labai geras, kitaip į Norvegiją atvažiavę medikai tiesiog neprisitaikytų. Esmė yra pasitikėjimas. Visa jų šalis, visa šalies politika, visas šalies gyvenimas, tradicijos ir netgi buitis yra paremta pasitikėjimu. Žmonės pasitiki valdžia, valdžia pasitiki savo žmonėmis.

Pavyzdžiui, apie tuos senus žmones slaugos namuose norvegai patys atsiliepia taip natūraliai, su pagarba. Sako, šita karta, kuri jau gyvena slaugos namuose arba senelių namuose, labai daug davė šitai šaliai. Jie labai daug nudirbo, jie išgyveno karą ir yra verti pagarbos. Taip šnekama net apie tuos, kurie nėra nei artimieji, nei pažįstami, tačiau jie turi gauti tai, kas geriausia, nes jie šitą šalį statė.

Pagarba yra svarbiausias dalykas. To mes visiškai neturime ir, deja, tai net negimsta. Net neiname į tą pusę. Ir ne tik valdžios, bet ir kituose sluoksniuose, deja.

Aš pažįstu daug slaugytojų, kurios padirbusios Norvegijoje pabandė grįžti į Lietuvą. Jos visos grįžo į Norvegiją. Pirmiausia netenkina atlyginimas, kitas dalykas – darbo aplinka. Kai kurioms buvo labai sudėtinga – net Lietuvoje susidūrė su savotišku mobingu, kad tu dirbai Norvegijoje, dabar parlėkei, tai mes tau parodysime.

Buvo tokių dalykų, kai viena slaugytoja stebėjosi ir pasakė, kad labai sudėtinga dirbti Lietuvoje, nes čia nesikeičia niekas: nei požiūris į slaugytoją, nei apskritai į patį žmogų. Pati sistema nesikeičia. Sako, tu nenorėk, kad būtų kaip Norvegijoje, nes mes ką tik iš sovietmečio išlipę. Ne, mes jau 30 metų esame išlipę iš sovietmečio.

Lietuvos slaugytojos yra tikrai kvalifikuotos, turi didelę patirtį, didelį potencialą ir dauguma puikiai dirba Norvegijoje. Tai yra rodiklis, kad jos tikrai yra geros specialistės.

Žinau, kad tūkstančiai slaugytojų iš Lietuvos yra išvykusios dirbti į Skandinavijos šalis. Dauguma jų dirba kaip aš – per įmonę. Reikia rasti būdą, kaip tos slaugytojos galėtų savo patirtį perduoti Lietuvai. Juk ne visos dirba labai intensyviai ir labai daug. Kai kurios dirba tik sezonais, kai kurios – tik kelis mėnesius, kai kurios turi nuolatinį grafiką, bet dažnai būna Lietuvoje. Jas reikia išnaudoti gerąja prasme, jas reikia kviesti ir paprašyti pasidalyti patirtimi, paprašyti kartu padirbėti.

Ir tikrai ne viena be užmokesčio ateis ir padirbės kartu, parodys, galbūt padės pakeisti ir požiūrį. Bet yra vienas labai sudėtingas dalykas: pirmiausia reikia to norėti ir ieškoti būdų, kaip tai padaryti.

Populiariausi